Menu
Darianas Leaderis gyvena ir dirba elegantiškame Jurgių stiliaus name Klerkenvele, ir taip, jo kabinete stovi kušetė, padirbta iš chromo ir juodos odos. Ar ja naudojasi visi pacientai? Ne. Leaderis yra lakanistinės pakraipos analitikas, o tai reiškia, kad, be kita ko, jo seansų trukmė ir dažnis kinta, o kur sėdėti (ar gulėti) sprendžia pacientas. Leaderis sako, kad jam patiktų, jei pacientas prisėstų ant suoliuko skvere šalimais, jei tuo metu tai pasirodytų tinkama. Sėdžiu ant kėdės tiesiai prieš jį, iš visų jėgų mėgindama nesileisti blaškoma kiek grėsmingų pavardžių (Freudas, Klein, Winnicottas; visi didieji čia) ant šimtų mus supančių knygų nugarėlių.
Rachel Cooke
Ar pastebite, kad jūsų tekstai darosi niūresni?
Taip. Mano partnerė [Mary Horlock, buvusi „Tate“ kuratorė, su kuria pašnekovas turi du vaikus] tarė man: anksčiau rašydavai tas įdomias knygas [pavyzdžiui, „Kodėl moterys rašo daugiau laiškų nei išsiunčia?“ (Why Do Women Write More Letters Than They Post?)], o dabar visa tik mirtis ir pamišimas. Knyga apie pamišimą skaitoma nelengvai, suprantu, bet man ji rodosi teikianti vilties. Ji bent parodo, kur galima veikti.
Knygoje darote perskyrą tarp „buvimo pamišusiu“ ir „ėjimo iš proto“. Kodėl ši perskyra svarbi? Ir ko galėtume išmokti iš to, ką vadinate „tyliuoju pamišimu“ arba „privačia psichoze“?
Šioje šalyje [Anglijoje] tai darome nepakankamai, bet kai po psichotinio epizodo žmonės hospitalizuojami, akcentuoti reikia tai, kas dešimtmečius palaikė jų stabilumą. Šitai aiškindamasis apie pusiausvyrą žmonėms išlaikyti padedančius mechanizmus gali sužinoti daugiau. Jie gali tapti kertinėmis priemonėmis, įgalinančiomis padėti žmonėms atsistatyti.
Tad nujaučiate, kad pamišimo daugiau, nei galvojame?
Taip. Manau, tai veikiau taisyklė nei išimtis; kiekvienas savo gyvenimą bando sulopyti kuo tvirčiau. Šito pripažinimas gali suveikti prieš [psichikos ligonių] stigmatizavimą ir marginalizavimą. Daugybė žmonių randa būdų išvengti situacijų, kuriose gali rastis jų [pamišimą sukelsiantis] trigeris. Tam tikru lygmeniu jie žino, ko vengti, ir, kad galėtų irtis per gyvenimą, dalykus susitvarko savaip.
Savo knygoje panaudojote Haroldą Shipmaną kaip pavyzdį žmogaus, kuris jo kolegoms ir pacientams rodėsi esąs visiškai „normalus“. Ar teigiate, kad jis nebūtų žudęs, jei ne tam tikri „trigeriai“?
Nevisai. Bandžiau užduoti klausimus. Labai pasibaisėjau tuo, kaip po to, kai Shipmanas buvo nuteistas, netgi vadinamajame psichikos sveikatos pasaulyje žmonės staiga pradėjo lįsti su kvazireliginiais paaiškinimais, kalbomis apie „grynąjį blogį“. Svarsčiau, kas lėmė tokį atsaką, kokias problemas apėmė mąstymas apie Shipmano atvejį. Shipmanas yra kraštutinis pavyzdys, tačiau manau, kad iš jo atvejo galime gana daug pasimokyti, ypač iš to, kokiu būdu jis tapatinosi su daktaro profesija, leidusia jam būti visuomenės nariu. Jam tai buvo atramos taškas.
Rašote ir apie fobijas, kad jos gali byloti apie psichozę. Ar nėra tai didokas šuolis? Ar fobija negali būti tiesiog fobija?
Moderniajame pasaulyje fobija yra tiesiog fobija, tačiau senosios [ankstyvojo 20-ojo amžiaus] psichiatrijos ir psichoanalizės kontekste fobija buvo kažko kito ženklas. Senoji psichiatrija, kai kalba eidavo apie mėginimą atsikratyti fobija, patarė būti atidiems, nes ji galimai pagrindinė paciento pasaulio skirstymo priemonė. Klinikoje gausu atvejų, kai panaikinus jų fobijas žmonėms žymiai pablogėja. Tai klinikinis faktas.
Ar visas šis pamišimas jūsų negąsdina? Knygoje jūsų tonas antgamtiškai ramus.
Na, gąsdinti gali bet koks žmogiškas kontaktas [juokiasi]. Rodos, visos televizijos reklamos vaizduoja kažką atvykstant į tavo namus, tad po ranka privalai turėti oro gaiviklį ar tirpios kavos; šios priemonės padeda tarp savęs ir kito įvesti barjerą. Tačiau klaidingas labai dažnas pamišimo susiejimas su smurtu ar transgresija, susiejimas, daugiausia propaguojamas žiniasklaidos.
Tačiau vis tiek, kaip jūs su savo darbu susigyvenate? Pirma prasitarėte, kad vienintelis jūsų pacientų bendrumas yra jų kančia, faktas, kad jų gyvenime yra kažkas netveriama. Kaip jums pavyksta užvėrus savo kabineto duris gyventi toliau?
Šito žmonės klausia labai dažnai. Esminis dalykas [kuris padeda] yra paties terapija ar analizė. Šitaip supranti, kodėl, po velnių, nori tai daryti. Visuomet galvoju, kad geriausi šrinkai[i] ne tie, kurie sako „noriu tapti šrinku“, bet tie, kurie gyvenime patyrė nepakeliamas kančias, ir tuomet, praėjus ne vieneriems metams, pagalvoja: „Būtų smalsu patyrinėti ir kitus žmones“. Joks rimtas šrinkas į savo kliniką nepriimtų paciento, atvykusio analizuotis tik todėl, kad to reikalauja jo parengimas.
Kaip pats susidomėjote tapimu vienu jų?
Paauglystėje mano šeimą ištiko tam tikri dalykai. Mano tėvai išsiskyrė. Tai paskatino mane susidomėti analize. Kas lemia žmonių buvimą kartu arba jų išsiskyrimą? Mokykloje turėjome kokybišką biblioteką, iš vienos lentynos buvo leidžiama knygas pasiimti; joje gulėjo Jameso George‘o Frazerio „Auksinė šakelė“ (Golden Bough) ir „Sigmundo Freudo raštų rinkinys“ (Collected Works of Sigmund Freud). Būtent ši lentyna mane ir traukė. Mane ji stulbino, tarsi būčiau atvėręs duris į kitą pasaulį. Kembridže mokiausi anglų kalbos, tada persimečiau į filosofiją; negalėjau suprasti, kodėl nė pirmajame, nė pastarajame kurse niekas nebuvo suinteresuotas kalbėti apie psichoanalizę.
Ar neprieinama psichoanalizė tik turtingiesiems?
Tai klaidingas požiūris. Šrinkų konferencijose dauguma žmonių nė dalyvio mokesčio susimokėti nepajėgia. Mano grupėje žmonės moka, kiek gali (kai kurie duoda vos penkis svarus). Jei sieki per mėnesį uždirbti tam tikrą sumą, analitiko praktika gali nė neužsiiminėti. Todėl daugelis šrinkų dirba ir kitus darbus. Mokiausi Paryžiuje, ir ten dirbau daug ką: buvau sodininkas, padavėjas, paryžiečius šrinkus mokiau anglų kalbos.
Ar pagaunate save visiems sutiktiesiems slaptai priskiriant diagnozes?
Ne. Šiaip ar taip, kai kažką sutikęs papasakoju, ką veikiu, žmonės arba labai suagresyvėja, nes jie ar jų draugai šiuo atžvilgiu turėjo blogos patirties, arba ima pasakoti savo sapnus, kaip juos vijosi ryklys ar panašiai.
Kalbant apie vaikus, ar buvimas analitiku paveikė jūsų tėvystę?
Tiesą sakant, buvimas analitiku privertė mane skeptiškiau pažvelgti į tradicines analitines teorijas apie vaikus. Tarkime, sakyti, kad kūdikis santykiauja tik su krūtimi, yra tiesiog apgailėtina: jo gyvenime vyksta žymiai daugiau. Apie vaikus mes žinome labai, labai mažai. Tačiau ankstyvieji analitikai neturėjo vaikų, o jei ir turėjo, tai samdydavosi aukles.
Ar matėte „Gydomas“ (In Treatment) [amerikiečių serialą, kuriame Gabrielis Byrne‘as vaidina šrinką]?
Viršuje turiu daugybę šio serialo rinkinių [juokiasi]. Visi man jį dovanoja. Labai norėjau serialą pamėgti, tačiau bijau, kad jis man pasirodė neįtikinantis ir nepernelyg įdomus.
www.theguardian.com, 2011-10-02
Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas
[i] Terminu shrink bendrai įvardijami psichikos sveikatos specialistai.