Mladen Dolar. Žinių geluonis. Pokalbis su Benu Jeffrey

Mladenas Dolaras yra Liublianos universiteto Filosofijos katedros vyresnysis mokslo darbuotojas. Kartu su Slavojumi Žižeku ir Rastko Močniku Dolaras aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įsteigė asociaciją, žinomą Liublianos psichoanalizės mokyklos pavadinimu. Mokyklos tikslas yra vokiečių idealistinę filosofiją, teorinį marksizmą ir lakaniškąją psichoanalizę jungti į vieną teorinį instrumentą, padėsiantį susiremti su šiuolaikinio pasaulio problemomis. Pagrindiniai Dolaro darbai anglų kalba: Opera’s Second Death (parašyta kartu su Slavojumi Žižeku, 2001), A Voice and Nothing More (2006) ir netrukus išeisianti knyga The Riskiest Moment, dėl jos apimties dar šmaikščiai vadinama Dolaro Écrits (nuoroda į Lacano raštų rinkinį).

 

– Praeitais metais publikavote keletą tekstų apie modernųjį universitetą ir jo bėdas. Noriu su jumis pakalbėti apie santykį tarp universitetų ir intelektualinio gyvenimo apskritai. Tačiau visų pirma užduosiu keistoką klausimą: ar apibūdintumėte save kaip intelektualą? Įdomus pats terminas. Ką jis jums reiškia? Ar tai kažkas sveikintina?

 

– Terminas intelektualas man visai patinka, bet gal labiau senąja prasme. Jis turi savo istoriją, kurios kontekste nereikėtų pamiršti inteligentijos sąvokos, XIX a. su savo patriotinėmis ir revoliucinėmis potekstėmis paplitusios Rusijoje (ir Lenkijoje). Tokia, kokią mes ją atpažįstame šiandien, ji įsitvirtino Dreyfuso bylos metu Prancūzijoje (kai intelektualai funkcionavo kaip Dreyfusą palaikančiųjų sinonimas). Vis dėlto sąvokos ištakos siekia XVIII a. ir Apšvietos epochą. Žmonės, kaip Voltaire’as, Rousseau, Diderot, d’Alembert’as ir kiti nebuvo ženklinami kaip intelektualai, tačiau kolektyviniu būdu jie įsteigė nepriklausomų kritinių mąstytojų modelį, turėjusį galią keisti publikos nuomonę. Be abejo, terminas turi ir kitą pusę: jis gali žymėti ir ideologus, kurie tik aptarnauja propagandą, gina savo privilegijas ir panašiai. Vis dėlto, mano manymu, intelektualo idėjos vertė gali būti išlaikyta, jei ji bus įkrauta trigubu aspektu: pirma, universalus, į akademiją neįspraustas kreipimasis; antra, neapsiribojimas vien tik ekspertize ir gresiančiu ekspertų iškilimu; trečia, Apšvietos palikimo išsaugojimas. Nė nereikia sakyti, kad „apšvieta“ – dar vienas problemiškas terminas. Vis dėlto prieš tamsų ir netgi katastrofišką Apšvietos palikimą galima kovoti tik pačios „Apšvietos priemonėmis“ – jos pačios kritiniu, subversyviu ir universalistiniu ašmeniu. Tam pritaria netgi Adorno ir Foucault. Čia ir būtų verta išlaikyti intelektualo vaidmenį.

 

– Tad ar apibūdintumėte save kaip intelektualą?

 

– Nenoriai, bet taip. Nenoriai dėl to, kad šis žodis skirtinguose socialiniuose ir geografiniuose kontekstuose funkcionuoja vis kitaip. Jis įkrautas daugeliu konotacijų, tad prieš jį vartojant reikėtų įspėti, kuo jis vis dar galėtų būti vertingas.

 

– Taip, įdomu, kad iš tiesų sunku nuoširdžiai vadintis intelektualu. Tačiau nesu toks tikras, kad tai tik semantinio neapibrėžtumo klausimas. Nelengva suprasti, kaip atrodo intelektualinis gyvenimas, jei apie jį mąstoma iš tam tikros perspektyvos. Pavyzdžiui, jūs pragyvenate iš filosofijos profesoriaus darbo. Tačiau rašydamas universiteto tema išreiškiate – konfliktu tai vadinti galbūt kiek per griežta – neramumą atžvilgiu to, kaip akademijos formuojamas gyvenimas liečia intelektualinės veiklos dvasią. Tokį požiūrį galima įžvelgti netgi tame, ką pasakėte ką tik. Potencialiai intelektualai yra užsiangažavusios, gyvybingos, nepriklausomos, iššūkius keliančios figūros. Tuo tarpu akademikai ne visai tokie (bent jau vyrauja tokia nuostata). Prisiminiau Nietzschę, kuris sako, kad mokslininkai negali gimdyti. Ar visa tai tėra klišės, ar čia yra kažkas daugiau?

 

– Akademijoje iš tiesų vyrauja nepasitenkinimas. Ir tai ne tik asmeninis nepasitenkinimas, kurį daugelis mūsų jaučia, bet ir „struktūriškai būtinas“ afektas. Kaip ir minėjote, gyvenu iš profesūros. Nesena filosofijos istorija padeda suvokti problemos mastą. Šiais metais sukaks lygiai 200 metų, kai Hegelis užėmė profesoriaus vietą tuomet naujai įsteigtame Berlyno Humboldtų universitete. Tai buvo tikrai ikoniškas momentas: „paskutinysis metafizikas“ ir pirmasis modernusis universitetas. Iš principo filosofija buvo viso šio institucinio projekto centre – ji turėjo prisiimti visų žmonijos žinojimo sričių suvienijimo vaidmenį.

 

Tačiau kas gi nutiko? Trumpai tariant, toliausiai siekiantiems ir radikaliausiems mąstymo režimams atstovaujančios figūros – Kierkegaard’as, Marxas, Nietzsche ir Freudas – niekada neįžengė į akademinę instituciją. Šiuo atžvilgiu taip pat galima paminėti ir XX a. prancūzų pavardes: Sartre’as, Beauvoir, Bataille’is, Blanchot ir galiausiai Lacanas – visi jie dirbo už akademijos ribų (arba buvo į ją įsitraukę tik nežymiai). Kalbant apie Vokietiją, nepaisant jo pozicijos Kembridže, Wittgensteinas iš esmės irgi nebuvo akademikas. Yra ir paradoksalus Heideggerio atvejis; jis neabejotinai buvo profesorius, tačiau bandė įvesti filosofiją, kuri nebūtų susijusi su universitetiniu diskursu ir nebūtų į jį redukuotina (pasekmės buvo pragaištingos). Suprantama, ką tik pateiktas sąrašas yra nepilnas. Tačiau esminis punktas yra tas, kad reikšmingiausi pohėgeliškosios filosofijos proveržiai, pagrindiniai mūsų įkvėpimo šaltiniai šiandien, įvyko už universiteto. Tai nėra tik serija biografinių atsitiktinumų. Tam tikros žinios gali būti gaminamos tik kitur.

 

Vienas iš viso to išplaukiantis keblumas yra tas, kad aš, kaip profesorius, dirbantis akademijoje (kaip ir daugelis kitų), bandau minėtas figūras įvesti į mokymo planą, skelbti jų mokymą, skatinti mąstyti taip kritiškai, kaip mąstė jie. Tačiau tai darydami rizikuojame juos neutralizuoti. Akademija disponuoja daugeliu būdų atbukinti žinių geluonį, nors ir gali susidaryti įspūdis, kad ji suinteresuota kaip tik jo smailinimu. Tad, užuot siekus išlaikyti žinių subversyvumą, institucija ir jos vaidmuo palaikant status quo verčiau yra sustiprinami. Jei terminas „intelektualas“ gali mums padėti įžvelgti išėjimo anapus šito taką, tai būtų dar viena priežastis jį vartoti.

 

– Suprantu, ką sakote, bet būtų galima ir nepritarti ta prasme, kad sąvoka „subversyvios žinios“ gali būti suprasta daugeriopai. Filosofija prasideda perskyra tarp doxa ir episteme, nuomonės ir tikrojo žinojimo. Sokratas vaikštinėja aplink, bandydamas išmušti žmones iš jų nemąstymo būsenos ir panašiai. Šiuo atžvilgiu žinios yra subversyvios iš prigimties. Tačiau tame, ką sakote, girdimas pabrėžtinai politinis skambesys, tartum intelektualo veikla būtinai nutaikyta prieš nusistovėjusį būvį. Kodėl būtent taip? Galima pamanyti, jog šiuo metu juntamo siaubingo spaudimo humanitarinių mokslų atžvilgiu priežastis yra ta, kad per pastaruosius du dešimtmečius iš akademijos sklido beveik savižudiškas kiekis savikritikos. Kitaip tariant, per daug subversyvių žinių.

 

– Tiesa, kad filosofija visuomet turėjo ambiciją būti subversyvi tiek, kiek ji reikšdavo teises į „tikrąjį žinojimą“ kaip priešpriešą nuomonei arba, jei vartotume modernų terminą, ideologijai (plačiausia prasme kaip tam, kas įsteigia mūsų suvokimą apie tai, kas yra realybė, subjektai ir panašiai). Bazinė filosofijos užduotis yra veikti prieš tai, kas atrodo savaime suprantama. Tačiau filosofijos istorija taip pat byloja ir tai, kad ši užduotis gali lengvai pavirsti naujomis ideologijomis, filosofijos subversyvumas gali būti pakreiptas kita linkme ir tapti neefektyvus – ar dar blogiau. Vis dėlto tai labai ilga ir vingiuota istorija, kurios čia aptarinėti negalime.

 

Tai, ką turiu galvoje, yra kiek labiau ribota ir priklauso tam tikram mano kartos patyrimui. Į Paryžių pirmą kartą atvykau 1969 metų birželį, metais pavėlavęs į studentų sukilimą. Tačiau nors Jugoslavija buvo socialistinė valstybė, joje vyravo daug panašių sunkumų. Šiaip ar taip, tie, kurie įsitraukė į akademiją po 1968-ųjų gegužės, negalėjo nepatirti tų įvykių įtakos. Maištaujantys studentai suabejojo universitetu kaip institucija – jos funkcija ir misija – ir išties pavertė universitetą pagrindine vieta, kurioje buvo ginčijamasi, kaip turėtų atrodyti pokario visuomenė. Vienas iškeltų reikalavimų buvo būtent „subversyvių žinių“ įtraukimas į aukštąjį mokslą: visų pirma marksizmo ir psichoanalizės, o paskui buvo daugybė kitų disciplinų: feminizmo teorija, lyčių, kreivumo [queer], pokolonijinės, engiamųjų studijos ir daug kitų. Užmojis buvo „filosofinis“ mūsų aptarta prasme. Tikslas buvo paversti žinias ardančia jėga, besipriešinančia nusistovėjusios akademijos „dramblio kaulo bokštui“ ar klaustrofobiškam universiteto, kaip gamyklos, gaminančios kvalifikuotą personalą rinkai ir valstybei, suvokimui.

 

Tam tikru atžvilgiu minėti reikalavimai patyrė tokį pasisekimą, kokio niekas galbūt ir nesitikėjo, tačiau tiesa ta, kad ne viskas taip paprasta. Pasirodo, kad „subversyvios žinios“ skirtingais aspektais yra daug labiau linkusios pasiduoti universiteto diskursui nei bet kas iš mūsų 1968-aisiais galėjo pamanyti. Ne tik jos buvo lengvai integruojamos į „dramblio kaulo bokštą“, bet ir visiškai klestėjo prisidengdamos naujomis akademinėmis disciplinomis, neretai mėgdžiodamos klastingus senųjų disciplinų šablonus, neretai malšindamos blogą konservatyvių akademikų – kurie dabar demonstruoja savo didžiadvasiškumą – sąžinę, ir neretai visos jų tapdamos vienodai nuobodžios, vos tik joms buvo suteikti akademiniai įgaliojimai.

 

Čia vyrauja struktūrinė kategorija, galbūt tai, ką įvardijote kaip „per daug subversyvių žinių“. Reikalavimas žinių, kurios atlieptų realius socialinius poreikius, o ne nuo pasaulio atsitvėrusią akademinę sferą, galiausiai privedė prie beprecedenčio universitetinės sistemos priderinimo prie rinkos poreikių – universitetas tapo vieta, kurioje masiškai generuojamos paklausios žinios, vertinamos pagal naudingumo ir funkcionalumo standartus. Šito pavyzdys yra masiškai Europoje vykdoma Bolonijos reforma. Tad, viena vertus, regime vis labiau kritišką (ir savikritišką) akademiją; kita vertus, jaučiame vis kylantį rinkos spaudimą. Toks antagonistinis mišinys kelia didžiulę frustraciją ir izoliuoja tokį akademiko tipą, kuris siekia pasaulyje sukelti tam tikrus efektus (ypač tokią situaciją skatina vis didėjantis finansavimo apkarpymas).

 

– Paaiškinkite terminą „universiteto diskursas“. Jį įvedė Lacanas, ir šiuo terminu jis bandė nusakyti kažką žymiai fundamentalesnio nei tai, kokiu būdu akademikai yra susiję vienas su kitu.

 

– Lacanas keturių diskursų teoriją pateikė būtent mūsų aptartu istoriniu momentu – netrukus po 1968-ųjų gegužės. Keturi diskursai buvo tiek atsakas į to meto krizę, tiek intervencija į ją. „Diskursas“ šia prasme yra tai, kas sukuria socialinį ryšį, turint omenyje prielaidas, kuriomis yra grįstos pamatinės socialinės sąveikos. Lacano požiūriu, universiteto diskursas yra moderniųjų visuomenių pamatas ir tai, kas daugeliu atžvilgių apibrėžė jų veikseną. Į tai įeina žymiai daugiau veiksnių, kurių čia aptarinėti negaliu, tačiau mums kertinis dalykas čia tikriausiai yra istorinis perėjimas nuo pono diskurso (kuris buvo simbolinis tradicinio dominavimo pamatas) prie universiteto diskurso, kuris ženklinamas nebe ponu, o žiniomis. Tad teigiama, kad žinios ir tik žinios – objektyvios, nešališkai patikrintos, testuotos, įrodytos ar paneigtos – turėtų būti moderniųjų visuomenių kelrodis – viskas dėl mokslo, racionalumo ir progreso. Universitetas yra pagrindinė tokių žinių pažangos vieta.

 

Grįžkime prie Hegelio atvykimo į Humboldtų universitetą 1818-aisiais, moderniojo universiteto paradigmos. Kaip ir sakiau, šis įvykis yra labai simboliškas. Senasis, viduramžių universiteto modelis rėmėsi valdžia, religija ir tradicija – žinias malonėjo suteikti valdantieji ir galiausiai Biblijos autoritetai kaip galutinė instancija. O modernusis universitetas buvo grįstas idėja, kad žinios yra savitikslės. „Žinios žinių labui.“ Buvo manoma, kad mokytojai ir studentai turėtų priklausyti tai pačiai bendruomenei, kurioje visi drauge, lygiateisiškai siekia žinių, tiria. Nėra jokio kito autoriteto, išskyrus žinias. Nebėra (ar neturėtų būti) tokio dalyko, kaip kažkas teisinga tik dėl to, kad taip pasakė ponas arba tradicija. Tad toks yra skirtumas tarp pono ir universiteto diskursų.

 

Vis dėlto Lacanas parodė, kad šis naujasis žinių diskursas yra taip pat ir užslėpta dominavimo forma. Realybėje jis ne nustoja remti dominavimo, bet jį užmaskuoja. Tad dominavimas paslepiamas (o dėl šito jis tuo sunkiau paveikiamas). Galima tai matyti skirtinguose lygmenyse. Pavyzdžiui, viena iš Lacano maksimų yra tokia: „Progresas yra pono hipotezė.“ Yra pono figūra, kuri sprendžia, kas sudaro progresą, kur ir kaip turėtume progresuoti ir t. t.; ir visa tai pajungta save nurodančiai idėjai, kad progresuoti privalome. Taip pat galima pamąstyti ir apie tai, kokiu būdu mokslas pavirto visa smelkiančia mūsų laikų ideologija; ne mokslas kaip priešprieša ideologijai, bet tariamai neutralus mokslas, pagrindinis ideologijos šaltinis ir jos variklis. Taip pat regime ir ekspertų, pagrindžiančių įvairiausius itin ideologizuotus ėjimus, fenomeną. Visuomet reikia bandyti išpainioti „pono signifikantą“ (Lacano terminas), slapta palaikantį žinių progresą ir jų tariamai autonomišką savęs įteisinimą. Lacano keturių diskursų teoriją galima suvokti kaip analogiją – arba bent einančią greta jų – Foucault bandymams suprasti endeminius ryšius tarp galios ir žinių jų moderniuose pavidaluose.

 

Ironija ta, kad universiteto diskursas yra kartu ir instancija, labiausiai propaguojanti žinias bei jų progresą, ir beprecedentė jų malšintoja bei neutralizatorė.

 

– Ar vis dar apsimoka į universiteto instituciją dėti viltis? 1968-ųjų ir jų pasekmių įkvėpti kritikai, matyt, vis dar tiki universiteto idėja (arba tuo, kuo universitetas galėtų tapti), jei jie apskritai dėl jos kovojo. Ar tai investicija, kurią verta palaikyti? Aš tikriausiai klausiu, ar galima įsivaizduoti universitetą be universiteto diskurso, ar vis dėlto esame priversti manyti, kad tai neišvengiamai sukompromituota institucija (kaip apie ją kalbate jūs).

 

– Universiteto institucijos, kaip tokios, aš neginčiju, ginčiju tik jos ideologinius pagrindus. Jau minėjau Foucault, bet tai, ką turiu galvoje, galėtų būti susiję ir su Althusserio teiginiu, kad mokyklos aparatas tapo esminiu ideologiniu moderniųjų laikų valstybės instrumentu. Konceptualinės struktūros skirtingos (nei Foucault, nei Lacanas nelaikytų „ideologijos“ – tiesą sakant, valstybės taip pat – esmine sąvoka), tačiau visuose trijuose bandymuose diagnozuoti galime įžvelgti bendrą postūmį. Visada pavojinga žinių produkciją ir perdavimą priimti kaip neutralų veiksmą, neįpintą į ideologinį tinklą.

 

Leiskite šiek tiek nukrypti, kad galėčiau geriau iliustruoti universiteto diskurso idėją. Keturių pamatinių Lacano diskursų sąraše mokslas nefigūruoja. Iš tiesų mokslas yra visuomet socialiai sąlygotas, bet mokslas per se, Lacano požiūriu,nesukuria socialinio ryšio. Tikrai, mokslas turi didžiulę galią suardyti socialines normas. Kita vertus, „universiteto diskurso“ sąvoka skirta nusakyti būdą, kuriuo mokslas – jei galima taip sakyti – yra socializuojamas: perduodamas ir platinamas, paverčiamas socialiai naudingu; taip pat ir būdą, kuriuo mokslui paskiriama vieta ir funkcija, reikšmė ir naratyvas (progresas, nauda žmonijai etc.). Lygiai taip pat galima konceptualizuoti ir skirtumą tarp meno bei kultūros. Menas į keturis Lacano diskursus irgi neįtrauktas. Kodėl ne? Būtent todėl, kad visi didūs meno kūriniai yra pajėgūs įplėšti socialinį audinį, suardyti įtvirtintų reikšmių ir lūkesčių horizontą, padaryti pertrūkį. Tokie meno kūriniai – tai socialiniai produktai, vis dėlto išeinantys anapus jų socialinių ir istorinių sąlygų. Tuo tarpu kultūra (šiurkščiai tariant) nurodo būdą, kuriuo menas yra transliuojamas, platinamas, atgaivinamas, funkcionalizuojamas, prijaukinamas, vertinamas ir tam tikrais būdais padaromas prieinamas.

 

Galiausiai išlieka klausimas, kaip išsaugoti tą „pertrūkio vertę“ tiek moksle, tiek mene ir pasinaudoti pastaraisiais, kad sukurtume kitokius socialinius ryšius nei tie, kurie vyrauja šiandien ir palaiko daugiausia neoliberalų būvį. Tai kasdienė kova, ir kokio nors universalaus sprendimo aš pateikti negaliu. Galiu tik pabandyti priversti mus kolektyviai mąstyti apie įvairias strategijas, į kurias reikėtų nedelsiant įsitraukti. Galbūt dar reikėtų pridėti ir tai, kad Lacanas pareiškė, jog „analizės diskursas“ sąlygotų kitokį socialinį ryšį ir įsteigtų modelį – net jei ir ribotą, – kuris leistų pasipriešinti dominuojančioms socialinėms struktūroms, būtų joms tartum antitezė. Deja, tokią viltį įklampino galvažudiškas įvairių agentūrų, kovojančių dėl Lacano palikimo, sektantizmas, o nuo jo mirties 1981-aisiais psichoanalizės įtaka drastiškai sumenkėjo. Tad klausimas išlieka tas pats: kaip sukurti naują socialinį ryšį, kuris leistų pertrūkiui išsilaikyti ir sukelti pasekmes.

 

– Leiskite perklausti: jei neginčijate universiteto institucijos, kaip tokios, ką matote joje tokio, kas vis dar įkvepia atsidavimą?

 

– Mano karjera praėjo akademiniame pasaulyje, ji truko keletą dešimtmečių, per kuriuos mokiau keletą tūkstančių studentų iš skirtingų šalių. Mano nuomone, yra du būdai apie tai mąstyti. Apskritai šiame kontekste praleidau pakankamai laiko, kad galėčiau paliudyti visas slegiančias problemas, kurias čia aptarinėjome: intelektualinių standartų smukimas, kritinės minties marginalizavimas, didėjantis administracinis spaudimas, beprasmio vertinimo paplitimas, kylantis rinkos spaudimas ir universitetų funkcionalizavimas. Tai iš tiesų paaiškina augantį žmonių, dirbančių akademijoje, nusivylimą. Tačiau tuo pat metu taip kaupiasi energija kovoti dėl pokyčių. Visada dirbame su ypatingų studentų auditorijomis. Per savo karjerą susidūriau su daugeliu nuovokių studentų, turinčių įkvepiančių idėjų. Kad ir kokie būtų aplinkos, šalies, kartų skirtumai, rimtų intelektualinių mainų galimybė visada išlieka. Su savo buvusiais studentais palaikau ryšį: gal ir apsigaunu, bet, rodos, prisidėjau prie intelektualinio tinklo, siekiančio gerokai anapus akademijos ir jos reikalavimų. Jei pirmasis mano patirties aspektas sukelia niūrumą, tai antrasis teikia džiaugsmą ir viltį kažką pakeisti, nors ir mažais, bet ne nereikšmingais būdais. Vis dėlto reikia daug dirbti, kad paakintum kolektyvą veikti kažko geresnio labui. Universitetas nėra institucija, kurią reikėtų apleisti. Galbūt net galima viltis, kad ilgainiui mano aptarti anapus institucijos veikiantys tinklai padės jį reformuoti – iš dalies paprasčiausiai sabotuodami „universiteto diskursą“ ir parodydami, kas akademija yra iš tiesų: žinių politikos vieta.

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

www.thepointmag.com

 

Straipsnio vertimas į lietuvių kalbą pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2019 m.

 

http://www.satenai.lt/2019/09/29/ziniu-geluonis-su-mladenu-dolaru-kalbasi-benas-jeffrey/