Audrius V. Tomas. Trumpai apie dvi laisvės sampratas

I. Pirmoji yra nepolitinė. Kartais ji vadinama dvasios laisve, nes apibūdina įtampą tarp dvasios ir kūno – tai gebėjimas (arba veikiau pastanga) nepriklausyti nuo mus valdančių troškimų ir pagundų. Žmogus laisvas tiek, kiek įstengia atsisakyti savo įgeidžių arba juos pažaboti ir nukreipti tinkama linkme.

Nuo paprastų kūno ir intelektinių malonumų iki troškimo gyventi. Taip, pagal šią sampratą laisviausias tas, kuris sugeba netrokšti gyvenimo. (Tai nereiškia, kad jis nori mirti, nes noras mirti irgi yra troškimas). Tuo paremta daugybė religinių ir asketinių praktikų Rytuose ir Vakaruose.

Šia laisvės samprata remiasi ir krikščionys, laikantys dorybe pastangas nepasiduoti gundymams ir geiduliams ir nepataikauti kitų troškimams. „Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.“

Judėjimo laisvė, žodžio laisvė, pasirinkimo laisvė ir kitos politinės ar ekonominės laisvės (kurios, geriau pažiūrėjus, tėra troškimai) čia yra vienaip ar kitaip pajungtos žmogaus kovai su pačiu savimi (kartais įtarpintai kokios nors transcendentinės instancijos). Kovos tikslas – dvasios ramybė, vidinė pusiausvyra ir galiausiai išsivadavimas, nirvana (ką tai bereikštų).

II. Šiandien mes gyvename pagal kitą, kone priešingą laisvės sampratą. Dabar laisvė suprantama pirmiausiai kaip politinė teisė tenkinti savo norus ir troškimus tol, kol šis tenkinimas nesikerta su kitų žmonių teise daryti tą patį. Žmogus laisviausias tada, kai nepriklauso nuo kitų valios, o malonumas jam yra tapęs gėriu ir individualia vertybe. Kraštutinė riba čia yra konkretaus individo kūnas.

Ši samprata irgi numato tam tikrą dvasinę praktiką – kovą su netinkamais vidiniais polinkiais. Žmogus privalo išmokti užgniaužti savyje neapykantą jį trikdančiam, tačiau teisėtam kito žmogaus elgesiui, kalbai ar būdui patirti malonumą. Aukščiausias savitvardos taškas pasiekiamas tada, kai jūsų akivaizdoje kitas žmogus daro tai, kas jums kelia pyktį, pasibjaurėjimą ar jus skaudina, bet jūs nuolankiai tai priimate (suprantama, kol nekyla grėsmė jūsų laisvei ar kūnui).

Jums nepatinka, kai stalo kaimynas krapšto nosį ir kramto ką joje radęs? Ką padarysi, jis turi tokia teisę, dirbkite su savimi. Jus gniuždo tai, kad jūsų sūnus / duktė / brolis / sesuo prekiauja savo kūnu? Jų kūnai yra jų teisė. Dirbkite su savimi. Varžyti kito troškimus yra nuodėmė, o skausmas, kurį patiriate dėl artimojo poelgių yra jūsų individualus reikalas, neįpareigojantis (lygu neturintis varžyti) jūsų artimojo.

Todėl ši samprata apima ir pakantumą svetimiems žodžiams, net užgauliausiems iš jų. Žmogus turi teisę sakyti ką galvoja, virpinti orą pagal savo nuotaiką, ir jeigu tai jus žeidžia, problema, kaip sakoma, jumyse. Priešingu atveju užgauliais gali būti pripažinti ir kiti betarpiškai jūsų kūno neliečiantys dalykai, pvz., kito žmogaus išvaizda ar įsitikinimai.

Kai kuriose kultūrose moterims draudžiama dėvėti atvirus drabužius, nes pastarųjų kūno atvirumas trikdo vyrus ir žeidžia moteriškąjį orumą, panašiai kaip Vakarų kultūroje orumą gali įžeisti žodis ar gestas.

Šia prasme įstatymai prieš neapykantos kalbą (hate speach) prieštarauja šiuolaikinei laisvės sampratai (nors paradoksaliai iš jos kildinami) ir kuria prielaidas, tarkime, hate face ir thought crime įstatymams, savo ruožtu numatantiems sudėtingas savikontrolės ir savitvardos praktikas, kažkuriame komplikacijos taške galinčias priminti askezę.

***

Nenoriu, kad susidarytų įspūdis, neva mėginu šias sampratas supriešinti. Šiandien jos, patyrusios didesnį are mažesnį kupiūravimą, išsitenka greta, sudarydamos keistas hibridines konsteliacijas (pvz., žmogus gali praktikuoti mitybos askezę ir kartu „piktnaudžiauti“ seksualinėmis ekstravagancijomis). Be to, jos abi turi vidinių prieštaravimų, dėl kurių galiausiai pasiekia kritines fazes. Ir vis dėlto jos turi skirtingus vektorius, o tarp jų esanti takoskyra (pirmiausiai einanti per santykį su malonumu) ženklina mūsų laiką ir nemenka dalimi sąlygoja įvairius aktualius visuomenės konfliktus.

 

2021-05-19