Paulius Mikšta. Prieš žodį

Pažinimo subjektas prasideda nuo simbolinės plotmės. Pažinimas nėra nei gebėjimas, nei universali, nekintanti struktūra. Iš tiesų pažinimas priklauso įvykio plotmei ir jos efektams. Pažinimo subjektas visada „perspektyvistinis“: jis žymi veiksmų seką, reaguoja į situacijas – tai strateginis sociopolitinių ryšių tinklas, į kurį subjektas yra įtrauktas. Šioje plotmėje subjektas schematizuoja, nepaiso skirtumų, suvienodina daiktus. Naudoja filtrus, žodžius, sąvokas, kategorijas, kurios egzistuoja ne savaime kaip substancija, bet yra ilgų socialinių procesų padariniai ir efektai. Turėdamas omenyje tokį požiūrį einu link to, jog mes negalime tinkamai spręsti klausimo apie laikotarpį prieš žodį arba laikotarpį prieš įsitraukdami į diskursą kaip tokį. Trumpai tariant, mes negalime įveikti kastracijos kastracijoje, negalime kaip baronas Miunhauzenas pakelti save už plaukų ir perkelti į kitą vietą.

 

Kad suprastume laikotarpį prieš žodį, pavadinkime šį laikotarpį grynu kūnišku jouissance. Jacques’as Lacanas teigia, kad „raidė žudo“: ji (nu)žudo gryną kūnišką jouissance prieš žodį, prieš kalbą, prieš pažinimą, prieš diskurso tvarką ir paverčia realybe. Kitais žodžiais tariant, mažas vaikas po truputį internalizuoja savo tėvų idėjas (tikslus, kurie yra išreiškiami simboliškai) ir pats pradeda savo poelgius vertinti pagal tėvų idealus. Taip per signifikanto logiką yra įdiegiama visiškai nauja tvarka: visas ankstyvojo amžiaus chaosas, apimantis suvokimus, pojūčius, jausmus ir įspūdžius, yra perrašomas. Kitaip sakant, įsivaizduojama plotmė – vizualinių vaizdinių, klausos, uoslės ir kitų rūšių jutiminis suvokimas – yra transformuojama į simbolinius žodžius, frazes, diskursus, kuriais tėvai naudojasi norėdami išreikšti savo požiūrį į pasaulį. Taigi naujoji lingvistinė dimensija pakeičia ankstesnę įsivaizduojamą tvarką.

 

Toks kūniškas jouissance prieš diskursyvias praktikas galėtų būti vaiko kūnas, kūnas iki „tualeto mokymo“, lyčių perskyros be privilegijuotų zonų. Tai reiškia, kad tėvų „socializacijos kursuose“ vaiko kūnas yra progresyviai perrašomas į signifikuojančios grandinės logiką, pavyzdžiui, genitalinis malonumas sutelkiamas į vieną konkrečią vietą, o kitos vietos neutralizuojamos ir tampa gėdingos. Toks kūniškas jouissance yra Sigmundo Freudo aprašytas „polimorfinis seksualumas“ – tai vaiko kūnas kaip viena erogeninė zona, neturinti jokių išskirtinių ir uždarų teritorijų: be zonų, be skilimo, be binarinės opozicijos, atotrūkių, trūkumų, trikdžių – tai visiškai nediferencijuota, neįregistruota ir palikta sau tikrovė. Ši tikrovė nieko nestokoja, neturi trikdžių, tik diskurso plotmė, kuriai kūnas yra subordinuojamas, atlieka diferenciacijos procedūras supjaustydama šią tikrovę į fasadą, įvesdama sociopolitines sistemas ir tinklus.

 

Simbolinė plotmė, „(nu)žudydama“ kūnišką jouissance, paverčia jį realybe, pažinimo subjektu, diskursu – tai sociopolitinio konstrukto logika, kuri apima kultūras, subkultūras, tradicijas, religines bendruomenes ir kitus būrius. Tai reiškia, kad įvyksta perėjimas nuo būties prie egzistencijos, nuo cogito prie ergo sum. Plotmė prikelia daiktus iš numirusių, įtraukia juos į vartojimą ir sukuria pasaulį, kuriame gyvename. Progresuojant simbolizacijai, grynas kūniškas jouissance atsiduria anapus, tačiau išlieka jo likutis.

 

Tai reiškia, kad kartu su Didžiojo Kito pažinimo registru subjektas paneigia pamatinę nediferencijuotą „chaoso mechaniką“, planą, esantį anapus subjekto tiesos, – neutralų, neindividualų, nesubjektyvų lauką. Tačiau Didysis Kitas šios operacijos iki galo atlikti nesugeba, išlieka likutis ar „priminimas“ apie ikiontologinių potraukių ir pirmykščio orgazmo galimybę. Tačiau šis pirmykščio orgazmo laukas yra niekas kitas, kaip retroaktyvus Didžiojo Kito įreikšminimas, sufalsifikuota ir sufabrikuota priešistorė, kuri nėra diskurso tamsusis ar išoriškas nujunkytas horizontas, bet paties Didžiojo Kito kaip simbolinės plotmės gestas. Kitaip tariant, bet kokia nuoroda į pilną, gryną kūnišką jouissance yra diskurso inherentiška savybė, produktas, būtina jo sąlyga, kurios pagrindu diskursas palaiko savo egzistavimą.

 

Grįžtu prie pradžioje iškelto teiginio, kad negalima nieko pasakyti apie laikotarpį iki žodžio, nes tai laikotarpis, kuris yra mūsų pačių hipotezė, retroaktyviai įreikšminta praeitis. Grynas kūniškas jouissance iš tikrųjų nėra pajungtas represyviam, stratifikuojančiam dispozityvui, tai nėra jouissance, kuris kadaise buvo pilnas, grynas, skaistus ir nekaltas, bet toks jouissance pasirodo kaip inherentiškas simbolinės plotmės gestas, kaip fantazmas ar sufabrikuota priešistorė, motyvuojanti geismą judėti pirmyn. Tai fantazija, kurią priimdami neišprotėjame.

 

Tam, apie ką kalbu, Lacanas naudoja objet petit a konceptą, kuris gali būti suvokiamas kaip šios simbolizacijos likutis. Objet petit a numato pridėtinį malonumą, kurį subjektas siekia patirti. Todėl šis fantazmas, bylojantis apie ikikastracinį laikotarpį be stokos, trikdžių, sutrikdo visą signifikuojančios grandinės funkcionavimą pertrūkiais ir nestabilumais.

 

Kalbant apie objet petit a reikia turėti omenyje tris laipsnius: 1) jis gali būti suvoktas kaip simbolizacijos likutis, t. y. ką dar reikia simbolizuoti; 2) gali būti suvoktas kaip paskutinis (hipotetinis) motinos ir vaiko santykio jouissance, kurį subjektas siekia susigrąžinti ar kompensuoti fantazijoje; 3) gali būti suvoktas kaip „prarastas objektas“, radęsis kaip diskurso inherentiška operacija, retroaktyviai įreikšminta praeitis-fantazija, falsifikuotas jouissance.

 

Objet petit a visuomet susijęs su ieškojimu to, kas neįvardinta, prarasta, praleista, neįtraukta. Jei objektas nėra randamas arba nėra atrandamas, tuomet didelė tikimybė, kad jis yra fantazminis objektas, veikiantis kaip psichinės realybės nukrypimas. Noriu pasakyti, kad prarasto objekto nėra, nėra ir to, kas buvo prarasta. Šis objektas konstatuojamas ex post facto par excellence, t. y. iš pažįstančiojo subjekto perspektyvos. Šio objekto-jouissance niekur negalima rasti, išskyrus subjekto fantazijas ir svajones.

 

Lacanas teigia, kad subjektas yra visiškai determinuotas kalbos dar prieš ištardamas žodį ar garsą – tai tėvų dialogai, jų svajonės, faliniai siekiai, „nuslopintas“ turinys. Pavyzdžiui, vartodami kalbą mes turime santykį ne su tikrais daiktais, o su simboliškai determinuotomis reprezentacijomis. Tačiau žmogus tiki, kad yra pasaulis anapus kalbos, anapus žodžių, – štai į ką nurodo objet petit a savo jouissance efekto atžvilgiu. Žmonės priima tiesą, kad anapus žodžių ir vaizdinių – šiuo pagrindu yra sudarytas Kitas – egzistuoja dimensija, kuri gali būti atrasta ir vilioja jouissance transcendentiškumu. Šiame kontekste objet petit a yra ne materialus objektas, bet „pastišas“, uždengiantis Tiesą, kad subjektas a priori nesutampa pats su savimi, kaip sako Lacanas, apversdamas Descartes’o „mąstau, vadinasi, esu“: „mąstau ten, kur nesu, o esu ten, kur nemąstau“.

 

Freudas pateikia pavyzdį apie motiną, vaiką ir spenelį. Spenelis, susijęs su erogenine zona ir malonumu-jouissance, iš pradžių nėra konstatuojamas kaip objektas vaiko atžvilgiu (subjekto ir objekto požiūriu). Dalinis objektas nėra registruojamas kaip objektas, nes nėra pažįstančiojo instancijos, kuri galėtų registruoti spenelį kaip objektą. Vos spenelis konstatuojamas kaip objektas, t. y. pajungiamas subjekto ir objekto registrui, įvedamas į pažinimo subjektą ir diskursyvias praktikas, vaikas daugiau niekada negali patirti objekto taip, kaip jis buvo išgyventas anksčiau. Kai objektas perrašomas iš įsivaizduojamos į simbolinę plotmę, „pirminis būvis“ – kai dar nėra motinos ir vaiko perskyros ir diferenciacijos – yra amžiams prarandamas. Pirminis pasitenkinimas niekada daugiau nepatiriamas, todėl pereina į hipotetinį vaizduotės lygmenį. Kitaip tariant, kai nėra subjekto ir objekto instancijos, griežtai kalbant, nėra jokios „psichikos“ ar „psichologijos“, kuri registruotų tai, ką ji tuo metu išgyveno. Tad ji negali žinoti to, kas niekada nebuvo įregistruota. Įvykus pažinimui nekaltumas prarandamas amžiams ir spenelis tampa Kitu. Objet petit a nurodo į šį „pirminio būvio“ oralinį jouissance – tai niekada neegzistavęs, bet vis dėlto prarastas malonumas.

 

 

Tekstas pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2020 m.


http://www.satenai.lt/2020/08/07/pries-zodi/?fbclid=IwAR3jFumxibL7qtVYFz6KulNpeufVp-eVGwHFkKaGb2tWFsLJWTiZ-IyvNgs