Bet kokios prognozės, visa šneka, pasidabinusi „moksliniu“ apdaru, – kad su mokslu ji nesusijusi, byloja jos kategoriškas tonas, – bet kokia baimę, nerimą ir skausmą kelianti šneka yra antiterapeutinė, netinkama ir tarnauja dominuojančiam diskursui.
Tas, kuris naujienų neskaito, yra labiau išsilavinęs už jas skaitantį. Į žiniasklaidos sintaksę įsipynęs subjektas pajungtas simbolinio registro nuosėdoms. Žodžiai prieinami visiems, tačiau kiekvieno mūsų reikalas – ryžtingai ir singuliariai jais pasinaudoti.
Mūsų žodžiai nėra tik žodžiai – jie numato, kokiu būdu mūsų subjektas paklius į socio-simbolinio registro, sąlygojančio tai, ką laikome „realybe“, spąstus.
Visą realybę palaiko diskursas.
Tikrovė iškyla kaip realybės, o realybė – kaip tikrovės grimasa.
***
Tikrovė – tai sapnas, įgavęs sapno sapne pavidalą.
Pirmiausia sapnas mums pasirodo esąs pabėgimas iš realybės – pabėgame į sapną.
Tuomet sapnas išsiskleidžia, priveda sapnuojantįjį prie geismo skardžio, Tikrovės įsiveržimas iššaukia brutalų, dažniausiai siaubo lydimą pabudimą; pabėgimas dabar reiškia grįžimą į realybę.
Į „realybę“ grįžtame miegoti toliau…
Realybė skirta tiems, kuriems jų sapno jėga netveriama.
Gyvybę man teikia geismas pabusti.
***
Jei kažko stokojama, jei tas kažkas nėra esamas, tai jam netrukdo būti tikru.
Stoka, matyt, tikriausias dalykas. Tai, ko stokojama, yra ir tikra, ir reikšminga.
Jei sienoje trūksta plytos, trūkumą pastebiu iškart.
Kai žmogus sakosi esąs vienišas, tai pasako, kur jo stoka.
Tačiau kartais tai, ko stokojama, yra kiek subtilesnis dalykas, nes būna, jog nežinome, ko stokojame, bet stokos poveikis vis viena tikras.
Kaip trūkstama plyta leidžia į šiltą kambarį padvelkti šalto oro srovei, taip ir laisvės stokos poveikis tuo tikresnis, kuo labiau stokojama žodžių jos stoką apibūdinti.
***
Jei klasių kova kolektyviniame lygmenyje yra tas pat, kas lytinis skirtumas individualiame, tai visas „naująsias politines paradigmas“ vilioja kategorizuoti kaip daugybę politikos neigimo modalumų, sutampančių su trauminės Tikrovės vengimo modalumais psichoanalizėje:neurotinis išstūmimas (verdrängung): išstumta klasių kova grįžta „naujų kovų“ daugybės pavidalu;
– neigimas (verneinung): nauja „kad ir kas būtų ta moteris mano sapne, tai tikrai ne mano mama“ versija: visi nauji antagonizmai nėra klasių kova…;
– psichotinis pašalinimas (verwerfung): klasių kovos pašalinimas tikrovėje sugrįžta paranojiniu nematomo visagalio priešo pavidalu (konspiracijų teorijos, žydų sąmokslas etc.)…;
– fetišistinis atmetimas (verleugnung): fetišistinio klasių kovos pakaitalo, kaip „paskutinio dalyko, kurį galime pamatyti“ prieš konfrontuodami su konstitutyviu klasių kovos antagonizmu, iškėlimas…
***
Tai, kas Lacano darbuose vadinama Tikrove (ji neatskiriama nuo simbolinio ir vaizduotės registrų), leidžia suvokti neįmanomą logiką: kažkas, kas neegzistuoja (negali būti užrašoma, reprezentuojama) vis dėlto gali eks-sistuoti (ex-sister) (būti ir anapus simbolinio registro, ir įgimtu jam), kaip byloja Samuelio Goldwyno pastaba gentlemen, you may include me out!.
Būtent šiuo požiūriu klasių kova (kolektyviame lygmenyje esanti tas pat, kas seksualinis skirtumas individualiame) „neegzistuoja“, nes joks elementas jos neišvengia, niekas negali suvokti jos „kaip tokios”, „objektyviai”, nes visi kalbantieji kūnai a priori patalpinti jos lauke, o tai, su kuo nuolat turime reikalą, visuomet tėra efektyvus dalinis objektas, kurio nesanti priežastis ir yra klasių kova, visuomenę įskelianti ir niekada jai su savimi sutapti neleidžianti Tikrovė.
***
Tas, kuris pareiškia netikįs, veiksmais parodo, iš ko susideda jo tikėjimas. Didysis Kitas išlieka paskutiniąja religingumo atrama, simbolinei tvarkai, kaip byloja jos pavadinimas, leidžiant tikėti tam tikra pasaulio tvarka, nors nėra jokios.
Besiskelbiantieji esą ateistai yra tokie patys tikintieji, kaip ir visi kiti. Imkime sovietinio bloko valdytojus, kurie taip smulkmeniškai ruošdavosi Gegužės Pirmosios šventei. Argi tokios gausios demonstracijos buvo skirtos ne sublimuotam didžiojo Kito, istorijos progreso, žvilgsniui?
„Tikrai egzistuojantis socializmas“ niekada neperžengė kapitalistinės ideologijos horizonto, bet tik įsirašė į jos koordinates, į jai įgimtą nelaimę, kuri tik sustiprino jos diskursyvų sukibimą. Šiandien mums ne šiaip toli iki ištrūkimo iš šios schemos, nes ką gi daugiau reiškia nepaliaujamas žiniasklaidos atliekamas klaidingos opozicijos tarp religinių fundamentalistų ir liberaliųjų demokratų kalimas, jei ne amžino kapitalistinio diskurso judėjimo palaikymą?
Nėra Freudo be Marxo, nėra Marxo be Freudo.
***
Marxo „klasių kovos” sąvoka yra palikimas (ir loginė pasekmė) būdo, kuriuo Hegelis revoliucionavo atsitiktinumo sąvoką jos santykyje su būtinumu: kokią poziciją, net labiausiai teorinę, beužimtume klasių kovos atžvilgiu, visada jau esame joje, o tai implikuoja „šališkumą“, nešališko, objektyvaus, „neutralaus“ žiūros taško, – kuris leistų subjektui klasių kovą apibūdinti, – nebuvimą: kad galėtų apie klasių kovą kažką pasakyti, subjektas privalo užimti vietą jos horizonte.
Kapitalistinio diskurso struktūra (lakaniškąja prasme), visų „liberalių“ diskursų matrica, iš esmės yra paremta „organicistine“ – todėl ikihėgeliška – visuomenės samprata, kurioje (socialinė) Substancija pasirodo esanti vieninga, neskilusi, kurioje visuomenė neįskilusi, sutampanti su savimi, kaip byloja naivus socialinio kūno vaizdinys, kurio kiekviena dalis tarnauja jam…
Neutralios padėties, kurioje subjektas nebūtų kažkurioje pusėje, svarstymas implikuoja klasių kovą.
***
Nes tik šnekoje mano subjektas įrašytas į mano paties apibūdinamą pasaulį.
Štai toks tikrasis politinis psichoanalizės matmuo,
tikroji froidiškoji subversija.
***
Ši „sanitarinė“ krizė bus atlikusi padidinamojo stiklo funkciją, išryškinusią kiekvieno žmogaus drąsą, bailumą, melą, neapykantą, paklusnumą, dosnumą, savanaudiškumą, perversiją, niekšybę, žmogiškumą.
Iš prancūzų kalbos vertė Ignas Gutauskas
https://christian-dubuis-santini.tumblr.com/