SLAVOJ ŽIŽEK. Paslėpti draudimai ir malonumo principas. Pokalbis su Josefina Ayerza

– Bemat į Vakarų Europą ir JAV atvyks dvidešimt milijonų rytų europiečių. Kas, jūsų manymu, gali nutikti vietinėms regioninėms kultūroms?

– Aš netikiu vietinėmis regioninėmis kultūromis.

 

– Ar imigracijos poveikis kalbai ir jos struktūriniam veikimui patvirtins tai, kad Lacanas akcentuoja labiau Kantą nei Spinozą? Dievo sritį redukuodamas į signifikanto visuotinumą, spinozizmas sąlygoja atsiskyrimą nuo žmogiškojo geismo. Kanto praktinis protas, palaikomas moralinio įstatymo, geismą pakelia į aukščiausią tašką: vis dėlto žinome, kaip grynas geismas pasiekia kulminaciją paaukojant meilės objektą.

 

– Lacanas sako, kad Kantas buvo istoriškai teisus dėl spinozistiškojo signifikanto visuotinumo. Tai šiek tiek klaidinga išvada, tačiau jei jūsų klausimas implikuoja tai, kad šiandienos pasaulis yra paradoksaliai arčiau neospinozistiškojo signifikanto visuotinumo, aš sutinku. Pagrindinė spinozistinė idėja yra ta, kad žmogus turi žinių lauką (lakaniškąja prasme), kaip binarinį signifikantą be Pono signifikanto – šnekos aktų teorijoje tai vadintume „to, kas performatyvu, tvarka“. Manau, tai buvo didžiausia spinozistiškoji svajonė, kurią Spinoza vadino „Dievo meile“ arba „tobulu racionaliu žinojimu“, kuris yra tam tikras žinojimas, neįpareigotas grįžti prie Pono signifikanto, prie procedūros klausimo (point of order), kuris yra performatyvus.[1]

 

– Tad į šį žinojimą įeitų tik signifikanto laukas; Lacano terminais, S2?

 

– Tiktai laukas be S1 funkcionuoja būtent kaip tvarkos elementas. Iš šios perspektyvos labai įdomu skaityti, kaip Spinoza perinterpretavo Bibliją, žinote, Dievo įsakymą „bet nuo pažinimo medžio tau neleista valgyti“ ir taip toliau. Spinoza teigė, kad dėl to, jog žydai tuo metu buvo primityvūs, Dievui buvo būtina formuluoti savo valią kaip įsakymą, kaip performatyvų įsakymą „tau neleista…“ Racionalus žmogus tai supranta ne performatyviai, o konstruktyviai.

 

Tai, kas konstruktyvu, yra paprasčiausiai tarsi mokslinis, objektyvus teiginys: „Kadangi šio medžio pažinimo vaisiai yra pavojingi, valgyti jų neturėtumei“ etc. Tuomet tai jau nebe įsakymas, o paprastas mokslinis teiginys apie tam tikrą priežastingumą: „Jei tai suvalgysi, atsidursi pavojuje, nes…“ Tokia buvo Spinozos idėja. Mano mintis yra ta, kad šiandien ne tik kompiuteriai, bet ir socialinė tvarka, reklama ir vadinamasis universalus vėlyvojo kapitalizmo vartotojas yra tarp esminių rezultatų.

 

Mes nebegauname įsakymų, dabar įsakymai pasislėpę po šiuo visuotiniu pavidalu. Pavyzdžiui, niekas mums tiesiai nesako: „Privalai valgyti tai, nevalgyk šito.“ Panašiai yra su tabaku: spinozistas nesako: „Nerūkyk“, jis / ji sako: „Rūkyk, bet…“ Gauni tokį įspėjimą: „Nikotinas gali būti pavojingas jūsų sveikatai“; „Valgyk, ką nori, tačiau saugokis cholesterolio“ etc. Tiesioginių draudimų nėra, yra toks tarsi…

 

– Mirtinas įspėjimas?

 

– Taip, tačiau aš teigiu, kad draudimas yra užmaskuotas kaip šis visuotinis, objektyvus, pažintinis pareiškimas. Mano požiūriu, šiandieninis pasaulis yra spinozistiškas (ypač Jungtinės Amerikos Valstijos). Pavyzdžiui, ant kiekvienos skardinės, kiekvienos pakuotės gausu informacijos. Aišku, ta informacija yra apie tai, ko produkte yra ir ko nėra: be cholesterolio, be riebalų. Mano manymu, tai praktinė Spinozos pusė šiandien. Paslėpti draudimai yra neatskiriamas matmuo. Mažai riebalų ar cholesterolio reiškia, kad gali mėgautis tuo be rūpesčių, tačiau įsakymo formos nebėra. Gali daryti, ką nori, bet

 

– Tad „bet“ pakeičia „tau neleista…“, kas numato tai, jog nebesame primityvūs?

 

– Taip, bet tai, kas gaunama po „bet“, yra ne Pono signifikantas, ne įsakymas, tačiau tam tikros užmaskuotos, objektyvios mokslinės žinios, tiesiog informacija. Manau, kad šitai turbūt yra vienas dalykų, iš esmės charakterizuojančių vėlyvojo kapitalizmo vartotojų visuomenę. Kaip žinome, psichoanalizė įgalina mus po šiuo atviru įsakinėjimu įžvelgti glūdint paslėptą superego įsakymą mėgautis, mėgautis tinkamai, siekti pasisekimo. Lacanas sako tą patį.

– Taigi iš tiesų sakoma: „Nerūkyk, nes nepasieksi, ko nori.“

 

– Taip, nors man čia patinka paradoksas, kad tokia vartotojų visuomenės ideologija gražiai iliustruoja malonumo principo prieštaravimus, apie kuriuos Freudas jau žinojo. Yra visuomenė, neva orientuota į gryną malonumą, bet už tai mokama pergyvenant visą „tu negali“ seriją. Paslėpti draudimai: valgyk, ką nori, bet saugokis riebalų ir cholesterolio; rūkyk, bet saugokis nikotino; seksas, bet saugus seksas. Tačiau galutinė šio malonumo principo pasekmė yra ta, kad tam tikra prasme uždrausta viskas; negali rūkyti: yra nikotinas; negali valgyti: yra riebalai; negali mylėtis: susirgsi. Tad tai yra tarsi kasdienis lakaniškojo paradokso patvirtinimas.

 

Visi žinome, kaip Lacanas apvertė Dostojevskio pasakymą, pareikšdamas: „Jei Dievas neegzistuoja, viskas draudžiama“, o ne „viskas leidžiama“. Manau, vartotojų visuomenė puikiai įkūnija šį pasakymą. Jei Dievas tradicine prasme, kaip universalus modelis, neegzistuoja, tuomet viskas leidžiama. Gali gauti, ką nori, bet be substancijos: kavos be kofeino, cigarečių be nikotino.

 

Man patinka visuose žurnaluose nuskambėjusi purvina istorija apie Richardą Gere’ą. Šis plačiai žinomas skandalas, mano nuomone, yra puikiausias viso šito pavyzdys. Istorija tokia: Gere’as pateko į ligoninę, nes realizavo – atlikęs vieną naujausių Holivudo praktikų, naujausią iš seksualinių iškrypimų – Freudo žiurkiažmogio fantaziją. Paimi smiltpelę – ne žiurkę, o smiltpelę, – veterinaras išlupa jai dantis, nukarpo nagus. Įdedi ją į maišelį, pritaisai jai prie uodegos virvelę ir įspraudi ją sau į išangę. Gyvūnėlis, be abejo, uždūsta, ir štai: malonumas. Galiausiai gyvūnėlį ištraukti tenka tau pačiam. Problema su Richardu Gere’u tariamai buvo ta, kad jis paskubėjo ją ištraukti ir liko tik su uodega; nugaišęs gyvūnėlis liko viduje.

 

Tai tas pats paradoksas: žiurkiažmogio fantazija; tu ją realizuoji, tačiau be nagų, be dantų, nes juos pašalino veterinaras. Mano požiūriu, tai yra lygiai tokios pat logikos riba. Niekas neuždrausta, gali netgi realizuoti žiurkiažmogio fantaziją, bet tik redukuotą jos versiją: veterinaras tuo pasirūpino – nukirpo nagus etc.

 

Vėl esmė čia yra šiuolaikinis kompiuteris su savo visuotiniu matmeniu – tam tikra spinozistiška mašina. Žinome, kad Lacanas nusakė damą kurtuazinėje meilėje kaip nežmogišką partnerį. Tokie šiandien yra kompiuteriai.

 

– Ar kompiuteris yra dama?

– Taip, jis užima damos vietą. Slapčiausi žmonių esybės elementai tam tikra prasme yra eksternalizuojami. Mašina mąsto už tave: tiesiog stebint ją galima mėgautis tuo, kaip vietoj tavęs veikia kitas – ir vėl tai yra aukščiausia spinozistinė vizija, pasyvus pasinėrimas. Lacanas klaidingai priskiria šią patirtį Hegeliui, visuotiniam hėgeliškam pažinimui; aš manau, kad tai daug labiau spinozistiška: redukcija į gryną nuogą stebėtoją. Tokia visuotinė, savaime funkcionuojanti simbolinė mašina atleidžia tave nuo pareigų.

 

– Grynas stebėtojo ar visgi vujaristo pasyvumas?

 

– Stebinanti vėlyvojo kapitalizmo tendencija yra laipsniška stebėtojo redukcija į grynai pasyvų vaidmenį. Šiandien turime maisto pristatymą į namus, TV kanalus, kuriuose gali apsipirkti, seksą, kurį gali pirkti, per modemą gali susisiekti su savo darbo vieta. Anapus šito glūdi graži kapitalistinė logika. Tikrąja šio žodžio prasme grįžtame prie Spinozos. Kodėl? Todėl, kad kapitalizmas Spinozos laiku – iki atsirandant gamykloms – buvo toks, kad darbininkai dirbdavo namuose. Spinoza gyveno gerokai prieš Adamą Smithą, o darbo pasidalijimas ir visa kita atsirado truputį vėliau, vėlyvajame XVIII amžiuje. Spinozos laiku darbas namuose, mažuose kaimeliuose, buvo tipiška kapitalizmo forma. Kapitalistai darbininkus lankydavo kartą per savaitę, aprūpindavo medžiagomis, paimdavo tai, ką jie būdavo pagaminę, ir atsiskaitydavo. Visa tai puikiai funkcionavo. Kodėl? Pirma, todėl, kad žmonės buvo spaudžiami dirbti visąlaik: jie nematydavo skirtumo tarp gyvenimo ir darbo. Antra, ši situacija neleido egzistuoti tam, ką marksistiniais terminais įvardytume kaip klasės sąmonę. Tai buvo nepriekaištinga: niekada nesusiduri akis į akį su kapitalistu, su savininku, nes susitinki su juo ar ja tik individualiai – jis arba jo atstovas atvyksta pas tave į namus. O gamyklose visi darbininkai yra fiziškai kartu, tad jie gali organizuoti streikus etc. Šiais laikais jie visiškai išskirstyti, kiekvienam būnant namuose; paradoksas susijęs su kompiuterizacija.

 

– Tad sąmokslui jokių šansų?

 

– Jokių, ir netgi gamybos organizavimo lygmenyje mes grįžtame prie šios spinozistinės kapitalizmo formos. Dabar apsistokime ties kraštutiniu punktu: ties seksualumu. Čia vėl grįžtame prie Spinozos, prie to paties paradokso, kaip galėtume išlikti vienumoje. Prancūzijoje naudojamas toks „minitel“. Įsigijęs telefoną, gali rinktis: imti telefonų knygą arba „minitel“, mažytį kompiuterį su ekranu. Visi renkasi „minitel“. Jame gali tvarkyti įvairiausius reikalus: skaityti naujienas, užsisakyti daiktus, atlikti rezervacijas, tačiau kertinis dalykas yra seksas. Dabar „minitel“ jau truputį „išėjęs iš apyvartos“, tačiau prieš keletą metų, kai jis dar buvo madingas, Prancūzijoje visi mylėjosi „minitel“. Tai nelygu tam, ką vadintume suaugusiųjų seksu telefonu, tai yra tiesiog rafinuota pusiau prostitucijos forma. Ne, „minitel“ idėja tokia: „Seksas yra Kitas.“ Įvedi savo slaptažodį, tačiau su apmokėta prostitute nekomunikuoji, komunikuoji su šimtais kitų, darančių tą patį, ką darai tu. Tad pasirenki vieną iš žinučių ir pradedi: išsiunti savąją žinutę jam ar jai – nežinai, kam, tas ir žavu. Rodomos tik pavardės: žinai tik vyras tai ar moteris. Savąją žinutę išsiunti nepažįstamajam, abu apsikeičiate purvinomis žinutėmis: „Aš tau padarysiu tai, tu man padarysi šitai.“ Dalykas tas, kad žmones tai apsėdo. Lacanas sako – netgi vartodamas vulgarius terminus, – kad jei dabar kalbu apie dulkinimąsi, tai ir prilygsta dulkinimuisi. Dabar Prancūzijoje tai iš tiesų realizuojama; seksas gali būti grynas apsikeitimo purvu signifikanto reikalas.

 

– Tad signifikantas, rodos, yra daugiau, negu reikia jouissance aprūpinti?

 

– Taip. Manau, esminis dalykas čia yra realaus kontakto pakeitimas įsivaizduojama bendryste. Tokia apsikeitimo purvinomis žinutėmis patirtis nefunkcionuoja kaip įžanga į seksualinį aktą. Idėja nėra ta, kad galiausiai bus sulaukta purvino susirašinėjimo rezultatų ir bus apsikeista adresais, kad įvyktų susitikimas, ne. Visas sotinimasos, jouissance, tas, kad nežinai ir niekada nesužinosi, kas tas kitas. Svarbiausia netgi ne masturbuotis, visiškas sotinimasis vyksta šiuose grynai simboliniuose mainuose, ir tai yra įdomi vėlyvojo kapitalizmo tendencija.

 

– Ar tai apimtų Lacano varos teoriją?

 

– Iš šių pavyzdžių galime daug išmokti apie Lacano varos ir sotinimosi sąvokas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje pateikiama galimybės idėja. Pavyzdžiui, jei apimtume visus įmanomus elektrono judesius, tai jau nusakytų tam tikrą aktualumą. Kad būtų galima išvesti, koks bus aktualus judesys, privaloma apsvarstyti visas įmanomas galimybes. Galimybė nėra vien tik galimybė, tačiau tai, kas jau funkcionuoja – aktualumas savaime. Svajojimas apie galimą pasitenkinimą jau savaime yra pasitenkinimas. Nereikia daug patirti, nereikia iš tikrųjų to daryti, tai jau yra „tai“. Mane visuomet stebindavo žaidimų laidos, aplink kurias konstituojama tam tikra įsivaizduojama bendruomenė. Stebint ten dalyvaujančiuosius, akivaizdu, kad svarbiausia netgi ne pinigų laimėjimas, o paprasta identifikacija: būti vienam jų, būti bendruomenės nariu, vienam tų, galinčių laimėti. Vėl galimybė savyje.

 

– Sakykime, kad ši galimybė susijusi su lauku. Ar tai, kas neįmanoma, pasilieka su S1?

 

– Taip, ir tai vėl yra vėlyvojo kapitalizmo svajonė. Tačiau mane domina Kanto revanšas, kai vyrauja ta vėlyvojo kapitalizmo fantazija, keista ir trikdanti. Kaip šiandien žiniasklaidoje aprašomas priešas? Fundamentalistas, iracionalistas ir panašiai. Grįžkime prie Kanto. Manau, Kantas – revoliucionierius, nes jis yra antiuniversalistas. Dažniausiai Immanuelis Kantas identifikuojamas kaip universalistas: jo etinio veiksmo kriterijai yra universalija, tai yra maksima, kuria reikia vadovautis dėl kolektyvinio gėrio etc. Tačiau aš manau, kad tai jau yra antrinis judesys, o tikra kantinė revoliucija yra būtent idėja, kad visuotinume jau yra įtrūkimas.

 

– Nes čia randasi kažkokia moralė?

 

– Taip. Būtent ryšium su morale, kantiškąja etika, tavo maksimos visuotinumu… tai yra esminis Lacano punktas Kant avec Sade. Anot Kanto, sadistas yra blogas, tačiau blogis numatomas kaip etinė nuostata. Blogu esama iš principo, ne dėl patologinių priežasčių ar pelno siekio, bet dėl to, kad yra blogio etika. Tai pats nejaukiausias [uncanny], froidiškąja prasme labiausiai unheimlich momentas Kanto etikoje. Manau, paskutiniuose jo svarbiausiuose raštuose religija laikėsi vien tik proto ribose. Paskutiniame kūrinyje jis suformulavo galimybę to, ką vadina „pirmapradžiu radikaliu blogiu“, kuris yra būtent blogis kaip etinė nuostata. Kas gi taip išgąsdino Kantą tai atradus? Tai tampa nebeatskiriama nuo gėrio, blogį galima universalizuoti. Skirtumo nebėra.

 

– Ar masinė imigracija paveiks Vakarų požiūrio taškus, ar visgi įvyks inkorporacija?

 

– Žmonės klausinėja manęs, kas gi dabar šiame naujame pasauliniame lauke nutiks su autentiškomis Vidurio Europos kultūromis, tačiau aš šiuo atveju esu labai skeptiškas. Ši neužterštų Vidurio Europos kultūrų, kovojančių prieš absoliutų amerikanizuotą, japonizuotą siaubą, egzistavimo mintis yra klaidinga daugeliu aspektų. Negana to, itin įtartinai žiūriu į „autentiškas“, „etiškas“ kultūras. Neturėtume pamiršti, kad paprastai nuo pat pradžių tokios kultūros yra melagingos. Mano šalies, Slovėnijos, atveju nacionaliniai kostiumai yra Australijos kostiumų kopija, jie buvo sugalvoti praeito amžiaus pabaigoje. Geriausias pavyzdys yra Sovietų Sąjunga. Galima pamanyti, kad nacionalistiniai atgimimai radosi dėl pasipriešinimo komunizmui, tačiau, mano požiūriu, tie tautiniai organizmai susikūrė būtent per pačios komunistinės santvarkos antagonizmą.

 

Imkime kraštutinį, labai pamokantį Indijos atvejį. Žmonės dažnai pamiršta, kad Indijoje antikomunistinė kongreso partija buvo įsteigta ne tik indų, išsilavinusių Itone, Kembridže ir Oksforde, bet netgi buvo inicijuota kai kurių progresyvių liberalų anglų. Tad tai gražus paradoksas, kaip pati mintis „atsikratykime anglų kolonializmo, grįžkime prie savo nepriklausomos Indijos“ buvo būtent anglų kolonializmo produktas.

 

Aš esu radikalus eurocentristas. Šiandien madinga būti antieurocentriškam – pabrėžti Afrikos, Azijos ir visas kitas kultūras, tačiau dažniausiai žmonės nesuvokia to, kad kiekviena antieurocentristinė idėja yra galima tik eurocentristiniame, karteziškame fone; kiekviena jų gali būti mąstoma tik kontekste, kuriame tradicija, kurioje gimėme – protestantiškoji, katalikiškoji, indiškoji, bet kokia, – yra suvokiama kaip kažkas visiškai nepastovaus. Iš esmės mes esame tokie abstraktūs antisubjektai, neprikabinti prie konkrečios kultūros, kurioje gimėme. Samprotavimas apie tai kaip apie kažką, kas visai nesaisto, mąstymas prieš eurocentrizmą visuomet vyksta šitokiame fone. Galima sakyti „mes turime atsiverti kitoms kultūroms“, tačiau toks pliuralizmas galimas tik fone supratimo, kad tradicija galiausiai yra kažkas nepastovaus, tik fone abstraktaus, tuščio karteziškojo subjekto. Mano teorijos išeities taškas yra tas, kad Lacanas yra visiškai karteziško mąstymo, visiškai, jis tai ir pats sako, tik žmonės nesiklauso. Lacanas teigia, kad psichoanalizės subjektas yra karteziškasis subjektas.

 

– Na, subjektas, susijęs su signifikantu ir metafora, yra karteziškasis…

 

– Būtent, taip pat ir mokslo subjektas. Lacano mokymo esmė ta, kad psichoanalizės subjektas yra isteriškas subjektas, isteriškas subjektas, reaguojantis į mokslinį diskursą, įsisteigusį per Karteziškąjį Mokslą. Aš tai aiškinu taip: čia mes aptinkame skirtumą tarp jungiškų ir froidiškų nuostatų. Jei ir yra kažkas Lacanui absoliučiai svetima, tai šiandien labai madinga – neigianti atskirtį kuriantį vakarietiškąjį, protestantiškąjį modelį – mintis, kad privalome grįžti prie pirmapradės etninės senolių išminties ir panašiai. Tai nėra psichoanalizė, tai – Jungas. Psichoanalizė tvirtai stovi abstraktaus karteziškojo atskirto subjekto pusėje. Štai kodėl esu labai įtarus Vidurio Europos mito atžvilgiu, mito, kuris buvo sukurtas Kito ir inscenizuotas Kitam kaip nostalgiškas objektas stebėtojui. Vidurio Europos mitas Vakarų Europai reiškia prarastą mažų valstybių rojų, prarastą Austrijos imperijos rojų. Aš tam nostalgijos nejaučiu. Svarbiausias visų laikų kičo filmas Muzikos garsai yra šio Vidurio Europos mito dalis. Nuo pat pradžių jis egzistavo kaip prarastas objektas svetimšalių akims. Iš tiesų Vidurio Europa yra antisemitizmo gimtinė. Turiu galvoje tai, kad fašizmas yra Vidurio Europos išradimas.

 

– Ar jie juda pavymui didingo objekto, ar paprasčiausiai siekia pinigų?

 

– Žmonės iš Rytų Europos siekia kai ko daugiau nei pinigai. Šis daugiau yra tai, ko bijau, nes daugiau nėra kapitalistinės visuomenės, kurioje vyrauja atskirtis, organinės vienovės ir ko nors panašaus idėja, bet daugiau.

 

– Ar tai yra jouissance režimas?

 

– Taip, tai atsakymas į elementarų klausimą, kas yra didingas ideologijos objektas. Už to slypinti idėja yra paprasta: „Tai yra jouissance režimas, būdas, kuriuo funkcionuoja ideologija.“ Tikslas yra priešintis vadinamajam diskursui, ideologijos analizė. Privalu šį diskursą dekonstruoti, redukuoti į tam tikras diskursyvias praktikas ir simbolizacijas. Aš teigiu, kad šito nepakanka. Imkime žydo vaizdinio pavyzdį. Aišku, paprasta parodyti, kokiu būdu žydas yra tam tikro diskurso produktas, bet čia yra kai kas daugiau, tai, kas susiję su jouissance. Ir aš sakau, kad ideologija nefunkcionuoja be jouissance kaip centrinio aspekto. Vadinamojoje ciniškoje šiandienos visuomenėje niekas nebetiki ideologija. Lacanas kažkur užsimena, kad cinikas tiki jouissance, ir būtent šitai komplikuoja reikalus.

 

 

Šis straipsnis publikuotas Flash Art 1992 m. kovo/balandžio numeryje.

 

Straipsnio vertimas į lietuvių kalbą pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2019 m. 

http://www.satenai.lt/2019/04/19/paslepti-draudimai-ir-malonumo-principas-su-slavojumi-zizeku-kalbasi-josefina-ayerza/

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

[1] S1=Ponas, S2=vergas Hegelio „Dvasios fenomenologijos“ prasme. Lacanas tai taiko signifikantui, akustinei žodžio kalbai (S1 reprezentuojant įstatymą, tai, kas įsikiša, pono signifikantą; S2 reprezentuojant žinojimą, grandinę, Kito lauką).