Vietiniai lakanistai jau kokį dešimtmetį gana savitai skaito Lacano tekstus, organizuoja vadinamuosius „kolektyvinius skaitymus“, kai susiburia specialistai, kurie paragrafas po paragrafo nagrinėja Lacano tekstų ištraukas ir kviečia lankytojus „laisvai pasisakyti“ atžvilgiu to, kas buvo perskaityta.

 

Apie patį skaitymo metodą tokiuose susibūrimuose niekada nėra kalbama, jis nebent yra nusakomas grynai etiškai, negatyviai patikinančia maniera: tvirtinama, kad toks skaitymas „užtikrina procedūros horizontalumą“ arba apsaugo skaitytojų grupelę nuo privilegijuoto aiškintojo iškilimo. Toks privilegijuotas subjektas gali užimti „tariamai (viską) žinančio subjekto“ poziciją. Šito analitikai baiminasi tiek, kad situacija tampa komiška – tarytum jų tarpe kažkas prie tokios žinančio subjekto pozicijos būtų bent priartėjęs. 

 

Praktiškai nutinka taip, kad „skaitytojai“, žvelgiant iš metodo istorijos perspektyvos, patys to nesuprasdami praktikuoja giliai ikilakanišką prieigą, taiko „naiviosios hermeneutikos“ metodą, kai visos interpretacijos tuo pat metu yra ir galimos, ir visiškai nepagrįstos. Tokiame pseudodemokratiškame fone anksčiau ar vėliau būtinai pradedama kartotis, įsitvirtina iškreipti teiginiai, kurie yra perduodami iš lūpų į lūpas, keliauja iš vieno skaitymo į kitą. Kitaip tariant, iš procedūros išstumtas Ponas sugrįžta į ją kitais keliais, dalyvių įgautų žinių pavidalu. 

 

Procedūra taip pat niekuomet nesivysto net jei skaitytojai gerai „įvaldo“ medžiagą: kartą ėmęsis „penktojo“ ar „vienuoliktojo“ seminaro, po ilgo laiko ratelis gali prie to paties teksto grįžti ir vėl nagrinėti jį taip, tarsi pirmojo skaitymo metu nieko nebūtų nutikę. Ištvermingai palaikydami „hermeneutinį sterilumą“, skaitytojai niekada nesileidžia į papildomos literatūros tyrinėjimus, tarsi neegzistuotų šimtai veikalų, kurie būtų skirti įvairiems Lacao seminarų aspektams nušviesti ir galintys šiuos melancholiškus skaitymus paversti bent kiek produktyvesniais. Tam tikrais atvejais, jei kolektyvo orientyras yra Jacques’o-Alaino Millero mokykla, dalyviai gali leisti sau pasipiktinti kai kuriais jo komentarais Pono [Lacano] atžvilgiu, bet toliau jie nežengia. 

 

Toks hermeneutinis sterilumas galiausiai baigiasi visišku pačių dalyvių sterilizavimu: nepavyksta nei suvokti skaitymų tikslo, nei matyti, kokia yra jų nauda. Skaitymų rezultatai išlieka juodosios dėžės turiniu: nesiranda joks mokslinis straipsnis, nėra paskelbiami jokie tyrinėjimų rezultatai, neiškeliama jokia klinikinė ar teorinė hipotezė, neišsakomas joks tyrimo manifestas, net rišli esė nėra parašoma. Netgi nėra žinoma, ar tokios veiklos vaisiais yra naudojamasi klinikinėje praktikoje. Tokius „skaitymus“ bandoma pateisinti pasitelkiant klinikines kategorijas: kaip tiktai asmeninė analizė leidžia suprasti, kas yra psichoanalizė, taip tik „asmeninis“ ir nepriklausomas, „išgyventas“ Lacano tekstų skaitymas gali skaitytojams suteikti kažką autentiška, tai, kas yra neprieinama „universiteto diskurse“, kuriuo lakanistai baugina savo klausytojus ir kuris tariamai gali nepataisomai tą autentiškumą pažeisti. 

 

Visgi Freudas tvirtino, kad ne kiekvienas analizę perėjęs subjektas tampa analitiku. Reikia pasakyti, kad ir ne kiekvienas stropus Lacano tekstų skaitytojas taps bent jo sąvokų tyrinėtoju, jau nekalbant apie jo darbo tąsą. Tačiau pagal institucinę „skaitymų“ logiką „analitiku“ netampa niekas: skaitoma ad infinitum, prasidėjęs 90-aisiais, skaitymas, pajudėjęs iš to paties neegzistuojančio atskaitos taško, nepakitusiu formatu tęsiasi 2022-aisiais. Kai praeis keli dešimtmečiai, pažadinkite prijaučiantį stebėtoją, ir jis užtikrintai lažinsis, kad rusų lakanistai vis dar pastraipa po pastraipos apleistose teritorijose skaito vienuoliktąjį seminarą ir vis dar nėra susitepę nė vienu moksliniu-tiriamuoju gestu, kuris jiems padėtų įsitraukti į pasaulinį lakanizmo tinklą su daugialypėmis jo pasekmėmis. 

 

Čia, sekant paties Pono įsteigta analitine tradicija, reikėtų pasvarstyti apie „paties Lacano geismą“, apie tai, ar tokie „skaitymai“ kartais nepatenkina jo nematomos perversyviosios pusės, kuri pasireiškia tam tikra „deramo elgesio“ fantazija. Kaip puikiai žino Marquis de Sade’as, toks elgesys veikia kaip preliudija į orgiją. Arba neveikia, nes laisvamaniu irgi tampa ne kiekvienas, tad išlieka rizika, kad viskas ir apsiribos deramu elgesiu.

​
 

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

Korektorė Monika Staugaitytė

​