Menu
Vietiniai lakanistai jau dešimtmetį vykdo gana specifinę Lacano tekstų nagrinėjimo praktiką, rengia vadinamuosius „kolektyvinius skaitymus“. Jie dažniausiai vyksta susibūrus specialistams, kurie balsu skaito lakanistinių tekstų ištrauktas ir atžvilgiu to, kas perskaityta, susirinkusiuosius kviečia laisvai pasisakyti.
Čia taikomas metodas niekada nėra refleksyvus ar kaip nors apibrėžtas, išskyrus griežtai etiškai, t. y. išreikštas negatyviu raminančiu būdu: dažnai tvirtinama, esą toks skaitymas „užtikrina procedūros horizontalumą“; arba susirinkusieji patikinami, kad skaitymuose nebus privilegijuoto aiškintojo, užimsiančio „tariamo visažinio“ poziciją (šito psichoanalitikai baiminasi tiek, kad pasiekia komišką efektą, tarsi jų aplinkoje kas nors būtų prie tapimo tokia figūra bent priartėjęs).
Praktikoje „skaitytojai“ nenutuokdami (žvelgiant iš metodo istorijos perspektyvos) dirba ikilakanišku būdu, vykdo „naivųjį hermeneutizmą“, kai nagrinėjant tekstą visi pateikiami aiškinimai ir galioja, ir yra nepagrįsti. Šiame pseudodemokratiniame fone anksčiau ar vėliau būtinai prasideda tam tikrą iš burnos į burną, iš vieno renginio į kitą keliaujantį iškrypusį supratimą įtvirtinančios turbulencijos; iš procedūros išgintas Ponas į ją sugrįžta kitais keliais, per pačių dalyvių įgytas žinias. Pati procedūra taip pat niekuomet nesivysto medžiagos „įvaldymo“ pagrindu: vienąkart ėmęsis „penktojo“ ar „vienuoliktojo“ seminaro, praėjus keleriems metams skaitytojų ratelis gali sugrįžti prie to paties teksto, formatui nė kiek nepakitus, tarsi pirmojo skaitymo metu nieko nebūtų nutikę. Stoiškai ištvėrę „hermeneutinį sterilumą“, skaitytojai praktiškai niekada nesileidžia į papildomos literatūros studijavimą, tarytum neegzistuotų šimtai veikalų, skirtų įvairiems „Seminarų“ aspektams nušviest ir galinčių šiuos melancholiškus skaitymus paversti bent kiek produktyvesniais. Kai kada, jei skaitytojų grupės orientyras yra Jacques’o-Alaino Millero mokykla, jie gali leisti sau pasipiktinti kai kuriais pastarojo komentarais Metro atžvilgiu, bet ne daugiau.
Šis hermeneutinis sterilumas galiausiai baigiasi visiška pačių dalyvių sterilizacija: neįmanoma suprasti skaitymų tikslo ir kuo jie galėtų būti produktyvūs. Jų praktikavimo rezultatai išlieka juodosios dėžės medžiaga: jokių mokslinių tekstų publikacijų, tyrimų rezultatų ataskaitų; neiškeliama jokia klinikinė ar teorinė hipotezė, nepaskelbiamas joks tyrimo manifestas, nė rišli esė neparašoma. Netgi nežinoma, ar šių skaitymų vaisiais naudojamasi klinikinėje praktikoje.
Galiausiai Lacano „skaitymas“ turi panėšėti į tai, kas įvyksta klinikoje: kaip tiktai asmeninė analizė leidžia suprasti, kas yra analizė, taip tiktai „asmeninis“ ir nepriklausomai patirtas skaitymas, Lacano skaitymo „išgyvenimas“, skaitantiesiems gali suteikti kažką autentiška, tai, ko negali suteikti „universitetinis diskursas“, kuriuo lakanistai baugina savo klausytojus ir kuris, rodos, gali negrįžtamai tą autentiškumą pažeisti.
Freudas, suprantama, tvirtino, kad ne kiekvienas praėjęs analizę tampa analitiku. Šios analogijos pratęsimas leidžia priimti tai, kad ne kiekvienas stropus Lacano skaitytojas taps bent jo sąvokų tyrinėtoju, jau nekalbant apie jo darbo tąsą. Tačiau „skaitymų“ institucijos įsteigtoje logikoje „analitiku“ netampa niekas: skaitymas tęsiasi ad infinitum – pradėtas 90-aisiais, 2022-aisiais, pajudėjęs iš to paties neegzistuojančio taško, jis toliau vyksta nepakitęs. Po kelių dešimtmečių pažadintas prijaučiantis stebėtojas užtikrintai lažinsis, kad rusų lakanistai vis dar dykynėje papastraipiui skaito vienuoliktąjį seminarą, neatlikdami nė vieno mokslinio-tiriamojo gesto, kuriuo galėtų įsitraukti į pasaulinį lakanizmą su daugybe jo pasekmių.
Čia, sekant paties Metro įsteigta analitine tradicija, reikia klausti apie „paties Lacano geismą“, apie tai, ar tokie „skaitymai“ apima kažką, kas patenkina nematomą perversyviają Lacano pusę, išsireiškiančią tam tikru „prielankumu“, – tuo kas, kaip puikiai žino Marquis de Sade’as, veikia kaip formalizuojanti įžanga į orgiją. Arba neveikia; ir laisvamaniu tampa ne kiekvienas, tad ir yra rizika viskam apsiriboti prielankumu.
https://www.facebook.com/Smulanskiy/posts/10227272098207407
Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas