Christian Dubuis Santini. Lacano diskursų etika, socialinio ryšio suirimas

 

Gyvename ypatingu metu, tad bandysiu aptarti kapitalistinį diskursą.

Ką tik buvau restorane, ir prie kito stalelio žmonės diskutavo vien apie François Fillonobylą. Pasijutau tarsi klausąs Sigmundo Freudo žiurkiažmogio sesijos. Kitaip tariant, už tokio pasipiktinimo, – kuris, galima sakyti, yra normalus reiškinys, kadangi Fillono byla yra su galia susijusi nešvankybė, o tokių dalykų buvo visais laikais, – slypi tam tikras jouissancejouissance kalbėjimu,
kartojimu, piktinimusi ir jo dramatizavimu. Tai akivaizdu. Į galvą ateina Marcelio Prousto citata; joje rašoma apie vaikiną, kuris, kad galėtų piktintis (o tai jouissance išraiška), pats susikuria tam sąlygas: „Ta aukštuomenė vis tiek siaubinga, – pašnibždėjo man į ausį Sen Lu. – Rasiną mėgti labiau nei Vicotrą Hugo – tai vis dėlto pribloškiantis dalykas!“ Dėdės žodžiai jį nuoširdžiai nuliūdino, tačiau guodė malonumas pasakyti „vis dėlto“, o ypač „pribloškiantis dalykas.“[1]

Vis dėlto turėtume skirti natūralų pasipiktinimą nuo pasipiktinimo dramatizavimo ir su pasipiktinimu susijusio jouissance.

Įsijungi kompiuterį ar atsiverti laikraštį ir iškart esi užtvindomas JAV prezidento nuotraukomis, Prancūzijos reikalais, viskuo, kas vyksta. Galime pajusti tam tikrą entuziazmą, o tai a priori neigia logiką. Štai kodėl jums kalbėsiu apie tai, kas logiška, t. y. apie Jacques’o Lacano diskursų struktūrą, sukeliančią kapitalistinį diskursą, arba tiksliau, iš kurios Lacanas 1972 metais (ne anksčiau) ekstrahavo kapitalistinio diskurso matricą. 

Kapitalistinio diskurso diskursu Lacanas nelaiko, tikriau, – kadangi jis nesukuria socialinio ryšio, ­– jis laiko jį paradiskursu. Pabandysime išsiaiškinti, ką tai reiškia. Sunku apie šiuos dalykus kalbėti paprastais terminais ir nepertekti tuo, ką turėtume atmesti, – tam tikru jouissance. Lacanas pasakė kai ką, kas man labai patinka: „Psichoanalizės specifika yra neįtikinti (de ne pas convaincre). Kvailys (con) arba ne (pas).“ Convaincre – šį žodį jis išskiria į du: con – kvailys, vaincre – užkariauti. Taip pat, kaip girdėjote praeitoje sesijoje, Lacanas sako, kad „tai ne aš užkariausiu (vaincrai), o diskursas, kuriam tarnauju.“ Iš esmės Lacano diskurso sąvoka yra efektyviausias įrankis suprasti psichoanalizės logiką ir suvokti, kodėl pasaulis atrodo toks nelogiškas.

Akivaizdu, kad, norint suprasti kapitalistinį diskursą, esantį štai čia (paveikslėlis 1), būtina peržvelgti diskursų struktūrą, kokia ji Lacanui atrodė 1969-1970 metais. Diskursų formalizacijas jis ant lentos užrašė 1970 metais seminare „L’envers de la psychanalyse“. Ir tai yra šnekos sąvokos reinvestavimo klausimas, o nuo šnekos niekaip neatsiejama tiesos sąvoka. Iš tikrųjų, vienintelė tiesa yra simbolinio registro tiesa, kitaip tariant, tiesa atsiranda kartu su šneka. Tiesos statusas užtikrinamas ne duoto teiginio teisingumu, o ateities pasekmėmis teigiančiam subjektui.

 

 

Kaip atsiranda ši šneka? Tam tikra prasme ji turėtų kažką pasakyti apie pasaulį. Ir kokia bebūtų jos prigimtis, – ar tai meilės žodžiai, ar įsakymas, – kokio tipo ši šneka bebūtų, ji gimsta tiesos (vérité) vietoje (paveikslėlis 2): tiesa reiškia, kad kažkas užtikrina šnekos prasmę. Tiesos ir šnekos sąvokos neatsiejamos, nes šneka randasi tiesos vietoje.

 

Paveikslėlis2

 

Kad atsirastų signifikantas, tiesa bemat skyla į du (paveikslėlis 3). Žinote, kad Ferdinando de Saussure’o teorijoje šneka kaip kalbos režimas artikuliuoja du registrus – signifikantą ir signifikatą. Signifikantas – tai fonetinis ženklo materialumas, t. y. garsas, kurį skleidžia šneka. O signifikatas yra tai, ką signifikantas reiškia – signifikacija. Kadangi Saussure’as dirbo ikipsichoanalitiniame, ikilakaniškajame registre, signifikatą patalpino viršuje, o signifikantą – apačioje (paveikslėlis 4). Lacanas šią schemą apverčia (paveikslėlis 5). Taigi, iš tiesos vietos iškyla regimybė (semblant), kitaip tariant, tai, kas užima tiesos vietą garsine išraiška.

 

 

 

 

Kadangi tiesa skyla į du, kitoje pusėje yra jouissance, t. y. šneka, kurią minėjau pradžioje, tai, kas buvo juntama restorane nugirstame pokalbyje – tam tikras jouissance šneka. Pats šnekėjimo faktas sukurstė jouissance, egzistencijos pajutimą tariant garsus (baziniame lygmenyje galime aiškinti taip). Marquisas de Sade’as yra pasakęs, kad „jouissance įeina pro klausą.“ Žinoma, ši šneka, skylanti į signifikantą – regimybę – ir jouissance, ketina sugriebti visą tikrovę, pasiimti ją visą. Suprantama, to padaryti ji negali, nes yra liekana, nesileidžianti suimama signifikanto – yra kažkas, ko šneka negali apimti, kažkas, kas atlieka. Tas kažkas randasi štai čia (paveikslėlis 6); tai gamyba arba netekimas.

 

 

Čia klausiame, kuris diskursas pirmas. Kaip diskursai atsiranda ir kodėl pirmas diskursas pono (Paveikslėlis 7)? Minėjau Fillono situaciją. Dabar žmonės suprato, kaip tai baisu, ciniška. Tačiau visada buvo taip pat, visame pasaulyje, visur. Be abejonės, tai nėra pateisinimas – problemos nemenkinu. Tačiau ji priklauso su viešpatavimu, su jos regimybe susijusių nešvankybių kategorijai.

 

 

 

Viskas prasideda nuo to, kad tiesos vieta pono diskurse užimama padalyto subjekto (sujet divisé). Kaip matėme, subjektas padalytas į regimybę ir jouissance. Pono tiesa yra padalytas subjektas ($), tačiau ponas to nežino, kadangi ši rodyklė (paveikslėlis 8), – suteikianti prasmę vadovaujančiam signifikantui, kuris organizuoja pasaulį ir jame dominuoja, – signifikuoja jį kaip poną, jis laiko jį savo signifikantu, todėl galime sakyti, kad yra jo įtrauktas.

 

 

Taigi galime tarti, kad ponas – bet kas save tokiu laikantis – yra visiškas žioplys, nes nežino, jog kalba signifikanto vardu, kad visiškai su juo identifikuojasi. O vadovaujančio signifikant  jouissance randasi S2. S1 yra vadovaujantis signifikantas, S2 – signifikantų grandinė, ženklinanti žinias (connaisance) kaip faktų kaupimą, informaciją. Ši rodyklė (paveikslėlis 9) reiškia, kad ponas, – kaip identifikavęsis su savo šneka, su vadovaujančiu signifikantu, – kreipiasi į Kitą, į pasaulį, ir įtraukia jį į signifikantų grandinę, į kategorijas ar panašiai; tačiau visas pasaulis į grandinę netelpa, todėl atsiranda objet (paveikslėlis 10), kurio nusakyti negalime, tačiau kuris jokiu būdu neįtelpa ir priešinasi simbolizacijai.

 

Jei norite, tumpai paaiškinsiu, kodėl yra keturi diskursai, keturios vietos, ir kodėl elementai jose varijuoja. Apie tai jau kalbėjome seminare prieš dvejus metus. Galite daug kur šia tema pasiskaityti. Tai nebūtinai pati įdomiausia dalis. Aš linkęs susitelkti – ir pasistengti, kad visi susitelktume – ties perėjimais. Svarbu, kad pamatytumėte, jog yra tvarkos matrica: visi daiktai savo vietose: štai radiatoriai, čia stalas, aš tavo vyras, tu mano žmona etc. Pasaulyje yra tvarka, pritaikanti šneką prie tariamai mums pasirodančios tikrovės, tačiau netekimo ar likučio diskursas nesuima, nes likutis – dalis to, apie ką negalime šnekėti – jis priklauso tikrovei, o ji yra realybės ne-visiškumas (le pas-tout de réalité). Apie tikrovę šnekėti negalime, todėl chronologinė seka čia negalima.

Analitinis diskursas chronologine prasme atsirado vėliausiai, tačiau tai jam nesuteikia jokios pirmenybės kitų diskursų atžvilgiu. Jis leidžia mums pamatyti, kad yra ir kiti diskursai. Tačiau du diskursai, netrukus ir tuo pat metu išplaukiantys iš pono diskurso, teikia galimybę veikti objet a atžvilgiu, kažką iš jo padaryti. Čia turime du vienas kitam iš esmės antipatiškus diskursus (paveikslėlis 11). Kaip matote, judama prieš laikrodžio rodyklę. Yra keturios vietos. Vietos sąvoka, faktas, kad jų keturios, susijęs su tuo, kad esame trimatėje erdvėje, o geometrine prasme trimatėje erdvėje tegali egzistuoti keturi vienodai nutolę taškai. Taip atsiranda geometrinis kūnas tetraedras, turintis trikampį pagrindą ir keturis vienodai nutolusius taškus (paveikslėlis 12). Tai patalpina mus geografinėse koordinatėse – orientuojamės remdamiesi keturiais taškais (kompase yra keturi taškai). Štai kodėl yra keturios vietos. Elementai juda pagal arba prieš laikrodžio rodyklę. Matote, ar kalbėčiau apie isterinį, ar apie akademinį diskursą, struktūra išlieka ta pati, tik joje įvykęs ketvirtinis pasisukimas.

 

 

 

 

Imkime šiandien labiausiai paplitusį diskursą – akademinį. Jis – svariausia parama kapitalistiniam diskursui. Pirminis akademinio diskurso judesys yra padaryti, kad akademinės žinios (connaisance) – kitaip tariant, akademija kaip tokia – kreiptųsi į objet (paveikslėlis 13). Akademija jį perdirba, siekia iš jo kažką padaryti. Objet a – tai studentas. Galima sakyti, kad jis žalias, nieko neišmano, todėl bus perdirbtas žinių. Tačiau akademiko tiesa yra vadovaujantis signifikantas (paveikslėlis 14), apie kurį jis nenutuokia. Lacanas sako, kad tiesa yra tai, kas pamiršta. Taigi ponas pamiršta, kad yra padalytas subjektas, kadangi identifikavosi su signifikantu S1. Tuo tarpu akademikas pamiršta, kad yra valdomas vadovaujančio signifikanto, esančio apačioje, tiesos vietoje. Taigi šiuo atveju gamybos vietoje evakuojamas padalytas subjektas (paveikslėlis 15). Jis yra tai, kas išmetama, tačiau taip pat ir akademinio diskurso gamybos bandymas. Imame kažką žalią, neapdorotą, prikemšame jį faktų, informacijos. Priešingai nei isteriniame diskurse, akademinės žinios (connaisance) neturi būti palaikomos sakymo (énonciation) – tai serija teiginių, kurie turi būti priimti ir įstatyti į tam tikrą logiką bei laiko stabilumą, kad galėtų būti perduodami be sakančiojo investicijų, neįtraukiant sakymo. Tuo tarpu isteriniame diskurse yra priešingai, t. y. agento, – kuriuo yra padalytas subjektas (jis įtraukia visą sakymą), – tiesos vietoje yra objet a, isterikė(as) kalba objet a vardu. Kitaip tariant, ji(s) yra pono objektas geismo-priežastis. Ji(s) klausia: „Kas aš tokia (toks), kad būčiau tuo, kuo mane laikai?“ (paveikslėlis 16) Taigi čia turime du diskursus, kurie labai skirtingais būdais tuo pačiu metu išplauks iš pono diskurso, kad sąlygotų jame kontradikciją. Tokia perspektyva logiška.

 

Paveikslėlis 13

 

Paveikslėlis 14

 

Paveikslėlis 15

 

Paveikslėlis 16

 

Kuria prasme analitinis diskursas atsiranda vėliausiai? Jis pajėgia perprasti šias logines artikuliacijas, todėl gali bandyti spręsti kitų diskursų aklavietę. Analitikas sutinka atsistoti į objet a poziciją ir paversti save jo regimybe (paveikslėlis 17). Tai nelengva, tačiau tokia analitiko pozicija. Analitikas taria, jog turi šias žinias (savoir) (paveikslėlis 18), kad galėtų kreiptis į padalytą subjektą (paveikslėlis 19), kuris savo ruožtu pagimdys vadovaujančius signifikantus (paveikslėlis 20) (naujus signifikantus, kitokius, nei iki šiol dominavę jo istorijoje).

 

Paveikslėlis 17

 

Paveikslėlis 18

 

Paveikslėlis 19

 

Paveikslėlis 20

 

Tai tik pakartojimas, visi puikiai tai žinote. Tačiau svarbiausia, mano požiūriu, matyti, kad kiekviename diskurse – tai mums padės perprasti kapitalistinį diskursą – vyksta judėjimas. Matome rodykles, žyminčias perėjimus. Tačiau štai čia (paveikslėlis 21), tarp a ir $, arba tarp $ ir S1, arba tarp S2 ir a, arba tarp S1 ir S2 nėra rodyklės! Kitaip tariant, tai atvira grandinė: jei kažką pasakei, jei pasakei tiesą, atgal grįžti nebegali – tai jau pasakyta. Tokia analitinė technika: analizantas kažką pasako, o analitikas jam taria: „Tai tu šitai pasakei. Tu esi tas, kuris tai pasakė! Dabar turi prisiimti pasekmes“. Be abejo, gali pamiršti, ką tai reiškia, kalbėti visokius dalykus, bet šitai pasakei tu! Ir tame yra kažkas susijusio su tiesa, nes tai pasakei tu, nes tu kalbi tiesos vardu. Faktas, kad čia grįžimas negalimas, nurodo į neįmanomybės tvarką: grįžti neįmanoma.

 

Paveikslėlis 21

 

Maždaug iki XIX amžiaus pabaigos šie keturi diskursai užtikrino tam tikrą socialinio ryšio etiką. Nė vienas jų nebuvo viršesnis už kitą. Kiti diskursai turėjo savo etiką net ir tada, kai apie analitinį diskursą nebuvo žinoma. Pono etika yra identifikavimasis su savo signifikantu, savo šneka: ponas laikosi savo žodžio ir rizikuoja žūti net jei tai kvaila (jis nesuvokia, kad yra signifikantų žaidimo auka, kaip vėliau jam parodys psichoanalitikas). Ar jis būtų žemvaldys, vadas etc., ponas visuomet rizikuoja žūti. Pavyzdžiui, prasidėjus krizei JAV, nusižudė ne vienas verslininkas: jie buvo susitapatinę su savo vaidmenimis – būdami valdančiųjų pozicijoje, susitapatino su savo signifikantu. Tuomet dar nevyravo šiandien norma tapęs cinizmas. Pono etika sukuria tam tikro tipo socialinį ryšį. Ponas kreipiasi į S2 (paveikslėlis 22), pavyzdžiui, amatininką, turintį tam tikrus gebėjimus: „Jis geba gaminti kardus, todėl mums jo reikia“. Taigi amatininkas priima diskurso etiką ir, nors į mūšį neina, pavyzdžiui, gamina kardus (paveikslėlis 23).

 

Paveikslėlis 22

 

Paveikslėlis 23

 

Iš esmės kiekvienas diskursas turi savą etiką. Akademinis diskursas irgi, net jei akademiko pasakymai neimplikuoja jo sakymo (jis kalba apie tam tikras „objektyvias žinias“). Matome, kad štai čia evakuojama subjektyvybė, kitaip tariant, subjekto padalijimas (paveikslėlis 24). Tačiau akademikas negali daryti bet ko! Kitaip tariant, jis kalba universiteto vardu, o tikslas – objet a transformuoti į subjektą, apkarstytą diplomais (taip jis padalijamas) (paveikslėlis 24): jis nežino, ką turėtų daryti, kadangi buvo persmelktas tokiu kiekiu akademinės informacijos, kad, kaip padalytas subjektas, neberanda sau vietos (tačiau tos žinios (connaisance) dalija jį ad infinitum). Taip pat universitete vyrauja tam tikras susitarimas žinių (connaissance) atžvilgiu. Taigi tam tikra etika čia yra – studentas žaidžia pagal taisykles: į universiteto poną jis žiūri iš tam tikros perspektyvos, o pastarasis žaidžia pagal taisykles, nedėstydamas niekų.

Paveikslėlis 24

 

Pamatysime, kad šie diskursai šiandien daug ko netekę, netgi iškrypę. Taip atsiranda kapitalistinis diskursas. Tuo tarpu prie tiesos arčiausiai prieiti leidžia isterinis diskursas. Todėl Lacanui isterinė neurozė ir nebeegzistuoja – jai tapus diskursu, neurozės nebelieka. Isterija reiškia radikalų subjektyvaus padalijimo, įkurdinančio jos (jo) geismą Kitame, prisiėmimą: isterikė(as) nesiliauja kvestionavusi(ęs) pono žodžių – pirmiausia Lacano darbe pasirodo Antigonė, po to – Sygne de Coûfontaine; pastaroji eina iki galo, visiškai prisiima savo diskurso etiką. Didžią etiką.

 

Psichoanalitinė etika išties kažkas ypatinga, kadangi analitikui, tam, kuris sutinka užimti tokią padėtį, neįmanoma ja mėgautis (jouir). Analitinio diskurso etika reiškia, kad padalytas subjektas pagimdo naujus vadovaujančius signifikantus ir atgauna savo investicijas. Analitiniame diskurse nėra pridėtinės vertės, kitap tariant, neegzistuoja plus-de jouir. Tai vienintelis diskursas, kuriame analizantas (subjektas) atgauna savo pradines investicijas. Palikdamas analizę, jis tam tikra prasme analitiką atmeta: sugrįžtama prie pradinių investicijų, galima funkcionuoti kaip padalytam subjektui, visiškai priėmusiam savo stoką ir subjektyvų padalijimą.

 

Taigi šios properšos kapitalistiniame diskurse nėra. Jis veikia per pono diskurse įvykstančią inversiją tarp padalyto subjekto ir vadovaujančio signifikanto (paveikslėlis 25). Nesąmonybė yra žinios be subjekto, o ponas nežino, kad yra signifikuojančios grandinės „aš“, taigi nežino, kad žino. Vis dėlto jis vykdo etiką, kuri pasireiškia kalbos neinstrumentalizavimu. O štai čia, galų gale, prieiname kapitalistinį diskursą, kurį galime lokalizuoti XIX amžiaus pabaigoje. Kapitalizmas greitai pereina į prekybos režimą, vėliau atsiranda pramoninis, tada finansinis kapitalizmas. Apie kapitalizmą kalbėti pradeda Karlas Marxas.

Paveikslėlis 25

 

Marxas buvo vienas retų mąstytojų, visą gyvenimą rašiusių apie tai, kas jam kėlė pasibjaurėjimą. Kitaip tariant, jis pasišventė kapitalo, buržua kapitalizmo etc. studijoms. Taigi jis sukūrė kapitalo – pridėtinės vertės (plu-value) – sąvoką. Kadangi Lacanas buvo ypač atidus Marxo skaitytojas, pridėtinę vertę transformavo į plus-de jouir.

 

Kapitalistinį diskursą charakterizuoja tai, kad nebelieka perėjimo iš gamybos vietos į tiesos vietą negalimybės, kadangi ši rodyklė apsiverčia (paveikslėlis 26), o tai reiškia, kad prasideda begalinis judėjimas (paveikslėlis 27) – nebėra neįmanomybės, tikrovės. Galime tarti, kad kapitalistinis diskursas evakuoja tikrovę. Kapitalistinį diskursą galime atpažinti tokiuose šūkiuose kaip „su manimi viskas įmanoma“ (Nicolas Sarkozy), „kartu viskas įmanoma“, „yes we can“ (Barack Obama). Kai tik išgirstame pažadą, evakuojantį neįmanomybę, galime būti tikri, kad esame kapitalistiniame diskurse. Ir jis veikia savaime, jame nesusiduriama su tikrove, su neįmanomybe – ji visuomet patraukiama iš kelio, medijuojama evoliucijos ir technologinio progreso aplinkybių. Aišku, ji vis tiek neįmanoma. Taigi kapitalistinį diskursą nusako neįmanomybės neigimas.

Paveikslėlis 26

 

Paveikslėlis 27

 

Kodėl tai paradiskursas? Todėl, kad jis nesukuria socialinio ryšio. Tai reiškia, kad kiekvienas protagonistas šiame diskurse paverčia save atlieka: jos (jo) kūnas tampa šiukšle (paveikslėlis 28). Juk kapitalistinis diskursas kasdien prigamina tonų tonas atliekų. Naujausias išmanusis telefonas yra pasenęs pagaminsimo telefono atžvilgiu. Šis diskursas kasdien sukuria tūkstančius tonų atliekų, o jo pagauta kalbančioji būtybė neišvengiamai laiko save šiukšle. Tai reiškia, kad mes visi – ir aš – esame į šį diskursą įtraukti. Esame pajungti šio diskurso efektams, randamės sferoje, kurioje cirkuliuoja šneka ir kurioje signifikantai mus signifikuoja, patinka mums tai ar ne. Kai, sėdėdamas prie stalelio, girdėjau, ties kuo televizija ir socialiniai tinklai užstrigę jau dešimt dienų, buvau šio diskurso pagautas, nes girdėjau ir supratau, kas kalbama, taigi negalėjau nuo to atsiriboti. Taigi esame pagauti. Tai spąstai, nes kapitalistinis diskursas veikia autonomiškai: tai savaime veikiančios ir į save siurbiančios signifikantų grandinės.

Paveikslėlis 28

 

Kai Donaldas Trumpas buvo išrinktas, viskas sukosi apie jo vardą ir vaizdus. Tačiau jis tėra simptomas. Nėra reikalo atakuoti simptomą Trumpą. Verčiau reikia klausti: kieno simptomas jis yra? Argi tai nesusiję su diskursų nuosmukiu? Rodos, socialinėje santvarkoje nėra aiškios logikos, prasmės. Net ir Prancūzijoje šiandien visi kalba, „kas gi nutiks, jei nebebus to respublikonų dešinės čempiono (Fillono)?“. Viešinamas jo socialinis, šeimyninis gyvenimas, privačios nešvankybės. „Kas bus? Nebėra nieko; nei kairėje, nei dešinėje… Ką visa tai reiškia? Kas yra kairė ir dešinė?“. Vis dėlto, pasitelkus tam tikras idėjas, galima įspėti, kad už šių akivaizdžių „iškrypimų“ veikia tam tikra logika; ji veikia signifikantų grandinių ir skirtingų diskursų lygmenyje.

 

Jau minėjau, kad keturių diskursų matrica taip puikiai nebeveikia, kadangi kapitalistinis diskursas – tai kopuliacijos su akademiniu diskursu rezultatas, o akademinis diskursas pakeičia pono diskursą – tik nebelieka etikos! Galime tai atpažinti, stebėdami pseudo-ponus. Šiandien nebeliko nė kruopelės etikos – socialinis ryšys nebesukuriamas. Taip pat ir mes nebesame etiški. Tad kaip ištrūkti iš šios aklavietės? Klausiu jūsų… Pirmiausia turime suvokti, kokios organizacijos, pseudo-dalyvavimo iš mūsų tikimasi (balsavimo, viešo piktinimosi etc.). Slavojus Žižekas pateikė puikų, labai juokingą pavyzdį apie postmodernų liftą: yra mygtukas, tariamai paspartinantis durų užsidarymą; mygtuką paspaudus, durys užsidaro lygiai tokiu pat greičiu, kaip ir jo nepaspaudus. Tai prilygsta mūsų dalyvavimo sukeliamam poveikiui diskursų, kurie iš anksto nulemia, kas įvyks pasaulyje, vystymesi.

 

Ką gi daryti? Paklausiu kitaip: ar būtinai sprendimas kolektyvinis? Galite numanyti, kad atsakymas neigiamas. Neigiamas, nes tai ne mūsų jėgoms – nesame pajėgūs kažką keisti kolektyviniu būdu. Nebent bandysime šį tą padaryti patys, kiekvienas atskirai. Tai analitinio diskurso interesas, nes tik jis nevilioja bendrininkauti su kapitalistiniu diskursu. Kapitalistinis diskursas visada kai ką skolinasi iš kitų diskursų, tačiau niekada iš analitinio diskurso. Tai reiškia, kad nuomonės signifikantų atžvilgiu privalomas atsitraukimo manevras. Taip pat reikalingas gebėjimas orientuotis kitokio tipo diskurse, kuris nebūtinai panaikina kitus, tačiau leidžia atsitraukti ir nebūti jų signifikuojamam.

 

Su draugu klausėmės filosofinės diskusijos tarp Alaino Badiou ir dviejų šiuolaikinių filosofų apie 68-ųjų nesėkmes etc. Kol Badiou nepateikė subjektyvybės pozicijos, tol jie klaidžiojo ratais. Šią sąvoką jis pasitelkė, kad paaiškintų lapkričio 13-osios žudynes. Pamatinė kapitalistinio diskurso sąvoka (funkciniame ir fiskaliniame lygmenyje) yra „individas“ (individas yra subjektas, atėmus jo nesąmonybę). Tuo tarpu individo sąvokai labiausiai prieštarauja subjekto sąvoka. Tačiau ne bet kokio, o lakaniškojo subjekto. Kitaip tariant, kalbame ne apie filosofijos subjektą, ne, pavyzdžiui, apie Michelio Foucault „Subjekto hermeneutikos“ subjektą. Lakaniškasis subjektas yra pats padalijimas, subjekto pagrindas yra padalijimas. Tik užėmus tokią subjekto poziciją įmanoma susiorientuoti yrant diskursams. Kodėl šitaip kalbu? Todėl, kad tiesa, – kuri šiaip jau priklauso padalytam subjektui, – reprezentuojama signifikanto (virš perskyros), nurodančio į kitą signifikantą, pastarajam į subjektą nebenurodant. Taip Lacanas ir apibrėžia subjektą – jį reprezentuoja signifikantas, kadangi subjektas įgeltas, įpjautas signifikanto, kuris jį atskleidžia. Taip sužinome apie lakaniškąją tikrovę, kitaip tariant, subjektas yra tikrovė. Tai painoka, bandysiu paaiškinti.

 

Tikrovės sąvoka neatsiejama nuo traumos sąvokos. Tačiau pastarosios nereikėtų psichologizuoti: sakome „būti traumuotam“, t. y. būti pajungtam emocijų bangai, mintims, kurių nepavyko  integruoti į simbolinę visatą, į tai, kas esu, etc. Tai visai ne trauma – tai tik psichologinis jos apibrėžimas. Akademinio diskurso iškrypimą šiandien lemia dvi disciplinos: sociologija ir psichologija: prisidengdamos Lacanu, jos visiškai iškreipia jo terminiją: subjektas laiko save individu, nebepriima savo subjektyvybės. Taigi reikalą turime su tokiu traumos apibrėžimu, kuris psichoanalizėje reiškia tikslų momentą, kai… Nežinome, kokį žodį vartoti, ar ne? Būtis? Dar negalime sakyti, kad tai būtis, nes ji – padalijimo produktas, jau objet a. Galime sakyti, kad tai kažkas (personne), bet ir niekas (personne). Tai inauguracinė akimirka, kai niekas tampa subjektu, kai jis įgeliamas signifikanto. Signifikantas – simbolinis registras – tą nieką įtraukia į kalbą, į reprezentacijų grandinę. Tačiau kažkas lieka neįtraukta. Tai – tikrovės aspektas. Taigi trauma, mūsų teroro vieta, visos baisybės, kurias pajėgiame įsivaizduoti, žymi akimirką, kurią tapau subjektu, kurią buvau pagautas kalbos. Problema ta, kad negaliu šio momento patalpinti į laiką, kadangi jį tegalima rekonstruoti po fakto. Čia veikia retroaktyvumas (atgalinis įreikšminimas): tik sąsajoje su jo efektais galiu šį momentą logiškai mąstyti ir galvoti, kad yra ikisimbolinis (prieš kalbą egzistuojantis) pasaulis, kuriame dar nebuvau įtrauktas į kalbą. Tačiau fenomenologiškai tegaliu apie save galvoti kaip apie visuomet esantį kalboje. Todėl Lacano atradimas labai svarbus, ir būtina tai suprasti: šią tapimo-subjektu akimirką įvykęs išstūmimas (le refoulementdie verdrängung) griežtai koreliuoja ir sutampa su išstumtojo turinio sugrįžimu. Tik po fakto, prisimenant tam tikrus įvykius, kažkas iškils iš to, kas turėjo nutikti, kad būčiau atsiradęs čia. Taigi Lacano tikrovė – visgi mūsų seminaras vadinasi „Lacanas, Mes ir Tikrovė“ – suponuoja laiko kilpą. Tai reiškia, kad prieš tapdamas subjektu, visuomet-jau esu subjektas, tačiau mane subjektu padaranti priežastis dar tik taps tuo, kuo visada bus buvusi tada, kai per tam tikrus, tartum atgarsis veikiančius epizodus, prisiminimas bus galėjęs įvykti.

 

Taigi ši galimybė įeiti į psichoanalitinį matmenį veikiausiai tėra vienintelė galimybė susiorientuoti savuose ir bendruose signifikantuose, nebūnant įtrauktam į kažkokį solipsistinį šokį ir išvestam iš proto įprastų signifikantų, kurie vis dėlto mus signifikuoja – ypač visa, ką girdime kasdien, kas plinta vis sparčiau. Į valdžią atėjus Trumpui, amerikiečiai iš naujo atrado George’o Orwello knygas… Tačiau pats Trumpas nekelia jokios grėsmės; ją kelia tai, kas lėmė jo atėjimą į valdžią; tačiau tai turi būti paslėpta, neįtariama, kad kapitalistinio diskurso kilpa galėtų ir toliau suktis savo begaliniame solipsizme. Kapitalistinis diskursas niekada nesustoja.

 

Taigi išvados neguodžia ir nėra itin palankios. Tačiau, be kita ko, nesame fatalistiškai determinuoti įprastinių signifikantų. Paradoksas tas, kad neišvengiamai šnekame… Tai signifikantų, kuriais tariamai nusakome realybę, kvestionavimo klausimas. Kalbame apie neoliberalizmą etc. – tai nieko nereiškia, tai – prasimanymas. Yra liberalizmas, tai, kas vadinama liberalizmu, tačiau paradoksalu, kad tokios stiprios valstybės, kokią turime dabar, niekada nebuvo. Liberalizmas tariamai leidžia ištrūkti iš valstybės globos, tačiau iš tikrųjų jis – pseudo-liberalizmas – žengia taip toli, kad (kaip pastaruoju metu vis kartoju) šiandien tau nebepriklauso net ir tavo kūno organai. Žvelgiant iš mūsų civilizacijos istorijos perspektyvos, tai – visiškas iškrypimas, kadangi habeas corpus yra absoliučiai neliečiamas teisės principas. Net ir proletaro – kurio vienintelis turtas yra jo vaikai – atveju jos (jo) kūnas priklausydavo jai (jam) – šito iš jos (jo) nebuvo galima atimti; ji (jis) parduoda savo darbo jėgą, bet jos (jo) kūnas priklauso jai (jam). Tačiau, valdant tariamiems kairiesiems socialistams, išleidžiamas niekšiškiausias įstatymas, o visi tyli ir įsivaizduoja, kad politikuoja, nors teužsiima visus prikausčiusio spektaklio visuomenės paskalomis ir linksmybėmis. Tuo tarpu diskursas tęsia savo darbą ir gimdo įstatymus, kurie ir yra tikroji politika.

 

Matmuo, kurį aptinkame Lacano ir Georgo Hegelio mokyme, byloja, kad ne subjektai palaiko diskursą, o diskursas – juos. Šią mintį randame jau Hegelio raštuose: yra viena su kita kariaujančios idėjos, sąvokos, žodžiai (kad tai suprastume, reikia truputį vaizduotės), kurie savo mūšiuose naudojasi žmonių aistromis. Vėliau tai išgirstame iš Lacano: kaip jau sakiau, keturiuose diskursuose „diskursas“ turi būti suprantamas kaip subjektą įtraukianti struktūra. Lacanas žengia dar toliau: jis sako, kad analizės sąlyga – visuose keturiuose diskursuose pabuvoti dukart, kitaip tariant, būti pagautam keturių skirtingų etikų, pereinant jas pirmyn ir atgal (du kartai).

 

Taigi priešingai jausmui, kuris apima lankantis knygyne… Nesu senas, tačiau jaučiuosi taip, lyg man būtų dešimt tūkstančių metų, kadangi psichoanalizės knygų, – kurias ten rasdavau prieš dvidešimt penkerius metus, – lentyna šiandien užpildyta spalvinimo knygelėmis. Dabar pardavinėjamos prieš dvejus ar trejus metus išpopuliarėjusios spalvinimo knygelės suaugusiems – jos pakeitė psichoanalizės knygas; psichoanalizė šiandien nebeegzistuoja. Tokiame pasaulyje gyvendami, manome, kad psichoanalizė pasenusi… Tačiau iš tikrųjų ji niekada nebuvo tokia aktuali. O aktualiausi jos aspektai – keturis diskursus palaikanti logika ir kapitalistinio diskurso aklavietė. Lacanas sako, kad nieko nepadarysime – kapitalistinis diskursas nesustabdomas, pasibaigs jis tik atsiradus demografijos trūkumui: jis lemia tokius siaubingus dalykus ir pareikalauja tiek aukų, kad kažkada baigsis. Šiaip ar taip, nė vienas nesame pajėgus sustabdyti šią pašėlusią kapitalistinio diskurso mašiną. Vis dėlto kiekvieno mūsų pareiga, – o psichoanalizėje kiekvienas yra atsakingas už savo gyvenimą, kaltas ne Kitas, – atlikti tam tikrą darbą, ypač darbą, susijusį su žodžiais, šneka. Jį nudirbus, gali rastis galimybė situacijai keistis, tačiau pirma turi įvykti subjektyvi revoliucija, ir tik po jos – kolektyvinė.

 

Sunku suvokti, kad tai nėra intelektualu. Kitaip tariant, žmonės kaip Foucault, Jacques’as Derrida ar netgi Claude’as Levi-Straussas šia prasme nieko nesuprato. Tiesą sakant, tą patį galima pasakyti ir apie Gilles’į Deleuze’ą. Neseniai perskaičiau pokalbį su Micheliu Houellebecqu. Kadangi jis man labai patinka, išties gaila, kad ir jis nieko nesupranta. Jis pats sako, kad nieko nesupranta, bet tik apsimetinėja. Tačiau tai paprasta, kadangi kalbame ne apie intelektualinės prigimties darinį. Kitaip tariant, kad tai suvoktum, privalai rizikuoti savo kailiu, kaip su signifikantu susitapatinęs ponas. Tas pat vyksta ir norint suprasti psichoanalizę: to padaryti neįmanoma be žiupsnelio druskos. Jei nori, kad kažkas pasikeistų, privalai statyti save į pavojų – kitaip nieko nebus. Šiandien situacija tokia, kad kalbėti vis dėlto nelengva, nes suprasti kliudo ne intelektualumo trūkumas, o subjektyvaus įsipareigojimo stoka. Reikia radikalaus subjektyvaus įsipareigojimo, o tai visiškai priešinga dominuojančio – kapitalistinio – diskurso įsakymams.

 

Kapitalistinį diskursą girdime visur, jau kalbėjome, kokia jo funkcionavimo logika: „mėgaukis (jouis), neprisirišk, išbandyk viską, būk savimi, priimk visas nuomones, jauskis laisvai etc.“ Tačiau tiesa kitoje pusėje. Kitaip tariant, susvetimėjimo priėmimas yra susvetimėjimo įveikimo sąlyga. Ir tam tikra prasme tai reiškia susitaikymą, kadangi atrodo, jog subjekto ir pasaulio sutaikinimas neįmanomas (tarp jų žiojėja praraja), nes pasaulyje nėra nieko, išskyrus objet a, kaip sako Lacanas. Taigi susitaikoma, priimant patį susvetimėjimą: turime susitaikyti su tuo, kad signifikantas tam tikra prasme mums svetimas. Štai čia atsiranda galimybė šiek tiek praplėsti akiratį. Tai labai mažai, bet ir labai daug. Susvetimėjimas savaime nepastebimas, nes visi tiki esą laisvi, nors išties yra pajungti signifikantų žaismui. Tačiau iš jo ištrūkti galima.

 

Lacanas yra pasakęs, kad jį apsėdo mintis, jog apie žinias (savoir) reikia „sakyti tiesą“. O „sakyti tiesą“ – nėra tiesa. „Sakyti tiesą“ – tai loginis bandymas sukurti loginę formą, kurioje padalijimas gali pasirodyti tiesos vietoje. Lacanas sako, kad „žodžiai stokoja“. Tačiau tai nereiškia, kad jų maža; tai reiškia, kad tiesa išvengia žodžių. Dar kažkur jis pareiškia, kad tiesa yra „mažoji jouissance sesuo“. Kitaip tariant, ji taikosi į tikrovę, kuri, kaip tikrovė, neišsakoma. Taigi vos tiesa prisiliečia prie tikrovės ir su pastarąja nesusipina, tiesa bemat išnyksta, nes simbolinis registras tokią akimirką praranda patvarumą ir išblėsta tikrovės akivaizdoje. O tikrovė nepakeliama – ji neturi nei įsivaizduojamo, nei simbolinio pagrindo.

 

[1] Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant. Žydinčių merginų šešėlyje. Vilnius: Vaga, 2014, p. 236 (vertė Galina Baužytė-Čepinskienė). 

 

Už formalizacijų perdarymą į lietuvių kalbą dėkojame Jonui Mitkui (https://www.instagram.com/_jonmmmm_/).

 

Iš prancūzų kalbos vertė Ignas Gutauskas