Paulius Mikšta. Subjekto skilimas

Kas yra subjekto skilimas psichoanalizės lauke? Įsivaizduokime, kad primityvus vaiko ego atpažįsta stiprų seksualinį potraukį, tačiau susiduria su išoriniu draudimu: jeigu realizuosi potraukį – sulauksi pavojaus! Subjektas turi nuspręsti: arba pripažinti draudimą ir susilaikyti nuo potraukio patenkinimo, arba „atmesti“ (verleulung) draudimo pavojų ir įtikinti save, kad nėra jokios grėsmės realizuoti genitalinį geismą.

 

Subjekto skilimo atveju gauname abu variantus: ego atsisako paklusti draudimui, vadinasi, realizuoja genitalinę varą, tačiau tuo pačiu metu pripažįsta pavojų – pavojaus pripažinimą reprezentuoja nerimavimas, kuris vėliau tampa patologiniu simptomu. Taigi, abi pusės laimi: randamas būdas, kaip patenkinti libidinį potraukį, pavyzdžiui, vaikas pradeda masturbuotis arba užsiimti kita autoerotine veikla, o nerimavimas prisitaiko prie kasdienių situacijų. Taigi, rezultatas toks: vaikas tuo pačiu metu ir masturbuojasi, ir nerimauja; realizuoja genitalinę varą ir patiria abstraktų nerimavimą, sakykime, fantaziją, kad tėvas jį muša. Turime psichikos skilimo pavyzdį, kuris niekada nebus išgydytas, o įgyjant patirties tik stiprės. Mes turime gryno skirtumo egzempliorių. Dvi visiškai skirtingas psichines sąrangas: sąmoningumą ir nesąmoningumą; malonumų troškimą ir nežinia iš kur kylantį nerimavimą (vaikas sąmoningai suvokia nerimavimo afektą, tačiau priežastys, kodėl taip yra, nėra žinomos ir tuo labiau kontroliuojamos).

 

Gali pasirodyti keista, kad subjektas turi tokį paradoksalų statusą, nes psichoanalizė implikuoja papildomus mąstymo sluoksnius: transcendentalinę schemą, struktūrą, subjektą, geismą, nesąmoningumo plotmę ir pan. Kitose srityse, tokiose kaip klasikinė filosofija, įprasta manyti, kad ego diskursas funkcionuoja sintezės principu, t. y. daugialypumus (sensorinius pojūčius) jungia į homogeniškumą (nuoseklų realybės suvokimą). Tačiau psichoanalizė atskleidžia, kad ego diskursas savo imanentinėmis prielaidomis linkęs į keistą vidinį skilimą. Kalbu ne apie priešybių įtampą ar binarinę opoziciją, bet apie tokius nesąmonybės procesus, kurie nepriklauso nuo klasikinės ontologijos. Prie šito dar sugrįšiu vėliau.

 

Tai, kas nusakoma psichoanalizės konceptais, galime aprašyti atvejų pavyzdžiais. Vienas ketverių metų berniukas atsidūrė situacijoje, kurioje turėjo galimybę pamatyti mažos mergaitės genitalijas. Berniukas nepatyrė jokios traumos, jokio sąmonėje įsirėžiančio įspūdžio. Nebuvo jokio subjektyvaus įsitraukimo: sadistinio noro tyrinėti, paliesti, užvaldyti ir t. t. Berniukas pastebėjo genitalijas, ir viskas. Po tam tikro laiko situacija susiklostė taip, kad berniuko ir mergaitės tėvai pasuko skirtingomis kryptimis, tad vaikų „žaidimai“ baigėsi. Kas vyko su mergaite, nėra žinoma, tačiau berniukui prasidėjo genitalinė fazė: slapta pradėjo lytiškai save stimuliuoti ir infantiliai masturbuotis. Vieną vakarą giminaitė užklupo jį masturbacijos metu ir pagrasino „kastracija“. Kaip vyksta grasinimas kastracija? Neturime to suprasti à la lettre, tarsi tai būtų penio giljotinavimas ar koks sadomazochistinis aktas. Grasinimas kastracija yra įtarus suaugusiojo žvilgsnis, pakeltas tonas, juokas, koks nors pašiepiantis pasakymas ar neįprasta elgsena, ženklinanti, kad vaikas elgiasi nederamai („ką pagalvos svečiai?“, „kaip negražu!“). Taigi, kai berniukas, pamatęs mergaitės genitalijas, suvokė, kad ji neturi penio, greitai apibendrino: „Ji dar neturi šio daikčiuko, bet jis užaugs, viskas gerai.“ Tačiau dabar, kai giminaitė inkarnavo kastraciją, infantilūs berniuko perceptai – apie anksčiau matytas mergaitės genitalijas – sugrįžo įsivaizduojamoje plotmėje: jis sukūrė scenarijų-fantaziją, kad kastracijos grėsmė yra tikra, o mergaitė kastruota, vadinasi, manęs laukia panašus likimas, jei nepaklusiu jos draudimui.

 

Taigi, kaip vyksta subjekto skilimas? Libidinė vara buvo labai stipri, berniukas ignoravo kastraciją ir atsidavė genitaliniam malonumui, tačiau tuo pat metu internalizavo kastracijos pavojų, kuris pasireiškė nerimavimo simptomais. Sąmoningumo lygmeniu berniukas ieško būdo, kaip patenkinti libido, bet kartu patiria patologinį nerimavimą, kad yra stebimas ar net mušamas (turiu omenyje Freudo tekstą „Vaikas yra mušamas“). Realybės požiūriu situacija paprasta – nieko ypatingo, vaikas gyvena normalų gyvenimą, tačiau struktūriniu arba psichiniu lygmeniu vyksta ypatingi procesai, lemiantys jo, kaip subjekto, likimą.

 

Užklupusi besimasturbuojantį berniuką, giminaitė supažindino vaiką su tėvo metafora, tačiau tėvo įstatymas nesuveikė. Berniukas negalėjo patikėti, kad gali prarasti tokį jam brangų daikčiuką. Kodėl nesuveikė įstatymo signifikantas? Todėl, kad pasitelkęs vaizduotę vaikas sugebėjo trūkstamą mergaitės falą perkelti į kitą kūno dalį – fetišą: plaukų sruogą, pėdas, sagę. Įsivaizduojamybė jam pasiūlė atsakymą: „Nėra jokios grėsmės, masturbuokis toliau, viskas gerai!“, „Moteris turi penį, pažiūrėk, štai – plaukų sruoga, pėdos, uniforma.“ Šiame kontekste turime „Je sais bien, mais quand-même…“ („Aš labai gerai žinau, bet…) logiką: „Aš labai gerai žinau, nėra jokių problemų ir kliūčių masturbuotis, tai yra normali veikla ir visi žmonės tą daro, bet to daryti vis dėlto negalima – tai neteisinga, nepadoru, nemoralu ir tokius dalykus daro tik iškrypėliai.“ Turime skilusį subjektą (Ichspaltung), vienu metu sakantį ir „taip“, ir „ne“. Viskas yra galima ir kartu – viskas uždrausta. Dabar subjekto paveikslas yra maždaug toks: jis yra moralus, jo manieros išlavintos, užsiimdamas seksu yra nuolankus ir atlieka „pasyvų“ vaidmenį, pavyzdžiui, lytiškai susijaudina tik tuomet, kai moteris yra „ant viršaus“, ir atlieka pagrindinį vaidmenį, tačiau kitoje vietoje, sakykime, masturbacinėse fantazijose jis yra sadistas, trokštantis agresyvaus sekso, geidžiantis valdyti partnerę. Vienoje vietoje jis padorus ir pavyzdingas pilietis, o kitoje – masturbuojasi iki sąmonės netekimo: jo penis šašuotas, išmargintas mėlynėmis, su kraujosruvomis, o ejakuliuodamas įsivaizduoja, kad tokiu būdu „nušauna“ moterį.

 

Psichoanalitinių konceptų lauke subjekto skilimas yra trauma par excellence. Tai yra bet kokio subjekto egzistavimo priežastis, lakaniška tikrovė (réel), sąlygojanti nuolatinį jouissance įtampos slopinimą pritaikant malonumo principą. Visi subjekto aktai: fantazijos, simbolinės insignijos, pasiekimai ar net kultūriniai-meniniai laimėjimai – yra sąlygoti šios traumos, t. y. geismo „užsiūti“ subjektą, užlopyti jį, nesąmonybę perkelti į sąmoningumą, rasti transcendentinį Būties signifikatą, civilizuoti nerimavimą.

 

Skilimas į sąmoningumą ir nesąmonybę nėra priešybių dialektika ar binarinė opozicija. Jeigu kalbame apie galios dispozityvus, turime užduoti klausimą: kodėl represyvūs dariniai, pradedant nuo kalėjimo ir baigiant neurotiniais simptomais, yra pažymėti beprotiško ar net laukinio jouissance? Nesąmonybės dariniai – obsesiniai ritualai ar psichotiniai kliedesiai – nėra savaime kažkuo ypatingi. Simptomai nėra atėję iš mirusiųjų namų. Aš nekalbu apie subjektus, diktuojančius sąlygas, ir išstumtuosius (pono ir vergo dialektika). Subjekto skilimas – ar tai būtų singuliari psichinė sąranga, ar politinis antagonizmas, toks kaip „klasių kova“, – byloja apie gryną skirtumą, kuris padalytas į du ir jokiu būdu nesugrįžta į Vienį. Kalbu apie tokį skirtumą, kuris materializuojasi kaip radikaliai dvi nebendramatiškos dimensijos. Šį gryną skirtumą tiksliaiiliustruoja froidiška mirties vara kaip radikalus gyvo organizmo polinkis palaikyti įtampos būseną (dažniausiai psichiškai niokojančią kūnišką įtampą), kad būtų išvengta galutinio „atsipalaidavimo“, kai pasireiškia homeostazė (subjekto skilimo priešybė). Taigi, mirties vara anapus malonumo principo yra „organas be kūno“, primygtinai ir ad infinitum kartojantis įtampos būseną.

 

 

Tekstas pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2020 m.

 

http://www.satenai.lt/2020/09/25/subjekto-skilimas/?fbclid=IwAR0cYlroMRUGwVyFRmHVMyAWKc4wdqumAEusQCLN0Jdhq2o0x5q9Zcjy6Lg