cropped-Neimanoma-mokykla.png

Bruce Fink. Apie Lacaną, psichoanalizę ir meilę

– Po šitiek metų mokymosi, klinikinės praktikos ir dėstymo, kaip manote, koks galutinis ir svarbiausias psichoanalizės tikslas?

Svarsčiau apie idealią psichoanalizės baigtį klinikinėje aplinkoje: ar savęs pažinimas (arba bandymas tai pasiekti, kiek tai įmanoma) pakankamas? Ar būtų teisinga teigti, kad savęs, savo skausmų ir traumų pažinimas, tapimas daugiau žinančiam apskritai tėra įrankis, tiesiog įgalinantis ar išlaisvinantis faktorius? Kitaip tariant, ar įkyrus geidulys pažinti save (ir paversti tai svarbiausiu, galutiniu tikslu) nėra iš dalies patologija savaime? Ar psichoanalizė galiausiai turėtų privesti prie taško, kuriame analizantas išlaisvinamas iš stingdančio kentėjimo, kad pagaliau galėtų užmiršti save ir atsiduoti kažkam didesniam nei jo malonumai ar kančios? Turiu omeny Adamą Phillipsą, kuris rašo: „Analizantai ateina, kai nuo ko nors kenčia. Jie nori, kad jų kančios būtų numalšintos. Idealiu atveju analitiniame procese jų kančios gali numalšti ar modifikuotis, tačiau taip pat jie gali atrasti, kad yra svarbesnių dalykų nei savo kančių palengvinimas.“

 

– Yra techninių, teorinių būdų nusakyti psichoanalizės tikslus, tačiau, užuot juos čia kartojęs, tiesiog pasakysiu, kad psichoanalizė siekia padėti žmonėms įveikti neramumus, nustoti kartoti tam tikrus veiksmus, naikinančius jų santykius darbe ir namuose, ir pagelbėti jiems rasti būdų gyventi didesnį pasitenkinimą teikiantį gyvenimą, kuriame jie jaustųsi galį siekti, ko trokšta, ir tuo mėgautis. Atsakydamas į klausimą: „Kaip sužinome, kad psichoanalizė pažengė gana toli?“, Lacanas atsakė: „Kai analizantas džiaugiasi esąs gyvas.“ Manau, tai nuostabus atsakymas! Dažnai sakoma, kad psichoanalizės tikslas – pasiekti, kad analizantas geriau save pažintų, tačiau, kaip išsamiai aiškinau savo knygoje „Prieš supratimą“ (Against Understanding), pažinimo pabrėžimas dažniausiai priveda prie susirūpinimo ego, ne nesąmonybe, ir tai gali sukliudyti įvykti tikram pokyčiui. Sokratiškasis įsakymas „pažink save“ nėra psichoanalizės įsakymas.

 

– Geismas ir meilė. Pirma, ar tarp jų yra pamatinis skirtumas? Jei taip, koks jis? Tačiau, svarbiausia, ar galėtų meilė ir geismas egzistuoti tuo pat metu, vienas kito neišskirdami ar neigdami?

Knygoje „Lacanas apie meilę“ (Lacan on Love) minite: „Kadangi visuomet geidžiame to, ko neturime, kad geismas, esant santykyje su kokiu nors žmogumi, tęstųsi, visuomet turi būti kažkas, ko neturime, ko kol kas neturime ar dar iš savo mylimojo negavome. Kaip sako Lacanas, geismas niekada negali turėti nieko, išskyrus stoką, nes, vos tik jam gavus objektą, jis išnyksta. Visiškas atsidavimas mylimajam gali nužudyti jo geismą; iš čia sunkumas ir šokis (kaip Stendhalio atveju) aplink, kad palaikytum partnerio geismą gyvą.“ Taip pat sakote, kad jums rodosi, jog žmogus išties gali mylėti tai, ką turi, būtent kad meilei išsilaikyti gyvai „stoka“ nereikalinga. Taigi, jei „pasitenkinimas palaidoja geismą“, kaip galima mylėti ir geisti tuo pat metu? Ar yra taip, kad „kur jie myli, negeidžia, o kur geidžia, negali mylėti“? Ir ar apskritai jums tai svarbu: pajėgti mylėti ir geisti tuo pat metu?

 

– Psichoanalizėje geismas nurodo konkrečiai į seksualinį geismą (taip terminą vartojo Freudas). Kita vertus, meilė yra kažkas, ką gali jausti daugybei skirtingų žmonių – šeimos nariams, draugams etc., – nebūtinai jų geisdamas seksualiai. Be abejo, galima jausti ir meilę, ir geismą tam pačiam žmogui, tačiau kai kurių žmonių atveju meilė ir geismas beveik visuomet išsiskiria; daugelio atveju taip įvyksta santykiams trukus tam tikrą laiką – kelis mėnesius ar metus. Psichoanalizė gali kartais pasiekti, kad meilė ir geismas sutaptų ilgesniam laikui; taip pat ji gali padėti žmonėms geriau tvarkytis su situacijomis, kuriose meilė ir geismas nesutampa – ar analizanto, ar jo partnerio atveju.

 

– Svarstau, ką manote apie meilę, geismą ir santykius COVID-19 situacijos ir karantino kontekste: susidūriau su begale straipsnių, kuriuose teigiama, kad po karantino Kinijoje žymiai padaugėjo skyrybų (tas pat gali nutikti ir Europoje bei JAV) ir kad apskritai karantinas daugeliui santykių sudaro keblumus, nes visą laiką leisti su mylimuoju nenatūralu beveik evoliucijos požiūriu. Pirma, ar manote, kad tai neišpūsta, tikra problema? Jei taip, kaip paaiškintumėte, kad santykiai šiandien rodosi esą ypač jautrūs pokyčiams ir ištikusiems sunkumams?

 

– Neseniai ištikusi koronaviruso sąlygota izoliavimo / karantino / reikiamybės būti namuose situacija paryškino jau ir taip egzistavusias porų problemas, privertusi poras leisti drauge žymiai daugiau laiko, nei įprasta, ir atitraukusi jas nuo bendravimo su kolegomis, draugais ir kai kada meilužiais. Socialinis ryšys su kitais kai kurių porų atveju yra buvimo kartu sąlyga, apribojanti laiką, kurį jos praleidžia tik dviese. Nesutarimai, kuriuos jie siekė pamiršti ar nepastebėti, iškilo aikštėn ir tam tikrais atvejais privedė prie skyrybų. Kiti naujai atrado vienas kitą ir pradėjo vertinti partnerio ypatybes, kurias buvo pamiršę, nes metų metus vienas kito draugijoje leido labai mažai laiko (dažnai nuo tada, kai gimė vaikai).

Daugelis mūsų meilės reikaluose esame savanaudžiai ir tik retas gyvename pagal Lacano meilės apibrėžimą: „Meilė yra davimas to, ko neturi.“ Daugelis nenori duoti net ir to, ką turi! Ir didžioji dalis mūsų visiškai nenori duoti to, ko neturi, – visgi šitai duoti sunkiausia! (Dabar nepaaiškinsiu, ką šis apibrėžimas reiškia, tiesiog nukreipsiu į neseniai išleistą mano knygą „Lacanas apie meilę“, kurią norėjau pavadinti „Meilė yra davimas to, ko neturi“ (Love is Giving What You Don’t Have), bet leidėjas pamanė, kad toks pavadinimas pernelyg miglotas…)

Romantinė meilė linkusi pražiūrėti daugelį tarp manęs ir mano partnerio vyraujančių skirtumų, tarsi norėdama tikėti jų nesant. Patvaresnė meilės forma (kuri neturi atmesti romantikos!) reikalauja atpažinti ir priimti nesuskaitomą daugybę skirtumų ir priimti savo partnerį tokį, koks jis yra, kitaip tariant, su visais, mano manymu, trūkumais, defektais ir silpnybėmis. Tai išties sunki užduotis!

 

– Paskutinis klausimas: jei ego yra sisteminės apgaulės šaltinis ir jei jis negali būti šią apgaulę peržengianti instancija („tiesa slypi kitur“), tai kaip šiuolaikinė psichoanalitinė praktika tvarkosi su tokiu iššūkiu arba, geriau, ar šį iššūkį praktikoje ji priima rimtai? Kaip psichoanalizė praktiškai gali orientuotis į nesąmonybės subjekto tiesą, prieštaraudama ego psichologų požiūriui? Ar vis dėlto sakytumėte, kad psichoanalitinė teorija ir praktika šiandien ego supranta kitaip?

 

– Kaip esu rašęs daugelyje knygų ir straipsnių, Lacanas nuo pat pradžių susitelkė į nesąmonybę ir iškart į ego psichologų atliekamą terapinį darbą žvelgė kritiškai. Kaip nuovokus detektyvas, lakaniškosios krypties analitikas susitelkia į tai, kas neturi reikšmės, – į riktus, klaidingus veiksmus, sapnus, fantazijas, – o ne į sąmoningas analizantų spekuliacijas, kodėl jų gyvenime dalykai vyksta taip, o ne kitaip. Nesąmoningos mintys ir troškimai labai dažnai visiškai priešingi sąmoningoms mintims ir troškimams, ir tiesa itin dažnai kažkas visiškai priešinga tam, ką kaip tiesą nurodo analizantas. Taip yra ne tik analizės pradžioje, bet dažnai ir prabėgus daugeliui metų po jos. Ego beveik automatiškai trokšta dalykus matyti tokius, kokie jie nėra, tiesai esant tokiai nederamai, taip sunkiai pripažįstamai. Geriausiais atvejais gelminis pokytis ego srityje – kai neigimas ir valingas aklumas tampa ne tokie automatiški – įvyksta tik po ilgo analizės kurso.

 

Kalbėjosi Natalia Lomaia

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

Pokalbio vertimas pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2020 m.
http://www.satenai.lt/2020/12/19/bruceas-finkas-apie-lacana-psichoanalize-ir-meile/

 

Nuoroda į originalą: https://www.sapereaudemagazine.com/post/bruce-fink-on-psychoanalysis-lacan-and-love