Aleksandras Smulianskis. Bioanalizė

Man gimė idėja, kad seksualinis aktas – tiek haliucinaciniame, tiek simboliniame lygmenyje – yra didžiulio masto regresijos epizodas, atsitraukimo į priešistorines pozicijas išraiška ir grįžimas į prenatalinę būklę bei gimdymo įvykį, kuris pats savaime yra priminimas apie milžinišką geobiologinę katastrofą, kai mūsų pirmtakams teko palikti pasaulio vandenyno gelmes – kaip kad vaisius gimdymo metu išnyra iš amniotinio skysčio – ir prisitaikyti prie gyvenimo sausumoje bei būtinybės kvėpuoti oru. Tad seksualinis aktas yra mnemoninis pėdsakas, šios katastrofos, įsikūnijusios iškart dvejuose lygmenyse, – ontogenetiniame (individualiajame) ir filogenetiniame (bendrajame) – priminimas.

 

 

Puikiai suprantu, kad, iškeldamas tokią hipotezę, tam tikru mastu peržengiu mokslo nustatytas ribas, nes, griebdamasis grynai psichoanalitinių sąvokų, kaip kad regresija, simbolizacija ir vara, tiesiogiai pernešu jas į biologinę sritį. Tačiau vis tiek viliuosi, kad toks pernešimas reiškia ne tik pernelyg drąsų sferų sumaišymą ir skubotas išvadas, o tik išpurena dirvą tolesnei pažangai. Kitaip tariant, ryžtuosi tam, kas moksle išdidžiai vadinama „atradimu“. Labai norėčiau tuo tikėti ir ketinu siūlyti savo idėją kaip pamatą būsimiems tyrinėjimams. Kaip ten bebūtų, skubu įtvirtinti savo atradimą, pavadindamas jį „bioanalize“.

 

 

Šiuo metu bioanalitinė prieiga leidžia paaiškinti tokį plačiai paplitusį reiškinį kaip sapnas, kuriame regimas (vaiko) gelbėjimas iš vandens, lydimas išreikšto nerimo ir paskesnio palengvėjimo: jei mano hipotezė teisinga, toks sapnas yra ne tik mnemoninis gimdymo įvykio pėdsakas, bet ir nuoroda į didžiulio masto katastrofą, susijusią su rūšių prisitaikymo krize, vykstant perėjimui iš vandens į sausumą. Tokiu atveju kyla klausimas, kaip gi šis nutikimas paveikė lytinę diferenciaciją.

 

 

Nekelia abejonių faktas, kad, jei maži berniukai ir mergaitės, visiškai vienodai linkę į autoerotizmą, laisvai tenkina visus oralinio, sadistinio-analinio ir dargi ankstyvo genitalinio pobūdžio varas, tai vėliau stebimas skirtumas, pasireiškiąs augančioje mergaičių baimėje dėl galimų varžybų su vyriškos lyties atstovais. Nors tam tikru laipsniu organiniame lygmenyje abi lytys biseksualios, berniuko seksualinis vystymasis vis labiau telkiasi apie falinį organą, varai įsibėgėjant tampantį svarbiausia zona. Gyvūnų stebėjimas taip pat patvirtina, kad meilės žaismą visada lydi kova, visuomet pasibaigianti moteriškos būtybės kapituliavimu prieš savo partnerį.

 

 

Panašūs – nors žymiai civilizacijos reiškinių transformuoti – dalykai stebimi ir žmonių rūšyje. Visais atvejais seksualinis spaudimas yra iššūkis, atviras arba latentiškai agresyvus puolimas, į kurį partnerė instinktyviai atsako bandymais gintis, kad tiktai po to, kitame takte, galėtų nusileisti ir atrasti pasitenkinimą sueityje.

 

 

Sutikdamas su Ernsto Haeckelio biogenetine teorija, suponuojančia, kad organizmo vystymasis reprodukuoja jo biologinių protėvių pereitas tapsmo formas, siūlau žemiau pateiktą lyčių sąveikos aiškinimą, paremtą įvykių, išvedusių mūsų biologinius protėvius į jiems naują buvimo aplinką, atkūrimu.

 

 

Ta aplinka pažadino organizmus savo kūnuose vystyti ypatingą, embrionui išnešioti skirtą organą ir kompaktiškai atkurti kuo labiau prie prarastosios vandenyno terpės priartinančias sąlygas. Šis organinis gestas tuo pačiu individe išprovokavo nesąmoningą geismą grįžti į paliktas patogias sąlygas – tegu ir haliucinaciniu būdu, simbolinių pakaitalų pavidalu. Tuo pat laikotarpiu, vystantis masyviam vyriškam organui ir, gali būti, šį biologinį šuolį lydėjusių grumtynių su nepalankia aplinka metu sprendėsi likimas kitos lyties organizmo, priversto vilkti palikuonių išnešiojimo ir pasyvios pozicijos seksualinių santykių metu užėmimo naštą. Taigi moteriškas individas šias grumtynes pralaimi, bet už patirtus nepatogumus ir kančias jam iškart atlyginama motiniška ir moteriška laime. Be to, su šituo siejasi svarbi pasekmė, kurią ketinu detaliai aptarti ateityje ir kurią apibrėšiu kaip psichinį ir psichologinį moteriško individo „sudėtingumą“, susijusį su didesniu plastiškumu, platesniu prisitaikomumu – jo gebėjimu prisitaikyti įvairiausiose situacijose. Primesdamas moteriai savo valią ir jos atžvilgiu naudodamasis seksualine valdžia, vyriškas individas ją pastūmėja išvystyti skirtingus apsiėjimo su jo geismu būdus – vyriškas buvimas šituo aspektu menkai teišvystytas, o moteris tuo tarpu ne tik sėkmingai pasipriešina išorinės aplinkos pokyčiams, bet ir duoda atkirtį vyriškam brutalumui.

 

 

Iš rusų kalbos vertė Danguolė Dundulytė ir Ignas Gutauskas

 

 

https://lacan-likbez.com/queer_and_phalos