cropped-Neimanoma-mokykla.png

Aleksandras Smulianskis. Apie trivialybių išplėtimą

Viruso sukelta panika subjektą taip reikšmingai pakeitė ne tiek įstumdama jį į izoliaciją, kiek priverstinai išstumdama į apibrėžtos kalbinės operacijos sritį. Tokios kalbinės operacijos apibrėžimas sutinkamas Terrio Eagletono „Literatūros teorijoje“:


Imkime kasdienį, gana nedviprasmišką sakinį, kad ir kartais Londono metro aptinkamą įspėjimą „važiuodami eskalatoriumi, šunį paimkite ant rankų“. […] Įsivaizduokite vėlų vakarą abiem rankom į eskalatoriaus turėklą įsikibusį ir keletą minučių įdėmiai šį įspėjimą betyrinėjantį įkaušėlį, galiausiai sau po nosimi sumurmantį „kaip tai teisinga!“ Kur čia klaida? Iš tiesų girtuoklis ženklui priskiria visuotinę, netgi kosminę reikšmę. Remdamasis tam tikromis skaitymo konvencijomis, jis sakinio žodžius išplėšia iš betarpiško konteksto ir apibendrina taip, kad jie peržengia savo pragmatinio tikslo ribas ir įgyja platesnę, galbūt gilesnę svarbą.


Eagletonas primygtinai tvirtina, kad čia įsivėlusi klaida, kad vyrauja atsitiktinis klaidingo konteksto panaudojimo perviršis; vis dėlto nepaprastojoje situacijoje toks panaudojimas gali išvirsti į sisteminę praktiką ir dargi į naują elgsenos normą. Taip pranešimas apie būtinumą epidemijos metu uoliai plauti rankas iš įprastos mantros, vos girdimos banalybės, pavirsta į tikrą apreiškimą, įgaunantį metanojos, didelio masto santykio su ta mantra pakitimo potencialą. Subjektui tokioje padėtyje lemta būti giliai ir vis iš naujo sukrėstam bet kokios trivialybės, išgyvenant ją kaip iki šiol neįvertintą, nesuprastą, begalinės reikšmės bedugnę savyje slepiantį naudingą patyrimą, tarsi kažkas būtų pramušęs iki šiol sandariai užspaustą reikšmės konteinerį.


Ir tuo pat metu, jei apgirtęs žmogus, veikiamas individualiai pasiektos pakitusios sąmonės būklės, yra linkęs į atsitiktinę panašaus tipo įžvalgą, tai specialiai suorganizuoto, nebegaliojantį nurodymą atgaivinančio išplėtimo atveju kiekvienas tokio nurodymo persmelktas subjektas praktiškai lygioje vietoje ima elgtis it girtas, tarytum staiga savyje atradęs ypatingus patyrimo klodus.

Iš tiesų, esant palankioms sąlygoms, šitaip išplėstina bet kuri triviali norma, – į tokį statusą iškelti galima bet ką, netgi čiaudėjimo etiketą, kurio atžvilgiu ištisos žmonių bendruomenės tuo pat metu pergyvena „kaip tai teisinga!“ afektą. Subjektai, iki tol mąstę hėgeliškai „abstrakčiai“, staiga pasijunta esą nublokšti į patį konkretumo dugną, o naujai atrasta tiesa, priešingai, iškeliama į nepajudinamo visuotinumo statusą.


Tuo pačiu galimybė pajungti pasakymą tokiai išplėtimo procedūrai yra skiriamasis požymis ir ypač leidžia atskirti „tauškalus“ nuo teorinės minties, pavyzdžiui, nuo filosofinės analizės. Pastaroji ypatinga kaip tik tuo, kad joje toks išplėtimas neįmanomas. Joks teorinis teiginys negali paklūsti minėtai operacijai, nesirandant Eagletono aprašytam kontekstą ardančiam efektui. Bandymas šitaip elgtis su teorine mintimi reiškia klaidingą jos panaudojimą –  naivus subjektas, atradęs tam tikrą filosofinį ar kitokį teorinį teiginį ir aptartu būdu nuo jo apsvaigęs, pasirodo esąs netinkamas teoriniam mąstymui.

Taip nutinka todėl, kad kai kurie nevisai supranta, kodėl teorinė mintis gali būti išlaisvinanti ir nuo ko gi ji išlaisvina.

 

Iš rusų kalbos vertė Danguolė Dundulytė ir Ignas Gutauskas

 

https://www.facebook.com/Smulanskiy/posts/10221804474520232