cropped-Neimanoma-mokykla.png

aleksandras smulianskis. QUEER judėjimas ir falinė funkcija

Man gimė idėja, kad seksualinis aktas – tiek haliucinaciniame, tiek simboliniame lygmenyje – yra didžiulio masto regresijos epizodas, atsitraukimo į priešistorines pozicijas išraiška ir grįžimas į prenatalinę būklę bei gimdymo įvykį, kuris pats savaime yra priminimas apie milžinišką geobiologinę katastrofą, kai mūsų pirmtakams teko palikti pasaulio vandenyno gelmes – kaip kad vaisius gimdymo metu išnyra iš amniotinio skysčio – ir prisitaikyti prie gyvenimo sausumoje bei būtinybės kvėpuoti oru. Tad seksualinis aktas yra mnemoninis pėdsakas, šios katastrofos, įsikūnijusios iškart dvejuose lygmenyse, – ontogenetiniame (individualiajame) ir filogenetiniame (bendrajame) – priminimas.

 

Puikiai suprantu, kad, iškeldamas tokią hipotezę, tam tikru mastu peržengiu mokslo nustatytas ribas, nes, griebdamasis grynai psichoanalitinių sąvokų, kaip kad regresija, simbolizacija ir vara, tiesiogiai pernešu jas į biologinę sritį. Tačiau vis tiek viliuosi, kad toks pernešimas reiškia ne tik pernelyg drąsų sferų sumaišymą ir skubotas išvadas, o tik išpurena dirvą tolesnei pažangai. Kitaip tariant, ryžtuosi tam, kas moksle išdidžiai vadinama „atradimu“. Labai norėčiau tuo tikėti ir ketinu siūlyti savo idėją kaip pamatą būsimiems tyrinėjimams. Kaip ten bebūtų, skubu įtvirtinti savo atradimą, pavadindamas jį „bioanalize“.

 

Šiuo metu bioanalitinė prieiga leidžia paaiškinti tokį plačiai paplitusį reiškinį kaip sapnas, kuriame regimas (vaiko) gelbėjimas iš vandens, lydimas išreikšto nerimo ir paskesnio palengvėjimo: jei mano hipotezė teisinga, toks sapnas yra ne tik mnemoninis gimdymo įvykio pėdsakas, bet ir nuoroda į didžiulio masto katastrofą, susijusią su rūšių prisitaikymo krize, vykstant perėjimui iš vandens į sausumą. Tokiu atveju kyla klausimas, kaip gi šis nutikimas paveikė lytinę diferenciaciją.

 

Nekelia abejonių faktas, kad, jei maži berniukai ir mergaitės, visiškai vienodai linkę į autoerotizmą, laisvai tenkina visus oralinio, sadistinio-analinio ir dargi ankstyvo genitalinio pobūdžio varas, tai vėliau stebimas skirtumas, pasireiškiąs augančioje mergaičių baimėje dėl galimų varžybų su vyriškos lyties atstovais. Nors tam tikru laipsniu organiniame lygmenyje abi lytys biseksualios, berniuko seksualinis vystymasis vis labiau telkiasi apie falinį organą, varai įsibėgėjant tampantį svarbiausia zona. Gyvūnų stebėjimas taip pat patvirtina, kad meilės žaismą visada lydi kova, visuomet pasibaigianti moteriškos būtybės kapituliavimu prieš savo partnerį.

 

Panašūs – nors žymiai civilizacijos reiškinių transformuoti – dalykai stebimi ir žmonių rūšyje. Visais atvejais seksualinis spaudimas yra iššūkis, atviras arba latentiškai agresyvus puolimas, į kurį partnerė instinktyviai atsako bandymais gintis, kad tiktai po to, kitame takte, galėtų nusileisti ir atrasti pasitenkinimą sueityje.

 

Sutikdamas su Ernsto Haeckelio biogenetine teorija, suponuojančia, kad organizmo vystymasis reprodukuoja jo biologinių protėvių pereitas tapsmo formas, siūlau žemiau pateiktą lyčių sąveikos aiškinimą, paremtą įvykių, išvedusių mūsų biologinius protėvius į jiems naują buvimo aplinką, atkūrimu.

 

Ta aplinka pažadino organizmus savo kūnuose vystyti ypatingą, embrionui išnešioti skirtą organą ir kompaktiškai atkurti kuo labiau prie prarastosios vandenyno terpės priartinančias sąlygas. Šis organinis gestas tuo pačiu individe išprovokavo nesąmoningą geismą grįžti į paliktas patogias sąlygas – tegu ir haliucinaciniu būdu, simbolinių pakaitalų pavidalu. Tuo pat laikotarpiu, vystantis masyviam vyriškam organui ir, gali būti, šį biologinį šuolį lydėjusių grumtynių su nepalankia aplinka metu sprendėsi likimas kitos lyties organizmo, priversto vilkti palikuonių išnešiojimo ir pasyvios pozicijos seksualinių santykių metu užėmimo naštą. Taigi moteriškas individas šias grumtynes pralaimi, bet už patirtus nepatogumus ir kančias jam iškart atlyginama motiniška ir moteriška laime. Be to, su šituo siejasi svarbi pasekmė, kurią ketinu detaliai aptarti ateityje ir kurią apibrėšiu kaip psichinį ir psichologinį moteriško individo „sudėtingumą“, susijusį su didesniu plastiškumu, platesniu prisitaikomumu – jo gebėjimu prisitaikyti įvairiausiose situacijose. Primesdamas moteriai savo valią ir jos atžvilgiu naudodamasis seksualine valdžia, vyriškas individas ją pastūmėja išvystyti skirtingus apsiėjimo su jo geismu būdus – vyriškas buvimas šituo aspektu menkai teišvystytas, o moteris tuo tarpu ne tik sėkmingai pasipriešina išorinės aplinkos pokyčiams, bet ir duoda atkirtį vyriškam brutalumui.

 

A Theory of Genitality, Sandor Ferenczi, H. Karnac Books, Limited, 1989, pp. 101 to 104.

 

 

Queer judėjimas ir falinė funkcija

 

Daugumoje pokolonijinių tyrinėjimų falinė funkcija visiškai siejama su genitalumo, laikomo galios vykdymo ir viešpatavimo priemone, tvarka. Nuolatinės grumtynės su šiuo viešpatavimu – galingas įkvėpimo šaltinis socialinės lyties aktyvizmui. Vis dėlto ši kova nuo pradžios ribota, nes jos dalyviams būdingas resentimentas genitalinio normatyvumo atžvilgiu nepaiso kitos jo pusės, susijusios ne su viešpatavimu ir galia, o tuo, kas genitalume veikia kaip netekimas, susijęs su praradimo funkcija.

 

Šis praradimas detalizuotas visose lakaniškojo tyrinėjimo apraiškose, kurių svarbiausia – prieigos prie jouissance reguliavimo politika. Priešingai įsitraukusiųjų į kovą prieš lyčių nelygybę sluoksniuose atsiradusiam suvokimui, genitalumas reprezentuoja ne įgalinimą, bet, priešingai, santykių nutraukimą su visais geismo objektais, kurių nėra simboliniame registre, kitaip tariant, kurie neiškelti į signifikanto statusą. Būtent dėl šito randasi jouissance ribotumas, būdingas tiek vyriškajai, tiek moteriškajai genitalinei pozicijai.

 

Čia kyla emancipacinio pobūdžio pagunda, kuriai pradžioje kelią atvėrė feministinis judėjimas, tačiau kuri išsikerojo taip, kad aktyvistinėje genderizmo srityje iššaukė dvejones ir susiskaldymą; taip gimė genderinę konkurenciją ir pačią genderinę fiksaciją panaikinti siekiantis judėjimas už naujo tipo subjektyvumą. Vertinti šį judėjimą keblu, nes, nors jis tvirtina esąs labai maištingas, revoliucinė intervencija į seksualumo sritį, jis neturi instrumento, kuriuo būtų galima išmatuoti tokios intervencijos gylį. Nuostabu tai, kad pats seksualumo aspektas queer theory rodosi esąs visiškai nesvarbus. Laisvas tapatybės pasirinkimas, binariškumo įveikimas, heteronormatyvinių hierarchijų panaikinimas… Šis gatavų idealų rinkinys liudija, kad queer teorija iš esmės nieko netyrinėja, tik kelia reikalavimus. Šių reikalavimų retorika visiškai nustumia į šalį klausimą apie tai, kokią poziciją queer subjektas užima tame, ką Jacques’as Lacanas vadina „Kito geismu“. Koks aktyvistų sukonstruoto queer subjektyvumo vaidmuo seksualiniame fantazme? Ką tiksliai subjektyvumo pasirinkimas įneša į sceną, kurioje geismas jau veikia?

 

Nagrinėjant šiuos klausimus aptinkama sritis, kurios genderinė mintis praktiškai nepalietusi. Iš pastarosios išvedama praktika numato susitelkimą į viešo pareiškimo procedūrą, tai, ką plačiąja šio termino reikšme galima įvardinti coming-out seksualinės orientacijos ar socialinės lyties atskleidimo prasme. Performatyvus coming-out pobūdis gali tapti politiniu gestu, bet jis nieko nesako apie tai, kas tą akimirką vyksta subjekto geisme.

 

Kad šiuos momentus nušviestume, verta atkreipti dėmesį į precedentą, kurį galima traktuoti kaip šiuolaikinės seksualinės ir genderinės transgresijos prototipą, – į Idos Bauer, froidiškosios psichoanalizės dėka pagarsėjusios Doros vardu, atvejį. Gyvuoja nuomonė, kad Freudas privalėjo išgydyti Dorą nuo ją kamuojančio homoseksualaus potraukio tėvo meilužei bei nuo varžybų su tėvu, nes, atmetus jos skausmingą simptomą, mergaitės būta visiškai heteroseksualios. Todėl pokolonijiniu laikotarpiu Dora buvo priglausta homoseksualią jos geismo prigimtį legitimuoti reikalaujančio feminizmo. Toks prieglobstis virto platforma serijai politinių reikalavimų: Doros homoseksualumo pripažinimas ne tik atvėrė galimybę pasisakyti prieš didžiulę heteroseksualinio normatyvumo priespaudą, bet ir, pasirodė, leido susidoroti su priespauda mažumos atžvilgiu, užgauliu moteriškojo homoseksualumo nepaisymu iš vyrų pusės. Šiaip ar taip, jei Doros geismas pasirodytų esąs homoseksualus, visi įvairiausio plauko socialinės lyties judėjimo atstovai laimėtų, o Freudas ir jo analizė drauge su pasenusiu vyrų šovinizmo ir heteroseksizmo pasauliu pasirodytų nugalėti.

 

Iš tiesų Freudo darbo rezultatas toli gražu nepatvirtino heteronormatyvaus idealo. Nepaisant Doros užsidegimo – kad ir jos Viktorijos laikų maniera – nušluoti blogai pagarsėjusias heteronormatyvaus genitalumo privilegijas, kaip parodė jos analizė, ją vis dėlto domino ta vyro figūra, kuriai ji, regėdama jos ribotumą ir bejėgiškumą, siekia tarnauti savo geismu. Kitaip tariant, kaip tai formuluoja Lacanas, ne paneigdamas froidiškojo darbo rezultatus, o juos apvainikuodamas, Dora gyvai užsiėmusi genitalinio subjekto stoka; be šito jos pačios geismas jai netenka patrauklumo ir prasmės. Doros isterinio simptomo centre glūdi ne protestas prieš tėvo galią, o geismas paremti tėviškąjį geismą toje srityje, kur ši galia pavirsta ją turinčiojo silpnybe, nes net ir santykinai sėkmingo meilės romano su dama atveju dėl savo genitalinės pozicijos ribotumo jis nėra pajėgus išgauti tokį jouissance, kokį galėtų suteikti Dora, jaudinančiai troškusi įteikti jį savo tėvui kaip dovaną.

 

Būtent tai verčia kvestionuoti plačiai nuskambėjusį santykių, į kuriuos įsipynusi Dora, homoseksualumą. Dalykas ne tas, kad, prasidėję meile tėvui, galiausiai tie santykiai isteriniame simptome susiveda į tėvo figūrą ir šiuo atžvilgiu, kaip įtarė Freudas, yra visiškai heteroseksualūs, o tai tartum atveria analitikui kelią pacientės geismą normalizuoti. Priešingai, Doros atvejis rodo, kad kartu su jos vara (kurios Freudas, reikia pasakyti, panaikinti neketino) tėvo meilužės atžvilgiu geismo klausimas visiškai išeina į naują lauką, kur varos nešiotojo lytis nieko nesprendžia. Doros fantazme homoseksualumas, be abejonės, turi savo vietą, bet, žvelgiant analitiškai, tampa akivaizdu, kad jis ne moteriškas, o vyriškas. Iš tiesų Dorą – nepaisant jos „orientacijos“ – domina projektas, kuriame vyras gauna prieigą prie jouissance. Žvelgiant iš analitinio žiūros taško, tai tegali reikšti pastarojo homoseksualumą, nes visais kitais atvejais vyriškasis jouissance apribotas santuokinių reikalavimų.

 

Tai verčia abejoti filosofiniais ir meniniais feministinio judėjimo projektais, kurie vienaip ar kitaip bandė suteikti erdvės moteriškajam homoseksualumui. Šiuos bandymus vainikavo įvairialypė sėkmė, bet jų humanistiniai siekiai kertasi su psichoanalitinių tyrinėjimų interesais. Pastariesiems homoseksualumo klausimas neturi kultūrinės-politinės reikšmės, kuria jis intelektualinėje terpėje nuolat prisotinamas; psichoanalizėje homoseksualumo problema pavirsta fantazmo ribų tyrinėjimo ir tikslinimo instrumentu. Kaip tai beprieštarautų visur brukamai švietėjiškai tolerancijai, žvelgiant grynai analitiškai, joks moteriškas homoseksualumas subjekto geisme neaptinkamas (kas, žinoma, nereiškia, kad jis nesutinkamas realybėje). Jau parengiamieji froidiškieji tyrinėjimai parodė, kad iš fantazmo tiesiogiai prie moteriškojo seksualumo prieiti negalima, nes jis nepalieka pėdsako srityje, kurioje įtvirtintos simbolinės geismo atramos. Jei, kad moteriškąjį seksualumą išlaisvintų iš patriarchato galios ir paverstų jį pilnateisiu reiškiniu, guviausi feminizmo protai pasinaudojo būtent šia ypatybe, tai tebuvo taktinio atsiskyrimo gestas. Tokiu gestu įsteigta programa nė nesujudino pamatų, ant kurių tvirtai laikosi subjekto geismas, o tai moterų judėjimui kelia tam tikrų sunkumų, kurių kiti šio judėjimo pasiekimai nesušvelnina; priešingai, keblumai šiandien reiškiasi vis gyviau.

 

Tokių sunkumų buvimą patvirtina tam tikri šiuolaikinės kultūros reiškiniai, bylojantys, kad moteriškosios pozicijos nepaiso ir ją nuvertinti linksta daugiausia, kaip pastebi klinicistai ir pačios feministės, ne vyrai, o būtent šiuolaikinės moterys, ypač tos, kurios, rinkdamosi objektą, linkusios į transgresiją. Kuo ryškesni moteriškajame geisme aktyvaus rėmimosi į fantazmą (literatūrinio ar žaismingo kūrybingumo, eksperimentavimo su savo tapatybe etc. pavidalu) požymiai, tuo labiau, kad gautų jouissance ar užmegztų santykį, moteris privalo moteriškąjį geismą vienaip ar kitaip paaukoti.

 

Šiandien šis paradoksalus momentas radikaliojo judėjimo už moterų teises, kurio tikslas iš pradžių be abejonės buvo priešingas, gretose visiškai nesuvokiamas. Bet jeigu radikaliojo feminizmo nesitaikstymas šiandien prielankumo nesulaukia nei iš konservatyviosios publikos, nei iš to paties queer judėjimo, tai ne todėl, kad moteriškasis fantazmas užslopintas ir negali tapti geismo už patriarchalinių rėmų pagrindu, o todėl, kad pati radfem pozicija iš principo stokoja fantazmo, – geisti šitokiuose rėmuose neįmanoma.

 

Moteriškojo, kaip, beje, ir bet kurio kito subjekto geismas su feminizmo užmojais niekur nesutampa, bet taip yra ne dėl patriarchato visagalybės, o todėl, kad moteriškąjį (kaip ir vyriškąjį) subjektą bet kokiame pradiniame fantazme domina ta vyriškosios struktūros dalis, kuri numanomai anapus genitalumo, bet ne anapus vyriškumo, nes pastarąjį, kaip parodė Doros atvejis, sudaro neįmanomas jouissance, nuo kurio vyras atskirtas ir kurio stoka abiem lytims vyro figūrą paverčia gundančia.

 

Taigi, jei intelektualinėje aplinkoje nelemtas vyriškumas laikomas galios konstruktu, tai, žvelgiant iš psichoanalitinio žiūros taško, visa vyksta kitoje aikštelėje, ten, kur subjekto jouissance tampa įmanomas dėl vyriškajame homoseksualume glūdinčios neįmanomybės. Tad moteriškasis homoseksualumas ne slopinamas vyriškojo, o realizuojamas jo pagalba.

 

Tas pats vyksta queer sampratoje, kur kiekvienas subjektas tariamai pagal užgaidą renkasi lytinę tapatybę ar netgi jos nebuvimą. Neįmanoma nepastebėti, kokiu mastu queer darbotvarkėje reikšminga ta Įvaizdintojo registro dalis, kuri atsako už vyro patrauklumą, realizuojamą per stoką. Kuo labiau queer mintis programiniame lygmenyje atsižada to, ką ji pati neapdairiai apibrėžia kaip nuožmų lytinį binariškumą, tuo ryškiau akcentuojama tai, ką Lacanas įvardina -φ, balansavimo ant nestabilios genitalumo briaunos funkcija. Būtent ant šios briaunos – nepriklausomai nuo įtvirtintos socialinės lyties tapatybės – susiformuoja queer tapatybė. Nebūdamas klasikiniu isteriniu penisneid (penio pavydu – vert.), – vyro organo pavydu įprasta reikšme, kurią įvedė Freudas, – santykis su vyriškąja stoka queer subjektyvumo formavimęsi vis dėlto pereina visus etapus, atitinkančius isterikės žinių apie Pono kastraciją, kuri queer ideologijoje iškelta į idealo statusą, atradimą.

 

Tad queer impulsas tokiu būdu ne grumiasi su genitalumu ir heteronormatyvumu, o eksploatuoja tą iš vyriškosios stokos kylantį jouissance idealą, iš kurio randasi heteronormatyvumas kaip toks. Šis susitelkimas į negatyviai apibrėžiamą vyriškąją funkciją persmelkia pokolonijinį socialinės lyties fantazmą ir šiuo požiūriu paradoksaliai patiria sėkmę darydamas tai, prie ko ilgam buvo apsistojęs literatūrinis modernizmas, taip pat ypatingai suinteresuotas vyriškosios stokos funkcija. Mėgėjiška fanfiction literatūra, dažnai aptinkama greta socialinių queer (ypač moteriškojo) subjektyvumo šaltinių ir paremta iš įsivaizduojamo heteroseksualių vyrų (modernistinės literatūros ar kino protagonistų) meilės sąlyčio išgaunamu jouissance, akivaizdžiai liudija šiuolaikinio subjekto geismo kryptį. Šis geismas, maskuodamasis deklaratyvia laisve seksualinės orientacijos ir socialinės lyties tapatybės klausimu, apima aporetinį elementą, jo logikoje slypintį nepanaikinamą keblumą, kurio „alternatyvaus pasirinkimo teisės“ samprata nepašalina, – jis pastarojoje reprodukuojasi.

 

https://lacan-likbez.com/queer_and_phalos

 

Iš rusų kalbos vertė Danguolė Dundulytė ir Ignas Gutauskas