HERMENEUTINIS STERILUMAS
Vietiniai lakanistai jau dešimtmetį vykdo specifinę Lacano tekstų skaitymo praktiką, rengia „kolektyvinius skaitymus“, kai susibūrę specialistai paragrafas po paragrafo nagrinėja Lacano tekstų ištraukas ir kviečia lankytojus „laisvai pasisakyti“ atžvilgiu to, kas buvo perskaityta.
Skaitymo metodas svarstymo objektu niekada netampa — jis nusakomas nebent grynai etiškai, išsireiškiant negatyviai raminančia maniera: neretai sakoma, kad toks skaitymas „užtikrina procedūros horizontalumą“ arba apdraudžia skaitytojų grupelę nuo privilegijuoto aiškintojo, galinčio užimti „tariamai (viską) žinančio subjekto“ poziciją, iškilimo — šito analitikai baiminasi tiek, kad pasiekia komišką efektą, tarsi jų tarpe kažkas prie minėtosios pozicijos būtų bent priartėjęs.
Praktikoje įvyksta taip, kad „skaitytojai“, patys to nesuvokdami, žvelgiant iš metodo istorijos perspektyvos, skaito ikilakanišku būdu, taikydami „naiviąją hermeneutiką“, kai visos interpretacijos tuo pat metu ir galimos, ir nepagrįstos. Šiame pseudodemokratiškame fone anksčiau ar vėliau būtinai prasideda kartojimosi turbulencijos, įtvirtinančios savotiškus supratimo iškrypimus, kurie vėliau persiduoda iš lūpų į lūpas, keliauja iš vieno renginio į kitą — iš procedūros išgintas Ponas sugrįžta į ją kitais keliais, pačių dalyvių įgytų žinių lygmeniu.
Procedūra taip pat niekuomet nesivysto priklausomai nuo tariamo medžiagos „įvaldymo“: kartą ėmęsis „penktojo“ ar „vienuoliktojo“ seminaro, po ilgo laiko ratelis grįžta prie to paties teksto ir skaito jį tokiu pat būdu, tarsi pirmojo skaitymo metu nieko nebūtų nutikę. Ištvėrę „hermeneutinį sterilumą“, skaitytojai praktiškai niekada nesileidžia į papildomos literatūros studijavimą, tarytum neegzistuotų šimtai veikalų, skirtų įvairiems „Seminarų“ aspektams nušviesti ir galinčių šiuos melancholiškus skaitymus paversti bent kiek produktyvesniais. Tam tikrais atvejais, jei kolektyvo orientyras yra Jacques’o-Alaino Millero mokykla, dalyviai gali leisti sau pasipiktinti kai kuriais jo komentarais Metro atžvilgiu, bet toliau jie nežengia.
Toks hermeneutinis sterilumas galiausiai baigiasi visišku pačių dalyvių sterilizavimu: skaitymų tikslo ir kuo jie galėtų būti naudingi suprasti neįmanoma — jų rezultatai išlieka juodosios dėžės turiniu: jų motyvų pagrindu neišleidžiamas joks mokslinis straipsnis, nepaskelbiami jokie tyrinėjimų rezultatai, neiškeliama jokia klinikinė ar teorinė hipotezė, neišsakomas joks tyrimo manifestas, net rišli esė neparašoma. Netgi nežinoma, ar šios veiklos vaisiais naudojamasi klinikinėje praktikoje. Galiausiai tokie „skaitymai“ pateisinami tik pritaikius klinikines kategorijas: kaip tik asmeninė analizė leidžia suprasti, kas yra analizė kaip tokia, taip tik „asmeninis“ ir nepriklausomas, „išgyventas“ Lacano tekstų skaitymas turėtų skaitytojams suteikti kažką autentiška, tai, ko negali parūpinti „akademinis diskursas“, kuriuo lakanistai baugina savo klausytojus ir kuris, matyt, gali nepataisomai tą autentiškumą pažeisti.
Freudas tvirtino, kad ne kiekvienas perėjęs analizę tampa analitiku. Taip pat ne kiekvienas stropus Lacano tekstų skaitytojas taps bent jo sąvokų tyrinėtoju, jau nekalbant apie jo darbo tąsą. Tačiau „skaitymų“ institucijos įsteigtoje logikoje „analitiku“ netampa niekas: skaitoma ad infinitum — prasidėjęs 90-aisiais, skaitymas, pajudėjęs nuo to paties neegzistuojančio atskaitos taško, nepakitusiu formatu tęsiasi 2022-aisiais. Praėjus keliems dešimtmečiams pažadinkite prijaučiantį stebėtoją ir jis užtikrintai lažinsis, kad rusų lakanistai vis dar paragrafas po paragrafo negyvenamose teritorijose skaito vienuoliktąjį seminarą ir nėra susitepę nė vienu moksliniu-tiriamuoju gestu, kuriuo galėtų įsitraukti į pasaulinį lakanizmą ir daugybę jo pasekmių.
Čia, sekant Metro įvesta analitine tradicija, reikėtų pasvarstyti apie „paties Lacano geismą“, apie tai, ar tokie „skaitymai“ apima kažką, kas patenkina nematomą perversyviają jo pusę, pasireiškiančią tam tikro doringumo fantazija, doringumo, kuris, kaip puikiai žino Marquis de Sade’as, veikia kaip preliudija į orgiją. Arba neveikia. Laisvamaniu irgi tampa ne kiekvienas, tad išlieka rizika, kad viskas doringumu ir apsiribos.
Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas
Korektorė Monika Staugaitytė