Audrius V. Tomas. Staipymasis prieš Kitą

Egzistuoja psichikos modelis, įsikūnijantis, tarkime, motinose, kurios demonstratyviai liaupsina ir giria svetimą vaiką už tam tikras jo savybes, yra jam atlaidžios ir dosnios, bet dėl tų pačių savybių abejingos savam vaikui ir nėra pastarajam nei atlaidžios, nei dosnios. Šis modelis gana dažnas, tad kiekvienas nesunkiai rastume jį iliustruojančių pavyzdžių.


Modelį suskaidžius, gaunamos keturios instancijos:
– tasai (pirmaeilio vaidmens nevaidinantis) rūpesčio ir liaupsių objektas;
– objektas, kuriam subjektas pabrėžtinai abejingas arba perdėtai reiklus (jis taip pat ne svarbiausias);
– Kitas, instancija, kuriai subjektas skiria savo parodomųjų dorybių programą;
– subjekto demonstruojamų fantazminių dorybių pluoštas.

Centrinę vietą čia užima nenumaldomas poreikis bet kokia kaina parodyti Kitam tai, ko šis, tavo įsitikinimu, iš tavęs laukia. Kitaip tariant, šio modelio apibūdinamas subjektas apibrėžia ir suvokia save, tyrinėdamas savo atspindį jį vertinančios ir pripažinimą žadančios instancijos akyse: „Aš esu toks, kokį mane nori matyti moralės maksimas garantuojantis Kitas, ir pilnai esu tol, kol atitinku jo lūkesčius.“

Jeigu Kito nėra, subjekto egzistencija glebi ir bevalė. Minėtos motinos menkai rūpinasi savo vaikais, prižiūri juos (taip pat ir save) ne daugiau, negu reikalauja minimalios higienos ir viešosios kultūros normos. Kartais sakoma, kad tokie žmonės nemyli savęs. Tačiau jie pastebimai pagyvėja, kai pasitaiko proga Kito akivaizdoje aktualizuoti juos valdantį dorybingumo ir pakantumo fantazmą. Tuomet jie tampa dėmesingi, rūpestingi, supratingi, dosnūs ir t. t., kitaip tariant, tokie, kokius jie įsivaizduoja esant gerus, padorius žmones, pareigingus piliečius ir pan.

Kai žmogus naktį prie perėjos laukia žalio šviesoforo signalo, nors gatvėje nematyti nė vieno automobilio, jis valdomas šio modelio – trokšta išpildyti nepriekaištingo eismo dalyvio priedermę. Kas jam tai liepia? Niekas. Vardan ko jis stengiasi? Vardan nieko. Jis pats nori būti pavyzdingas pėsčiasis, tad kantriai laukia, kol užsidegs žalia šviesa ir nematoma ranka paglostys jį už pagarbą Taisyklei.

Šis modelis nusako ir elgesį moksleivių, mokančių pedagogų akivaizdoje sužibėti humanizmo ir moralės išmintimi, už ką jie liaupsinami ir vertinami aukščiausiais balais, nors iš tiesų retai tiki tuo, ką taip uoliai demonstruoja. Iš šalies tokie pasirodymai akivaizdūs, visi esame jų matę, tačiau reikėtų ilgai aiškinti, kodėl psichika susiklosto į tokią konfigūraciją ir kaip pastaroji funkcionuoja.

Šiuo metu mane labiau domina ne modelio sąranga ar kilmė, o tai, kad jo pagrindu veikia ir institucijos. Galvoje turiu anaiptol ne savaime suprantamą faktą, kad paskirų individų lygmenyje vykstantys procesai veikia ir „kolektyvinių individų“ arba institucijų lygmenyje.

Pastarųjų dienų valdžios elgesys su pabėgėliais ir vietos gyventojais išreiškia šį modelį. Aukščiausi moralumo standartai, humanistinė retorika neaiškiais tikslais užklydusio objekto atžvilgiu ir atsainumas savų žmonių atžvilgiu: per spygliuotą vielą perkelti pabėgėlį ir žeme vilkti dėl savo ateities įsibaiminusį vienakojį vietos gyventoją.

Tačiau subjektas nepasisotina, kartą ir visiems laikams pademonstravęs aukštinamas dorybes. Pasisotinimo aktas grąžina jį į pradžią ir brandina kitai progai suspindėti visomis moralumo spalvomis. Tad lengva nuspėti, kad netrukus vėl bus surengtas analogiškas pasirodymas ir vėl pasimatys subjekto nesutapimas su savimi: tokio, kokį jis norėtų save matyti, su tokiu, koks jis iš tiesų yra.

 

2021-07-27