Mladen Dolar. „Manau, kurti meną – tai padaryti pertrūkį“

Su slovėnų filosofu Mladenu Dolaru, kartu su Slavojumi Žižeku, Alenka Zupančič ir Rastko Močniku įsteigusiu Liublianos psichoanalizės mokyklą, 2009 metų birželį Liublianoje kalbėjosi Conny Habbel.

 

– Ar yra meno kūrinys, padaręs jums ilgalaikį poveikį?

 

– Privalau išskirti vieną kūrėją (dėl jo reikšmingumo tiek man, tiek konkrečiam istoriniam momentui dvidešimto amžiaus pabaigoje) – Samuelį Beckettą. Manau, jis tam tikra prasme nuėjo toliausiai. Tai sąlygojo daugelis veiksnių, ir vienas jų susijęs su nepaprasta valia redukuoti. Jis sukūrė pasaulį, kurį galima sutraukti be galo. Niekada nėra per mažai, visada dar galima atimti.

 

Imkime trilogiją: „Molojus“, „Malonas miršta“, „Neįvardijamasis“. Pradžioje dar yra tam tikra fabula ir tam tikri personažai. Antrame romane lieka tik Malonas, vienas mirštantis savame kambaryje ir belaukdamas mirties prasimanantis visokių istorijų. Erdvė susitraukė, judėjimo nebelieka. Trečiame romane nebėra nė šito: jokios erdvės, personažų, tik balsas, padrikas, nenutylantis balsas; ir nebesvarbu, ką jis sako. Tai gryna ištvermė, visa palaikantis atkaklumas. Taigi tiesiog tverk. Turi tęsti. Juk žinote, kaip tai baigiasi – gražesnė pabaiga negalima: „Privalau tęsti, aš negaliu tęsti, aš tęsiu.“

 

Manau, tai neįtikėtinas momentas; man rodos, literatūra niekada nežengė taip toli šitaip radikaliai. Tai šitokia redukcija į minimumą, į tai, ką Beckettas vadino neanuliuojamu mažiausiuoju (the unnullable least). Tai išties galinga.

 

– Tad kas yra menas?

 

– Manau, kurti meną – tai padaryti pertrūkį. Ir pjūvį. Taip atsakyti būtų paprasčiausia.

 

Tačiau galimi ir kiti atsakymai. Vienas jų kreipia į Freudo teoriją, kuri į meną žvelgia pro sublimacijos prizmę. Manau, tai, ką Freudas laiko vara (der Trieb), išties susiję su perėjimu tarp kažko natūralaus ir atskiros erdvės sukūrimo; ir visa, ką jis nusakė kaip kultūros specifiškumą, iš tiesų turi ryšį su varos struktūra. Vara yra tarsi natūralaus būdo sutrikdymas – jis nukreipiamas į kitą tikslą. Tariamai pirminė natūrali reikmė tenkinimosi proceso metu sutrikdoma. Tai sąlygoja ne natūralios reikmės patenkinimą, bet ką kita. Jei pažvelgtumėte, kaip Freudas apibūdino kultūrą savo darbe „Neramumas kultūroje“ (Unbehagen in der Kultur), pamatytumėte, kad tai padarė pasitelkdamas ypatybių sąrašą.

 

Pirmas sąraše – įrankių klausimas. Vis gausėja įrankių gamtai užvaldyti; jais galime atlikti visus magiškus dalykus: žvelgti į tolį pro teleskopą, matyti nematoma mikroskopu, kalbėti per nuotolį telefonu, kitaip tariant, daryti išties neįtikėtinus dalykus. Freudas vartoja nuostabų žodį; jis sako: „Der Mensch ist ein Prothesengott.“ Taigi žmogus yra Dievas, turintis protezus. Kad taptum Dievu, tereikalingi tam tikri protezai. Tad turime šiuos kūno pratęsimus. Vara valdyti gamtą tuo pat metu sukuria šį tą daugiau nei paprastą gamtos užvaldymą – ji sukuria protezus, tarytum kažkokią „tarp erdvę“, erdvę, pratęsiančią tavo kūną, ištęsiančią jį į pasaulį. Klaiki erdvė tarp vidaus ir išorės yra libidiškai investuota. Be to, trumpai tariant, tai yra ir sritis, kurioje randasi kultūra.

 

– Ar numanote, koks menas yra geras? Kokį meną laikote geru?

 

– Na, tai ne subjektyvus klausimas. Vyrauja stipri tendencija meną redukuoti į skonio klausimą. Skonio problema kiek pavojinga, nes visada priveda prie narcisizmo. Pirmenybės teikime yra kažkas giliai narcisistiška: „Aš žaviuosi šituo, esu žinovas, man labiau patinka vėlyvojo Beethoveno kvartetai nei simfonijos.“ Tai skirtumas, reiškiantis skirtumą kaip tokį ir tai, kad turi išskirtinį rafinuotą skonį ir gali išsiskirti iš minios – įžvelgti kitų neįžvelgiamus skirtumus.

 

Mano meno koncepcija susijusi su universalumu ir begalybe. Ji įveda kažką į būties tęstinumą, į mūsų išlikimo tęstinumą. Pertrūkis, kuris yra universalus. Ištrūkimas į universalumą. Pertrūkis gali kalbėti universaliai. Nesvarbu, ar menas tam tikro individo, etninės grupės, tautos ar laikotarpio išraiška – esminga ne tai.

 

Manau, pertrūkis yra toks, kad atskirybes paverčia universalumu. Tačiau problema – kaip tai padaryti disponuojamomis subjektyviomis priemonėmis: kai priklausome tautai, kalbai, kultūrai, tam tikrai civilizacijai, istoriniam laikotarpiui – visi šie dalykai baigtiniai ir vienatiniai. Kaip iš to padaryti universalumą ir begalybę? Manau, tai proga menui. Jis ne dvasinė, o materiali pertrūkio produkcija. Man labai patinka ant marškinėlių perskaitytas užrašas: „Menas yra purvinas reikalas, tačiau kažkas vis tiek turi jį atlikti.“ Reikia susipurvinti rankas, nes tai labai materialu. Idėją reikia gaminti iš medžiagos, materijos. Menas visada buvo susijęs su jutimiškumu. Manau, didelė klaida bandyti universalumą ar anapusybės begalybę, idėją, didybę etc. pasiekti staiga, iškart. To padaryti negalima. Tenka gaminti sunkiuoju būdu. Vis dėlto tai priklauso nuo sugebėjimo padaryti pertrūkį.

 

Būtent tai ir nustato standartus, kuriais remdamiesi galime vertinti. Nemanau, kad tai daryti galima skonio pagrindu – tai susiję ne tik su pomėgiais. Menas turi galią pagaminti universalumą: jis kuria potencialią virtualią auditoriją, žengiančią gerokai anapus šios, čia esančios. Tad manau, jog suvokimas, kad menas peržengia mano individualų skonį ir reakciją, ir yra gero meno sąlyga.

 

– Ar menas teikia naudą visuomenei? Kodėl kažkas šį purviną darbą turi atlikti?

 

– Na, šiame pokalbyje pradėjau nuo linijos brėžimo, pertrūkio mūsų gyvūniško ir socialinio buvimo, mūsų baigtinio buvimo tąsoje padarymo – tai apibrėžia žmoniją. Nesakau, kad tai gali tik menas. Manau, mąstymas irgi tai atlieka: jis atitrūksta nuo savo paties gamybos sąlygų. Tokia filosofijos praktika. Filosofija panašiu, tačiau ir labai skirtingu būdu padaro konceptualinį pertrūkį priimtų individualių mąstymo būdų tąsoje.

 

Žmogų apibrėžiame kaip Homo sapiens, kaip mąstantį gyvūną, tačiau mąstymas – labai retas reiškinys. Žmonės nemąsto nuolat – tai nutinka tik kartais. Mąstymas nutinka labai retai, o kai nutinka, išties pakeičia mūsų pasaulio, savęs etc. suvokimo parametrus. Yra tik saujelė mąstytojų. Tai filosofijos istorijos keistenybė, su kuria susiduriame nuolat. Vis dėlto nemanau – tai labai svarbu, – kad mąstymas kažkokia filosofijos prerogatyva, kad filosofai išskirtiniai, nes jų specializacija – mąstymas. Visai taip negalvoju. Manau, mąstymas gali nutikti bet kur – tiek tyloje, tiek…

 

– Mene?

 

– O taip! Visiškai teisingai. Mene mąstymas vyksta kitokiu būdu, o jo sąsaja su jutimiškumu, su jutimine medžiaga yra labai svarbi – mene materializuojasi mąstymas. Tai mąstymas, dirbantis su medžiaga ir ją formuojantis. Jis prie medžiagos prijungtas, ir medžiaga mene mąsto. Mąstymo medžiagiškumas – nepaprastai svarbu. Mano požiūriu, mąstymas vyksta daugelyje žmogaus veiklos sričių, o mene tai atsispindi bene labiausiai.

 

– Kokios kitos sritys?

 

– Ar žinote ką nors apie Alaino Badiou darbą? Jis sudarė tiesos procedūrų sąrašą, įvardijo keturias sritis, kuriose pasirodo tiesa.

 

Pirmoji sritis – mokslas, visų pirma visiškai konstruojamas mokslas, pavyzdžiui, matematika. Mokslas į nieką pasaulyje nenurodo, tiesiog kuria savo esinius, grynus esinius. Taip pat yra poezija ir menas apskritai. Tada politika; ne nuomonių, o tiesos politika. Šios dvi viena kitai oponuoja. Demokratija iš esmės tėra nuomonių demokratija: visi gali manyti, ką nori, ir šiuo pagrindu skaičiuojami balsai. Tai ne tiesos politika. Politikoje vyrauja tam tikra tiesa, susijusi su teisingumu ir lygybe, su idėja. Dar yra meilė – subjektyvaus tiesos įvykio pasirodymas.

 

Šiose keturiose Badiou išvardintose srityse ir atsiranda mūsų aptariamas pertrūkis. Nesu tikras dėl šio sąrašo išsamumo ar užbaigtumo, manau, kad jis tam tikra prasme kiek per švarus: man rodos, pasaulyje dalykai keblesni. Kasdienėse, net ir pačiose banaliausiose situacijose gali įvykti netikėtas pertrūkis: būna, kad žmonės parodo išradingą kūrybingumą, padaro kažką labai netikėto ir taip pakeičia situacijos ir savo bei kitų gyvenimo parametrus. Apskritai šį lauką palikčiau atvirą.

 

– Ar tokia sritis būtų ir humoras?

 

– Na, yra senas net Aristotelio laikus siekiantis teiginys, kad žmogus – besijuokiantis gyvūnas. Būta daug siūlymų apibūdinti žmogų: anot vieno, žmogus yra mąstantis gyvūnas; kitas byloja, kad žmogus – įrankius gaminantis gyvūnas (šis apibrėžimas siekia Benjamino Franklino laikus). Marxas pastarąjį apibrėžimą pasitelkia nusakyti žmogų per jo darbą sąlygojantį įrankį. O Aristotelis siūlo žmogų apibūdinti kaip besijuokiantį gyvūną. Vienintelis gyvūnas, gebantis juoktis, tačiau juoktis iš ko? Būtent iš galėjimo padaryti tam tikrą pertrūkį, pertrūkį reikšmėje, pačiuose reikšmės kūrimo parametruose. Vienas būdas tai nusakyti, nuo kurio pradėjau: padaryti pjūvį, pertrūkį, kas taip pat reiškia padaryti pertrūkį reikšmėje (meaning), kad būtų galima sukurti prasmę (sense), jei leisite pasitelkti Deleuze’o reikšmės ir prasmės opoziciją. Prasmė yra tam tikras netikėtai pasirodantis dalykas. Kad tai įvyktų, privalu nutraukti įprastą reikšmės lūkestį, įpjauti reikšmių horizontą, kuriame judame, gyvename. Tai gali menas.

 

Humoro tema tik pasakysiu, kad yra dvi problemos: humoro ir „Witz“. Freudas parašė knygą apie „Witz“ ir atskirą tekstą apie humorą; jis sako, kad jokiu būdu negalima jųdviejų painioti. Taip pat yra komedijos ir ironijos perskyra. Šiuo atveju turime keturis skirtingus dalykus. Galime juoktis, bet juokas juokui nelygus. Juokas savaime nebūtinai ardomasis – jis gali būti ir labai konservatyvus.

 

– Kas sąlygoja tapimą menininku?

 

– Nemanau, kad šiuo atveju galima išvesti taisyklę. Yra gebėjimas padaryti pertrūkį. Mūsų ryšį su savimi visuomet sąlygoja pertrūkis, visada yra dvejinimo klausimas. Kultūra visuomet yra dvejinimo klausimas: ji dvejina „normalų“ gyvenimą, atspindi jį kažkame kitame, tačiau dvejinimas jau visada yra.

 

– Vis dėlto yra žmonių, netampančių menininkais ar intelektualais.

 

– Žinoma, žinoma. Manau, gebėjimas, apibrėžiantis žmoniją ir subjektyvybę, jau visada yra. Ir… po velnių, kaipgi tampama menininku? Kokie atskiri dalykai turi sueiti į viena? Manau, meno didingumą lemia jo vienatinumas, o tai reiškia, kad menas nustotų buvęs menu, jei įvestume taisyklę.

 

– Tačiau ar negali būti, kad žmonės meną kuria dėl tam tikros priežasties? Robertas Pfalleris kartą pasiūlė tokį aiškinimą: menininkai turi tam tikrą trauminę patirtį, su kuria galynėjasi visą gyvenimą kurdami meną.

 

– Argi ne kiekvienas mūsų galynėjasi su tam tikra traumine patirtimi? Sunku pasakyti. Apie tai klausta ne kartą, taigi yra meno mokyklų, mokančių visko, išskyrus to, kas esminga.

 

– Taip, bet meno mokymasis prasideda tada, kai pradedama lankyti meno mokykla. Kokie žmonės lanko meno mokyklas? Taigi yra du šios problemos aspektai: pirmas – kaip tampama geru menininku? Antras (šis aspektas mane ir domina) – kodėl kažkas nori tapti menininku? Nesvarbu, pasiseka jam ar ne, tačiau kodėl žmogus pasirenka tokį kelią?

 

– Jei nori tapti menininku, kuo išties nori tapti? Imkime iškiliausius muzikos kūrėjus pasaulyje, tarkime, Bachą, Mozartą, Haydną. Ką matome? Kas buvo Haydnas? Esterhazių šeimos pasamdytas amatininkas. Ar jis norėjo tapti menininku? Tiesą sakant, nemanau, kad jis kada nors apie save taip galvojo. Jis buvo atlyginimą gaunantis amatininkas. Mozartas visąlaik bandė įsidarbinti kokiame nors teisme ar kur kitur. Bachas dirbo Šv. Tomo bažnyčioje Leipzige, jo darbas buvo kas savaitę mišioms sukurti po naują kūrinį.

 

Reikalą turime ne su genialumu ar įkvėpimu – visi jie buvo samdiniai, nes menas tebuvo dar vienas amatas. Nemanau, kad kas nors į savo veiklą taip žiūrėtų šiandien: jei nori tapti menininku, nesieki tapti amatininku. Šiandien menininkas savo profesiją suvokia kaip vertesnę už visas kitas įprastas profesijas. Tokią situaciją lėmė romantinis meno modelis ir vėlesnės modernistinės koncepcijos.

 

– Stabtelėkime prie šiandieninio meno suvokimo: ar manote, kad menininkai narcizai?

 

– Menas ir narcisizmas… Viena vertus, manau, kad menas giliai narcisistiškas: paprastai jis siejamas su saviraiškos projektu, vidinių turtų, kuriuos norima parodyti pasauliui, išreiškimu. Bet nemanau, kad tai sudaro meno esmę. Kaip sakiau, menas nėra ekspresija ar saviraiška. Žmonės nori užsiimti menu saviraiškos tikslais, tačiau pertrūkis ir meno universalumas nepriklauso nuo to, ar menininkas save išreiškia gerai, ar ne. Menas negali būti vertinamas šiuo pagrindu. Taigi manau, kad kūrybos motyvai dažniausiai narcisistiniai.

 

– Jei supratau teisingai, sakėte, kad menas nėra išraiška. Ar būtų galima sakyti, kad jis – vienas iš „Prothesen“?

 

– Taip. O taip.

 

– Man labai patinka toks vaizdas.

 

– „Prothesengott“? Taip. Tačiau Freudas vis dėlto šią sąvoką vartoja technologijų ir įrankių gamybos kontekste.

 

– Jaučiu, kad tai tinka ne tik įrankių gamybai.

 

– Taip. Reikalą turime ne tik su įrankiais. Įrankis niekada nėra tik įrankis: tai libidiškai investuotas kūno pratęsimas.

 

– Taigi galima sakyti, kad menas – libidinis savęs, kūno pratęsimas?

 

– Na, tai susiję su libidiniu pratęsimu. Freudo vartojama protezo sąvoka sietina labiau su technologija nei menu. Vis dėlto manau, kad tai naudinga metafora kalbėti apie meną.

 

– Ar būtų galima sakyti, kad tai objektas a? Menas kaip tąsa objekto link?

 

– Na, taip. Šiuo atveju nenorėjau vartoti techninės Lacano terminijos, nes tai galima nusakyti ir kitais terminais. Tačiau tai, ką Lacanas vadina objektu a, yra būtent perėjimo tarp vidaus ir išorės objektas, neįkrentantis nei į vidinį, nei į išorinį – objektyvųjį – pasaulį. Šiuo požiūriu jis visada nedeterminuotumo zonoje, kuri atsiveria tarp. Ta zona, jei norite, yra „Prothesen“ zona; kitaip tariant, „Prothesen“ visada užpildo zoną: tarp subjekto ir objekto kažkas įspraudžiama. Mano kūnas ištęsiamas į pasaulį, o pasaulis išsitęsia į mane. Visgi Lacano objektas a nesutampa su jokiu egzistuojančiu objektu – savaime substancijos jis neturi. O menas gamina egzistuojančius objektus, kurių užduotis atkurti šį neįmanomą objektą. Atkurti tai, kas neįmanoma.

 

– Ar sutiktumėte, kad menininkai ir filosofai gyvena panašiose realybėse?

 

– Taip. Manau, kad juos daug kas sieja. Jų įrankiai skirtingi, tačiau jie dirba tuo pačiu pagrindu, tad griežtos perskyros daryti neišeitų. Vienas diferenciacijos būdų – kurio išties nemėgstu – sakyti, kad menininkai remiasi aistromis ir jausmais, o filosofai – protu ir suvokimu. Nemanau, kad ši opozicija ko nors verta. Taip niekada nevyksta. Į žmonių veiklą neišvengiamai įtraukti tiek aistra, tiek protas.

 

Jei pažvelgtumėte į filosofijos istoriją, – pasidomėkite Platonu, Spinoza, Augustinu, Hegeliu, Marxu, Kantu, Wittgensteinu, – pamatytumėte, kad filosofija visada kupina aistros. Aistra ten klaiki, visi jie varomi aistros. Nusakyti tai kaip vien intelekto darbą – visiškai klaidinga. Tai įprasta ir melaginga filosofijos, racionalumo ir konceptų samprata. Jei filosofija neįtraukia aistringo atsidavimo ir įsitraukimo, tuomet tai ne filosofija. Joje veikia rimtų rimčiausia aistra. Ir priešingai – mene vyksta ypač tikslus mąstymas; jei taip nėra, tada tai ne menas.

 

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

Šio pokalbio vertimas pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2020 m.
http://www.satenai.lt/2020/02/03/mladen-dolar-manau-kurti-mena-tai-padaryti-pertruki/