cropped-Neimanoma-mokykla.png

Sigmund freud. Apie psichoanalizę

Atsakydamas į draugišką jūsų neurologijos ir psichiatrijos skyriaus ministro kvietimą, imuosi atkreipti šio kongreso dėmesį į dabar plačiai Europoje ir Amerikoje studijuojamą psichoanalizės discipliną.

Psichoanalizė yra nuostabus derinys, nes apima ne tik neurozių tyrimo metodą, bet ir gydymą tyrimo metu atskleistos etiologijos pagrindu. Pradėti norėčiau tardamas, kad psichoanalizė yra ne spekuliacijų atžala, o patirties išdava, todėl, kaip ir kiekvienas naujas mokslas, yra neužbaigta. Ji atvira kiekvienam, siekiančiam savo paties studijomis įsitikinti joje įkūnytų tezių teisingumu ir prisidėti prie tolimesnių tyrinėjimų.

Psichoanalizė atsirado nagrinėjant isteriją, bet metams bėgant išsiplėtė toli anapus šio tyrimo lauko. Ji gimė 1895 metais, paskelbus Josefo Breuerio ir mano „Isterijos tyrimus“ (Studies on Hysteria). Atliekant pastaruosius judėta Jeano-Martino Charcot darbų „trauminės“ isterijos tema, Ambroise’o-Auguste’o Liebeault ir Hippolyte’o Bernheimo hipnozės fenomeno tyrinėjimo bei Pierre’o Janet nesąmoningų psichinių procesų tyrimų vaga. Netrukus psichoanalizė tapo visiškai priešinga Janet požiūriui, nes (a) atsisakė isteriją tiesiogiai sieti su įgimtu paveldėtu išsigimimu; (b) užuot tik aprašinėjusi, pasiūlė dinaminį aiškinimą, grįstą psichinių jėgų sąveika; (c) psichinės disociacijos (kurios svarbą atpažino ir Janet) kilme laiko ne įgimtos negalios sąlygotą psichinės sintezės [nesuveikimą], bet ypatingą psichinį procesą, žinomą „išstūmimo“ (verdrängung) vardu.

Įtikinamai įrodyta, kad isteriniai simptomai yra nuo kasdienės sąmonės atitrūkusių giliai jaudinančių patirčių liekanos (atsiminimai), ir kad jų formą (tyčinį veiksmą išskiriančia maniera) nulemia trauminio patyrimų poveikio detalės. Šiuo požiūriu gydymo perspektyvos glūdi galimybėje minėtąjį „išstūmimą“ pašalinti, kad daliai nesąmoningosios psichinės medžiagos būtų leista tapti sąmoningai, taip atimant iš jos patogeninę galią. Ši žiūra dinaminė tiek, kiek psichinius procesus mato kaip perstūmimus psichinės energijos, kurią išmatuoti galima nustatant tų perstūmimų poveikio afektyviai įkrautiems elementams mastą. Aiškiausiai tai matyti isterijoje, kurioje „konversijos“ procesas sukuria simptomus, psichinių impulsų kiekį paversdamas somatinėmis inervacijomis.

Pirmieji psichoanalitiniai nagrinėjimai ir bandymai gydyti atlikti pasitelkiant hipnozę. Vėliau pastarosios buvo atsisakyta, ir darbas tęsiamas „laisvųjų asociacijų“ metodu, pacientui esant įprastoje būsenoje. Ši modifikacija pasitarnavo tuo, kad įgalino procedūrą taikyti žymiai didesniam skaičiui isterijos atvejų, kaip ir kitų neurozių bei sveikų žmonių atžvilgiu. Vis dėlto, kad būtų galima tiriamojo asmens išreikštų idėjų pagrindu daryti išvadas, radosi būtinybė išvystyti ypatingą aiškinimo techniką. Atlikti aiškinimai visiškai įrodė, kad psichines disociacijas išimtinai palaiko „vidiniai pasipriešinimai“. Todėl rodosi teisinga daryti išvadą, kad disociacijas sukėlė vidinis konfliktas, privedęs prie impulso „išstūmimo“. Kad konfliktas būtų išspręstas, o neurozė – išgydyta, reikalinga vedanti psichoanalizės srityje apmokyto daktaro ranka. 

Be to, buvo gana visuotinai įrodyta, kad visų neurozių atveju patologiniai simptomai iš tiesų yra galutiniai tokių prie „išstūmimo“ ir psichikos „skilimo“ privedusių konfliktų produktai. Simptomai skirtingų mechanizmų sukeliami (a) arba kaip dariniai, pakeičiantys išstumtąsias jėgas, (b) arba kaip kompromisai tarp išstumiančiųjų ir išstumtųjų jėgų, arba (c) kaip reakciniai dariniai ir apsaugos nuo išstumtųjų jėgų.

Vėliau tyrinėjimai buvo išplėsti iki sąlygų, lemiančių, ar prives psichiniai konfliktai prie „išstūmimo“ (t. y. prie dinamiškai sukeltos disociacijos), ar ne, kadangi nė sakyti nereikia, kad psichinis konfliktas per se gali pasibaigti ir normaliai. Psichoanalizės dėka buvo padaryta išvada, kad tokie konfliktai visuomet yra konfliktai tarp seksualinių varų (žodį „seksualumas“ vartojant plačiausia reikšme) ir likusio ego norų bei polinkių. Neurozių atveju „išstūmimui“ pasiduoda seksualinės varos, tad jos ir yra simptomų, kuriuos atitinkamai galima laikyti seksualinio pasitenkinimo pakaitalais, formavimosi pamatas. 

Nagrinėdami polinkio į neurotinius afektus problemą, prie iki tol atpažintų somatinių ir su paveldėjimu susijusių veiksnių pridėjome „infantilųjį“. Psichoanalizei teko psichinį pacientų gyvenimą atsekti iki jų ankstyvosios vaikystės; buvo padaryta išvada, kad psichinio vystymosi nuslopinimai („infantilizmai“) byloja apie polinkį neurozei. Tirdami seksualinį gyvenimą sužinojome, kad toks dalykas kaip „infantilusis seksualumas“ išties egzistuoja, kad seksualinė vara sudaryta iš daugelio komponentų ir pereina sudėtingą vystymosi kelią, kurio galutinis rezultatas po daugelio suvaržymų ir virsmų yra „normalus“ suaugusiųjų seksualumas. Sumišimą keliančius suaugusiųjų seksualinės varos iškrypimus, rodos, sąlygoja arba vystymosi nuslopinimai, fiksacijos, arba vienakryptis augimas. Taigi neurozės yra iškrypimų negatyvas.

Žmonijai primestas kultūrinis vystymasis reikalauja riboti ir išstumti seksualinę varą; ar auka bus didesnė, ar mažesnė, priklauso nuo individualios sandaros. Vystymasis beveik niekada nevyksta sklandžiai, todėl gali rastis sutrikdymai (ar dėl individualios sandaros, ar dėl priešlaikinių seksualinių nutikimų), lemiantys polinkį ateities neurozėms. Jei suaugusiojo gyvenimas klostosi patenkinamai ir ramiai, tokie polinkiai netampa žalingais; tačiau jie tampa patogeniškais, jei gyvenimo brandos laikotarpiu sąlygos neleidžia tenkinti libido ar kelia per didelius reikalavimus jo slopinimui.

Seksualinės vaikų elgsenos tyrinėjimai leido rastis kitai seksualinės varos sampratai, grįstai ne seksualinės varos tikslų, o jos šaltinių aiškinimu. Seksualinė vara apima aukšto laipsnio gebą nuo tiesioginių seksualinių tikslų pakrypti į aukštesnius, nebe seksualinius („sublimacija“). Šitaip vara įgalinama kuo reikšmingiausiai prisidėti prie visuomeninių ir kūrybinių žmonijos pasiekimų.

Pažinimas, kad vienu metu egzistuoja trys „infantilizmo“, „seksualumo“ ir „išstūmimo“ veiksniai, yra psichoanalitinės teorijos pagrindas ir žymi šios teorijos išskirtinumą kitų požiūrių į patologinį dvasinį gyvenimą atžvilgiu. Taip pat psichoanalizė parodė, kad psichinis normalių žmonių, neurotikų ir psichotikų gyvenimas skiriasi ne iš esmės, o tik laipsniškai. Sveikas žmogus privalo atlikti tuos pačius išstūmimus ir grumtis su tomis pačiomis pakaitinėmis struktūromis; vienintelis skirtumas tas, kad su šiais įvykiais jis susitvarko lengviau ir sėkmingiau. Psichoanalitinis tyrimo metodas taip pat taikytinas normaliems psichiniams reiškiniams; jis leido atrasti glaudų ryšį tarp patologinių psichinių produktų bei įprastinių struktūrų kaip sapnas, riktai ir tokie vertingi reiškiniai kaip juokeliai, mitai bei vaizduotės kūriniai. Šių reiškinių aiškinimas toliausiai pažengė sapnų srityje ir leido rastis tokiai bendrai formuluotei: „Sapnas – tai užmaskuotas išstumtojo noro patenkinimas.“ Sapnų aiškinimo objektas yra maskuotės, kuriai buvo pajungtos sapnuojančiojo mintys, pašalinimas. Be to, sapnų aiškinimas labai naudingai papildo psichoanalitinę techniką, nes yra patogiausias būdas žvelgti į nesąmoningąjį psichinį gyvenimą.

Medikų ir psichiatrų draugijose dažnai linkstama neigti psichoanalizės teorijas neatlikus jokio tikro tyrimo ar nepamėginus taikyti šias teorijas praktiškai. Taip yra ne tik dėl stulbinančio jų naujumo ir kontrasto pažiūroms, kurių psichiatrai laikėsi ligi šiol, bet ir todėl, kad psichoanalizės prielaidos ir technika žymiai labiau siejasi su psichologija nei su medicina. Visgi nenuginčijama, kad grynai medicininiai ir nepsichologiniai mokymai dvasinį gyvenimą iki šiol tepadėjo suprasti menkai. Psichoanalizės pažangai taip pat trukdo paprasto stebėtojo baimė išvysti save veidrodyje. Mokslo žmonės emocinį pasipriešinimą atremia įrodymais, ir šitaip pasitenkina! Nenorintis ignoruoti tiesos pasielgs teisingai, jei nepasitikės savo antipatijomis; ir jeigu jis nori sukritikuoti psichoanalizės teoriją, pirmiausia leiskime jam išanalizuoti save patį.

Nemanau, kad šiais keliais sakiniais pasisekė nutapyti ryškų psichoanalizės principų ir tikslų paveikslą. Tačiau pateiksiu svarbiausių publikacijų šia tema sąrašą, kurio išstudijavimas labiau apšvies tą, kurį man galbūt pavyko sudominti.


„Breuer, Freud, Studies on Hysteria

„Freud, Three essays on the Theory of Sexuality

„Freud, Kasdienio gyvenimo psichopatologija

„Freud, The Interpretation of Dreams

„Freud, The Interpretation of Dreams II

„Freud, Five Lectures on Psychoanalysis

„Freud, Jokes and Their Relation to The Unconscious

„Freud, Collected Papers I

„Freud, Collected Papers II

„Freud, Collected Papers III

„Freud, Collected Papers IV

„Freud, Collected Papers V

„Hitschmann, Freud’s Theories of the neuroses“

 

„Jung, Psychology of Dementia Praeocox

„Bleuler, Freud, Jahrbuch fur psycho-analytische und psychopathologische Forschungen

„Freud, Jung, Abraham, Pfister, Rank, Jones, Riklin, Graf, Sadger, Schriften zur angewandten Seelenkunde

„Red. Adler, Stekel, Bergmann, Wiesbadem, Zentralblatt Für Psychoanalyse



Standard Edition 12, p. 205.

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

Teksto originalo kalba – anglų.