Menu
Aukštosios ekonomikos mokyklos leidykla išleido filosofo ir psichoanalitiko Aleksandro Smulianskio knygą „Tėvo metafora ir analitiko geismas. Seksuacija ir jos pertvarkymas analizėje“ (Метафора Отца и желание аналитика. Сексуация и её преобразование в анализе). Viename knygos skyrių aptariama, kaip psichoanalizės vystymasis tapo sublimacija santykyje su pirminiu Freudo geismu ir kaip pastarasis galiausiai virto analitiko geismu, instancija, dar visai neseniai laikyta vienu analitinių instrumentų. Apie tai ir ne tik tai klausinėjome patį autorių.
Trumpa įžanga
Viena priežasčių, dėl kurių į psichoanalizę vis dar žiūrima įtariai, nekalbant apie jos teorinio aparato nesutapimą su teoriniu mokslo aparatu, yra jos atsiradimo aplinkybės. Visų pirma, įtarumas siejasi su tuo, kad disciplina radosi praktiškai lygioje vietoje ir dėka vieno žmogaus, o ne išsikristalizavo per šimtmečius, kaip kad nutiko su šiandien įsivyravusiais mokslais.
Psichoanalizės atsiradimas daugeliui išliko paslaptimi, o teoretikų ir Freudo biografų mėginimai ją įminti kaskart pasirodo esą neįtikinantys. Užuot psichoanalizės atsiradimo istoriją knygoje pasakojęs kaip biografas ar imdamasis tai daryti iš socioistorinės pozicijos, Smulianskis vartoja pačios psichoanalizės kalbą, nes, jo įsitikinimu, prie šios istorijos esmės prisikasti tegalima tokiu būdu.
Psichoanalitinės disciplinos radimąsi autorius sieja su Freudo geismu, nukreiptu į ypatingą objektą, pirmąkart pasirodžiusį froidiškojo kabineto šviesoje. Tas objektas – tai visišką laisvę išsisakyti gavusios isterikės šneka. Pastarosios dėka Freudas savo paties nuostabai suvokė, kad isterikės keblumai ne tiek susiję su jos asmeniniais sunkumais, kiek yra nukreipti į vyro geismo problemiškumą. Ji ketino išplėsti vyro geismo sritį, apdovanodama jį jouissance (į kurį jis pats kėsintis nedrįso), šitaip pretenduodama sukelti revoliuciją geismo apskritai plotmėje.
Pradinis ir itin angažuotas Freudo geismas parodyti isterikei jos ketinimų bergždumą galiausiai persitvarkė į civilizuotesnį „analitiko geismą“, besireiškiantį siekiu analizanto atžvilgiu palaikyti tam tikrą atstumą ir vaidinantį svarbų vaidmenį analitiko instrumentarijaus susikūrime. Šie ir bendresni psichoanalizės klausimai tapo mūsų pokalbio tema.
Dmitrijus Gilenas
Pokalbis
Dmitrijus Gilenas: Šiandien psichoanalizės reputacija abejotina: daugelis ja nepasitiki ir laiko kažkuo ezoteriška. Ar šiandien ji svajoja tapti mokslu, kaip kad šito norėjo Freudas?
Aleksandras Smulianskis: Dalykas tas, kad Rusijoje psichoanalizės reikalai klostosi ypatingai. Su ezoterinio žinojimo sritimi čia tampriau susijusi vadinamoji praktinė psichologija. Tai rodo, pavyzdžiui, paplitimas gelmių psichologijos, įvairių konsteliacinių praktikų ir testų, kurie visuomet patenka į sritį, siejamą ne tiek su asmeniniu apsisprendimu, kiek su kreipimusi į vadinamąjį likimą. Jei šiandien kažkas ir brėžia ribą ezoteriniam žinojimui, jei kažkas ir mėgina nuo jo atitolti, tai Rusijoje šitai daro būtent psichoanalizė.
D. G.: Vakaruose situacija kitokia?
A. S.: Taip, tam tikru metu analizė ten išties pasirodė esanti labai arti ezoterinio žinojimo, ypač tuomet, kai Freudas jau galėjo įvesti ją į profesionalų lauką, bet negalėjo apginti nuo tam tikros įtakos, pavyzdžiui, Carlo Gustavo Jungo įnašo.
Taigi psichoanalizė kaskart reikalauja apibrėžtų pastangų, kurias realizuoti tenka dviem etapais: pirma, būtina susidoroti su tuo, kas po analizės leidžia subjektui misticizmo plotmėje (pavyzdžiui, tikint, kad jo gyvenimą sąlygoja archetipai) iš likimo tikėtis ypatingų dovanų.
Antra, analizė, kaip bebūtų keista, tuo pačiu turi visiškai atsisakyti bet kokios mokslo pagalbos.
Freudas ilgą laiką kliovėsi moksliniu žinojimu, tačiau galiausiai pamatė egzistuojant sritį, iš kurios mokslas rodosi esąs kur kas arčiau mistikos, nei galima pamanyti. Ta sritis yra būtent psichoanalizė. Mokslo radimasis iš visokiausio slapto žinojimo, įskaitant ir marginalines filosofijos sferas; jo iškeltas reikalavimas pripažinti teisingais duomenis, gautus dabartiniame jo raidos etape, – žvelgiant iš Freudo atrastos disciplinos perspektyvos, visa tai mokslą su ezoterinėmis praktikomis sieja kur kas labiau, nei įprasta manyti.
D. G.: Ar pradinis Freudo geismas būti mokslo pusėje susijęs su tuometiniu ypatingu mokslo statusu? Freudas bijojo būti išjuoktas?
A. S.: Taip, Freudas dėl to labai nerimavo. Kurį laiką savo poziciją sutvirtinti jis bandė mokslo pagalba.
D. G.: Ar didelis skirtumas tarp to, kuo analizė buvo Freudui, ir to, kuo ji tapusi šiandien?
A. S.: Esmė ta, kad šiandien terminas „psichoanalizė“ nieko nereiškia, jei psichoanalitikas nenurodo, kuriai krypčiai priklauso jo praktika. Yra vadinamoji klasikinė psichoanalizė, tarptautinės psichoanalitinės asociacijos (IPA) psichoanalizė, klinikinė praktika, besiremianti tokiais postulatais kaip darbas su kontrperkėlimu, analitiko pozicijos grynumo priežiūra, kliovimasis empatija, nesąmoningų konfliktų sprendimas ir kt.
Su Freudu šios nuostatos menkai tesusijusios. Jo inicijuota praktika buvo palaidota po psichoanalitine psichoterapija, ir vėl aktualizuojasi tik dėl papildomų infuzijų, kurių viena šiandien yra Jacques’o Lacano indėlis. Pats Lacanas save laikė „froidistu“.
D. G.: Dabar pakalbėkime apie knygą. Joje, nurodydamas, kad Freudas galvoje turėjo visai ką kita, jūs nekartą demaskuojate tarp psichoanalitikų vienu ar kitu klausimu susidariusią nuomonę. Susidaro įspūdis, kad Freudas yra tartum pranašas, nešantis vienintelį teisingą žinojimą. Ar nesuvokiate psichoanalizės kaip žinojimo srities, kurios vystymosi vektorius nenuspėjamas, ko galbūt Freudas suvokti negalėjo?
A. S.: Svarbus čia ne Freudo teisumas, o tai, ką būtų galima pavadinti visuotiniu priešinimusi psichoanalizei. Įdiegdamas psichoanalizę Freudas numatė sritis, kuriose jis bus sutiktas atšiauriausiai, ir klausimus, kurie iššauks daugiausia nerimo; būtent pastarųjų atžvilgiu galiausiai buvo patraukta prie glotnesnių terapijos versijų. Freudas tai numatė ne dėl aršaus įsikibimo į savo tiesą ar savo pranašiško genialumo, o viso labo todėl, kad aiškiai nuvokė, kiek visuomenė ir kolegos pajėgs pakelti jo mokymą.
D. G.: Bet ar apskritai psichoanalizės vystymasis gali pakrypti kokiomis nors nenumatytomis trajektorijomis? Štai, pavyzdžiui, fizikoje ilgą laiką viešpatavo Niutono mechanika, o vėliau staiga įsitvirtino reliatyvumo teorija, kvantinė mechanika…
A. S.: Laikui bėgant į mokslo pažangą imame žvelgti kaip į kažką, kas, jei nėra iš anksto nulemta ankstesnių pasiekimų, tai bent nusėda į tam tikrą sampratą. Galbūt ilgainiui ir reliatyvumo teorija nebesirodys esanti toks didis pasiekimas; negana to, šiandien dažnai sakoma, kad daugeliu atžvilgių jos radimasis, nors ir šokiravo bendruomenę, buvo neišvengiamas.
Apskritai tas pats galioja ir analizei: yra tam tikri analitiniai postulatai, kurie pasirodo esą sunkiai suprantami ir atrodo revoliucingi ne todėl, kad apimtų ypač inovatyvų ir gilų žinojimą, bet dėl to, kad subjektas jiems priešinasi. Reikalą apsukina tai, kad psichoanalizė yra paties subjekto teritorijoje įsikūrusi disciplina, – šia prasme psichoanalitiniai atradimai pasmerkti kelti nerimą.
Jei fizikos mokslai šiandien jokio nerimo neiššaukia, – o tai užtikrina spartų jų plitimą šiuolaikiniame pasaulyje, – tai analizėje tyrinėjami dalykai subjektą liečia tiesiogiai, tad jis suinteresuotas, kad tam tikros psichoanalitinio žinojimo sritys būtų užkariautos kuo lėčiau. Todėl, jei mūsų ir laukia kažkas nauja, tai šis naujumas bus susijęs su pasipriešinimo analizei pašalinimu, o ne su kokiu nenumatytu posūkiu jos disciplinoje. Griežtai tariant, nieko novatoriškesnio už tai, ką pasiūlė Freudas, nebeišrasime.
D. G.: Knygoje kalbate apie tai, kad analizės tikslas yra ne gydyti. Ar gali geismas „padėti“ pacientui pakenkti analizei?
A. S.: Analitikas negeidžia padėti ar apskritai atlikti kažką apibrėžta. Analitiko geismas yra kažkas tokio, apie ką reikėtų kalbėti kaip apie funkciją. Kaip ir bet kuris geismas, – žvelgiant iš Lacano perspektyvos, tai esminis apie geismą žinotinas dalykas, – analitiko geismas neapima nieko konkretaus. Jis klinikinės technikos priemonėmis užčiuopia tam tikras psichikos procesų sritis, bet negalima tvirtinti, kad jis siekia išspręsti specifinį uždavinį. Šiuo atžvilgiu analitiko geismas taip pat nėra geismas kažką subjekte sukelti; verčiau jis pasirodo kaip siekis išlaikyti tam tikros rūšies budrumą.
D. G.: Ar yra esminis skirtumas tarp analitiko ir paciento geismų?
A. S.: Analitiko geismas yra kažkas, kas be paciento nefunkcionuoja. Jis apima, pirma, kaip sakiau aukščiau, siekį išsaugoti budrumą, antra, geismą vienu ar kitu būdu pasakyti analizantui, kad tas budrumas turi pasekmes. Geismas būti pripažintam – taip pat ir paciento – šiuo atžvilgiu ne toks tolimas analitiko geismui, kaip būtų galima pamanyti.
Sakyčiau, tai ta analitiko geismo dalis, kurios šaltinis arčiausiai Freudo geismo, ir šia prasme ji gana kasdieniška, t. y. artimesnė aistrai nei metodui. Tuo pačiu ši analitiko geismo dalis ne tik kad nepašalinama, bet ir leidžia išlaikyti „geismo“ regimybę, nesuvedant geismo į analitinę techniką.
D. G.: Knygoje kaip tik analitiko ir Freudo geismą atskiriate bei sakote, kad pastarasis glūdi psichoanalizės atsiradimo pamatuose, tačiau su analize ryšio vis dėlto neturi. Su kuo jis tuomet siejasi?
A. S.: Linkstama nutylėti kai kuriuos psichoanalitinės praktikos atsiradimo ypatumus. Viena vertus, šito netiesiogiai reikalauja pati psichoanalitinė tradicija, kuri niekuomet apie juos neprabyla, nes tam tikri žmonės jaučia ir geidžia kitiems įkvėpti didelę pagarbą analizei, o tai verčia patylėti. Antra vertus, yra vadinamoji bulvarinė spauda, gašliai permalinėjanti įvairiausias Freudo gyvenimo detales, taip pat ir gana traumines, kurios, manoma, galėjo sąlygoti psichoanalizės atsiradimą.
Taip pat buvo bandymų tikrąja šio žodžio prasme „išanalizuoti“ Freudą. Yra biografų-psichoanalitikų (pavyzdžiui, Ernestas Johnesas), specialiai sukūrusių pasakojimų apie Freudą žanrą, kad skaitytojas, įžvelgdamas Freudo stoką, t. y. kas išjudino jo geismą, pasidarytų atitinkamas išvadas. Tačiau net ir šis kiek teisingesnis metodas, mano požiūriu, neatrodo adekvatus būdas svarstyti psichoanalitinį aparatą ir jo ištakas, nes apie jį būtina kalbėti išimtinai jo paties priemonėmis, ir biografinis žanras ar naivus istorinis pasakojimas čia nepritinka.
Taigi reikia analizuoti ne Freudą, o patį šaltinį, psichoanalitinės disciplinos gimimo tašką. Noriu pasakyti, kad egzistuoja visiškai konkreti istorija, į kurią Freudas įsipainiojo savo psichiatrinės praktikos pradžioje ir kuri visiškai nepanaši į jo kasdienio gyvenimo nutikimus. Tai istorija apie isterikes, istorija, kurią papasakoti galima tik pačios analizės priemonėmis, nes tai santykio su tam tikru objektu, kurį Freudas aptiko isterikėje ir kuriuo susidomėjo tik jis, istorija.
Kaip ir kiekviena psichoanalitinė istorija, ji reikalauja rekonstrukcijos, ir Lacanas prie pastarosios priartėjo labiau nei kas kitas. Jis rengėsi paviešinti jos rezultatus, tačiau galiausiai, arba nusprendęs, kad tam neatėjo tinkama akimirka, arba patrauktas kitų dalykų, šia linkme taip ir nežengė.
D. G.: Kas tai per objektas?
A. S.: Tai potencialaus pasitenkinimo objektas, kurį isterikė siekė įteikti tam, kurį rado varganoje padėtyje, susijusioje su mirtina jouissance stoka, – to meto vyrui, kurį ji paprastai sutikdavo savo pačios tėvo pavidalu. Šia prasme didžiosios europietiškosios isterijos istorija, prasidėjusi neseniai prieš Freudą, yra isterikės padaryto vyro (kalbant apie jo geismui primestus suvaržymus) atradimo istorija. Iš isterikės žiūros taško vyras – tai subjektas, kuriam geismo tenkinimo srityje paprastai leidžiama tenkintis tik siauru būdų diapazonu, – iš čia jam būdingas šiurkštumas ir santūrumas, kurie isterinio subjekto akyse rodosi esą neteisingo suvaržymo pasekmė.
Taigi klausimas, kurį uždavė pacientės ir kuris glūdėjo jų simptomų šerdyje, buvo, ką jos galėtų dėl to vyro padaryti. Freudas tiesiogine žodžio prasme užklupo isterikę ant siekio geismo srityje, t. y. tapimo tam tikros lyties būtybe srityje, įvykdyti revoliuciją slenksčio. Ši revoliucija nėra seksualinė revoliucija, apie kurią kalbama šiandien. Isterikė geidė įgalinti vyrą ne tiek seksualinio pasitenkinimo, kiek to, ko jam iš principo leidžiama geisti jo lyties sąlygojamoje situacijoje, prasme.
D. G.: Kam jai šito reikia?
A. S.: Tai labai sudėtingas klausimas, ir Freudas susidūrė su juo visame aiškume, kai pamėgino suprasti, ko iš tiesų nori moteris. Bendrai tariant, būtent isterijos analizė leido į šį klausimą atsakyti: isterikė nori, kad vyras turėtų kitą fantazmą.
D. G.: Puiku, o kaip sužinoti, kad jai šito reikia?
A. S.: Pirma, egzistuoja tam tikra literatūra, kurią šiandien vadiname „moterų“, nors iš šiuolaikinės perspektyvos ji tokia nėra. Šiuolaikinės moters geismo istorijoje būta įvairiausių nutikimų, galėjusių tapti politinės istorijos nagrinėjimų objektu, tačiau netapusių dėl priežasties, kuri šiandien paskubomis suvedama į tai, kas vadinama vyro viešpatija.
Tiesą pasakius, isterikės geisme būta kažko, kas į dienos šviesą patekti anksčiau laiko neturėjo: tai iš dalies liko paslėpta dėl su neuroze susijusių priežasčių, tačiau šį tą nuslėpti pasirinko ir pati isterikė. Taigi, kai Freudas ėmėsi su ja darbo, isterikę apibūdino gėda dėl jos pačios intencijų, gėda, susijusi su tuo, kad pasitenkinimo objektas, kurį ji paruošė vyrui ir siekė jam įteikti, pastarajam pasirodė esąs nereikalingas.
Freudas santykiauja būtent su šiuo įteikimu, pirmiausia terapijos metu mėgindamas vienaip ar kitaip perteikti pacientei apie tai savo nuomonę. Čia jo geismas įsitraukė apibrėžtu būdu; jo geismas šiuo atžvilgiu dar nebuvo psichoanalitinis, nes nepanėšėjo į reglamentuotą jo formą, šiandien aptinkamą specialistų kabinetuose.
D. G.: Kaip jo geismą būtų galima nusakyti?
A. S.: Tai geismas ta prasme, kuria suprantame geismą kaip kažką, kas veda subjektą į lygmenis, kuriuose jis ketina atlikti veiksmą, už kurį galiausiai nemano atsakyti. Būtent šitai Freudas galiausiai pavadino „nesąmoningąja sfera“. Kalba eina apie veiksmą, kuris, viena vertus, sudarys subjektyvaus patyrimo pamatą ir, antra vertus, pagimdys paaiškinimą, istoriją, kurioje šis geismas bus papasakotas kitaip.
Savo istoriją Freudas pasakoja dėstydamas analitinės praktikos postulatus, kurie reikalauja subjektą neurozės išgydymo vardan atsisakyti simptomo teikiamo jouissance. Daugeliu atžvilgių galima teigti, kad ši praktika iš tiesų tapo sėkminga sublimacija santykyje su pirminiu Freudo geismu. Tačiau čia būtų pravartu atminti, kad sublimacija analizėje laikome ne tiek pirminio geismo pakeitimą kitu, vaisingesniu ir socialiai patvirtintu geismu, kiek, visų pirma, kito, tiesioginį pirminio geismo taką perdengiančio, bet visiškai jo nepanaikinančio tako išradimu.
D. G.: O koks būtų tiesioginis takas Freudo atveju?
A. S.: Jis pavojingai priartėjo prie tiesioginio tako, mėgindamas kuo veiksmingiau parodyti isterikei, kad jos lūkesčiai nepateisinami, kad ji neturi teisės reikalauti iš vyro to, ko, kaip jam atrodė, ji reikalavo sau, negalėdama patenkinti vyro jo esamame pavidale. T. y. analizei vystantis būta momento, kai Freudas tipiškai vyriškai nusprendė, kaip pasielgti su isterike. Nesavanaudiškumo, su kuriuo pastaroji vykdė savo misiją, Freudas tuo metu visiškai nepastebėjo.
Kaip tik todėl buvo rizika, kad Freudas imsis auklėti isterikę, kas reikštų jo geismo susivedimą į geismą daktaro, kuris tuo metu buvo užsiėmęs isterikės paruošimu „normaliam“ gyvenimui su vyru. Tačiau galiausiai Freudas sėkmingai šios rizikos išvengia. Objekto, kurį jis aptiko už isterikės ir jos simptomo, objekto, kurio daktaras atpažinti negalėjo, originalumas privedė prie to, kad Freudas, užuot pareikalavęs isterikės nusikratyti juo kaip kliūtimi analizei ir pagijimui, susitvardė ir priėmė jo buvimą.
Tuo pat metu jis išranda eilę priemonių, apsunkinančių su tuo objektu susijusių siekių realizavimą. Būtent šitai mes šiandien ir pažįstame setting, ribojančių taisyklių, sutvirtinančių analitinio proceso karkasą, pavidalu. Visa psichoanalizė yra išimtinai dorojimosi su šiuo objektu, jo gvildenimo ir taip pat analitiko atliekamo jo apėjimo istorija.
Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas
https://concepture.club/post/infopoloz/conversation-with-aleksandr-smuliansky