cropped-Neimanoma-mokykla.png

Slavoj Žižek. Geismas: Vara = Tiesa: Žinios

Jacques’o-Alaino Millero teigimu, „konstrukcijos analizėje“ sąvoka nesikliauja (abejotinu) teiginiu, kad analitikas visuomet teisus (jei pacientas sutinka su analitiko pasiūlyta konstrukcija, tai iškart patvirtina jos teisingumą; jei pacientas ją atmeta, tai yra pasipriešinimo, kuris patvirtina, kad konstrukcija prisilietė prie tiesos, ženklas); visgi verčiau yra priešingai – „analizantas visuomet, pagal apibrėžimą, neteisus“. Kad tai suvoktume, reikia susitelkti į esminį skirtumą tarp konstrukcijos ir ją papildančios interpretacijos, koreliuojančių su žinių / tiesos pora. Kitaip tariant, interpretacija yra gestas, visuomet esantis intersubjektyvioje atpažinimo dialektikoje tarp analizanto ir analitiko; ji siekia sukelti tiesos efektą per tam tikrą nesąmonybės (the unconscious) darinį (sapną, simptomą, riktą). Iš subjekto tikimasi savęs „atpažinimo“ interpretuojančiojo pasiūlytoje signifikacijoje, tikimasi, kad analizantas ją subjektyvizuos, priims kaip „savo paties“ („Taip, Dieve mano, tai aš, aš tikrai to norėjau“). Interpretacijos sėkmė matuojama tuo, kiek „tiesos efektas“ paveikia subjektyvią analizanto poziciją (iškeliant iki šiol giliai išstumtus prisiminimus apie trauminius susidūrimus, sukeliant pasipriešinimą). Akivaizdžiai šitam kontrastuodama, konstrukcija (geriausiu atveju pamatinės fantazijos konstrukcija) turi statusą žinių, niekada negalėsiančių būti subjektyvizuotų, priimtų subjekto kaip tiesa apie jį, tiesa, kurioje jis atpažįsta slapčiausią savo būties branduolį. Konstrukcija yra grynai loginė paaiškinamoji prielaida, kaip pirmoji „Vaikas yra mušamas“ fantazijos fazė („Aš esu mušamas savo tėvo“), kuri, kaip pabrėžia Freudas, yra tokia radikaliai nesąmoninga, kad niekada negali būti prisiminta:

 

 

Ši antroji fazė – pati svarbiausia ir pati reikšmingiausia iš visų. Tačiau galime tarti, kad tam tikra prasme ji niekada neturėjo realios egzistencijos. Ji niekada neprisimenama, jai niekada nepavyko tapti sąmoningai. Ji yra analizės konstrukcija, bet dėl šito nė kiek ne mažiau būtina.[i]

 

 

Faktas, kad pastaroji fazė „niekada neturėjo realios egzistencijos“, neabejotinai byloja apie lakaniškąją Tikrovę (Real); žinios šioje fazėje yra „žinios Tikrovėje“, t. y. „acefalinės“, nesubjektyvizuotos žinios. Nors ir (arba verčiau kaip tik dėl to, kad) jos yra tam tikras „Thou art that!“, artikuliuojantis patį subjekto būties branduolį, jų prielaida mane „desubjektyvizuoja“, t. y. savo pamatinę fantaziją priimti galiu tik tada, kai pergyvenu tai, ką Lacanas vadina „subjektyvia destitucija“. Arba, tariant dar kitaip, interpretacija ir konstrukcija viena šalia kitos esti kaip simptomas ir fantazija: simptomus reikia interpretuoti, o pamatinę fantaziją – (re)konstruoti. Ši „acefalinių“ žinių sąvoka Lacano mokyme atsirado gana vėlai, po to, kai sąsaja tarp žinių ir tiesos aštuntojo dešimtmečio pradžioje labai pakito.

 

„Ankstyvajame“ tarpsnyje, nuo 1940 iki 1960 m., Lacanas juda standartinės filosofinės opozicijos tarp „neautentiškų“, objektyvuojančių, subjekto sakymo pozicijos nepaisančių žinių ir „autentiškos“ tiesos, leidžiančios subjektui egzistenciškai įsijungti, būti paveiktam, koordinatėse. Matyt, psichoanalitinėje klinikoje pastarąją opoziciją geriausiai išreiškia aiškus kontrastas tarp įkyrumų neurozės ir isterijos. Įkyrumų neurotikas „meluoja, prisidengdamas tiesa“. Faktų lygmeniu paprastai jo teiginiai yra teisingi, tačiau faktinį tikslumą jis naudoja tam, kad galėtų nuslėpti tiesą apie savo geismą. Pavyzdžiui, kai mano priešas dėl stabdžių gedimo patenka į autoavariją, aš visiems ilgai aiškinsiu, kad niekada nebuvau prisiartinęs prie jo automobilio ir todėl už gedimą atsakingas nesu. Nors tai tiesa, tokią „tiesą“ skleidžiu tam, kad nuslėpčiau faktą, jog įvykis realizavo mano geismą. Isterikas, priešingai, „sako tiesą, prisidengdamas melu“: mano geismo tiesa artikuliuojasi pačiame šnekos „faktinio tikslumo“ iškraipyme. Kai, užuot sakęs „skelbiu posėdį pradėtą“, pasakau „skelbiu posėdį baigtą“, mano geismas aiškiai atsiskleidžia. Tad psichoanalitinio gydymo tikslas yra (dar kartą) perkelti dėmesį nuo faktinio tikslumo prie isterinio melo, kuris nesąmoningai artikuliuoja tiesą, ir tuomet žengti naujų, tiesos vietoje esančių žinių kryptimi, žinių, kurios, užuot nuslėpusios tiesą, iškelia jos efektus, t. y. tai, ką šeštojo dešimtmečio Lacanas vadino „pilna šneka“, šneka, kurioje aidi subjektyvi tiesa. Žinoma, tokia tiesos sąvoka priklauso senai tradicijai nuo Kierkegaard’o iki Heideggerio, tradicijai, kurioje vien tik „faktinė tiesa“ yra nekenčiama.

 

Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje Lacanas vis labiau telkė dėmesį į varą, kaip į tam tikras „acefalines“ žinias, teikiančias pasitenkinimą. Šios žinios nėra neatskiriamos nuo tiesos, jos nesusijusios su subjektyvia sakymo pozicija – ne todėl, kad ją slepia, bet dėl to, kad savaime jos yra nesubjektyvizuotos, arba ontologiškai ankstesnės pačios tiesos matmens atžvilgiu (žinoma, čia terminas „ontologiškas“ tampa problemiškas, nes ontologija pagal apibrėžimą yra diskursas apie tiesą). Tad tiesa ir žinios yra susijusios kaip geismas ir vara: interpretacija taikosi į subjekto geismo tiesą (geismo tiesa yra tiesos geidimas, kaip linkstama pseudoheidegeriškai paaiškinti), o konstrukcija numato žinias apie varą. Argi paradigminis tokių „acefalinių“ žinių atvejis nėra modernusis mokslas[ii], (mirties) varos „aklo primygtinumo“ pavyzdys? Modernusis mokslas eina savo keliu (mikrobiologija, genų manipuliacija, dalelių fizika) nepaisydamas kainos, kurią už tai moka, – pasitenkinimą čia teikia pačios žinios, o ne moralūs ar bendri tikslai, kuriems mokslas tariamai turėtų tarnauti. Argi visi „etikos komitetai“, kurių šiandien gausu ir kurie bando kurti taisykles, kad genais būtų manipuliuojama ir medicininiai eksperimentai būtų atliekami teisingai, nėra tik beviltiški bandymai šį nenumaldomą mokslo varą-progresą, kuriam nėra įgimti jokie apribojimai (trumpai tariant: jam nėra įgimta mokslinio požiūrio etika), įkalinti žmogiškuose tiksluose, suteikti jam „žmogišką veidą“, apriboti jį? Šiandien sveikas protas byloja, kad „mūsų nepaprasta galia valdyti gamtą, panaudojant mokslinę įrangą, aplenkė mūsų gebėjimą prasmingai egzistuoti, panaudoti šią galią žmogiškais tikslais“. Taigi, moderni etika, bylojanti, kad reikia „sekti vara“, susiduria su tradicine etika, kurioje žmogus mokomas gyventi pagal atitinkamus standartus ir pajungti visus gyvenimo aspektus kažkokiai visa apimančiai Gėrio sąvokai. Sunkumas tas, kad balanso tarp šių dviejų supratimų pasiekti niekada nepavyks. Mintis, kad mokslo vara gali būti įtraukta į gyvenamojo pasaulio (life-world) ribas, yra gryniausia fantazija – galbūt pamatinė fašistinė fantazija. Bet koks tokios rūšies apribojimas yra visiškai svetimas mokslo logikai – mokslas priklauso Tikrovės registrui ir, kaip Tikrovės jouissance režimas, yra indiferentiškas savo simbolizacijos modalumams, būdams, kuriais jis paveiks socialinį gyvenimą.

 

Žinoma, konkreti mokslinio aparato sandara iki pačių abstrakčiausių jo konceptualinių schemų yra socialiai „medijuojama“, tačiau patriarchalizmo, eurocentrizmo, mechanicizmo, gamtos išnaudojimo tendencijų priskyrimo mokslui žaidimas „iš tiesų mokslo neliečia“, neliečia varos, įsigalinčios mokslinės mašinos vyksme. Šiame kontekste Heideggerio pozicija, rodos, yra visiškai dviprasmiška; galbūt pernelyg paprasta būtų nurašyti jį kaip labiausiai išprususį tezės, kad mokslas a priori nepaiso tiesos matmens, šalininką. Argi jis nesakė, kad „mokslas nemąsto“, t. y. kad jis pagal apibrėžimą negali mąstyti savo filosofinio pamato, savo funkcionavimo hermeneutinio horizonto ir, negana to, kad šis neįgalumas toli gražu neatlieka kliuvinio vaidmens, o yra pozityvi sklandaus mokslo funkcionavimo sąlyga? Jo kertinis teiginys verčiau yra tas, kad modernusis mokslas kaip toks negali būti redukuotas į kažkokį ribotą, ontinį, „socialiai sąlygotą“ pasirinkimą (išreiškiantį tam tikros socialinės grupės interesą etc.), bet greičiau yra mūsų istorinės akimirkos Tikrovė, tai, kas „išlieka tas pats“ bet kokiose („progresyvioje“ ir „reakcionistinėje“, „technokratinėje“ ir „ekologinėje“, „patriarchalinėje“ ir „feministinėje“) simbolinėse visatose. Tad Heideggeris puikiai supranta, kad visos madingos „mokslo kritikos“, pasak kurių, mokslas yra Vakarų kapitalistinio dominavimo, patriarchalinės priespaudos įrankis, yra nepakankamos, todėl mokslo varos „branduolys“ lieka nekvestionuojamas. Lacanas įpareigoja mus pridėti, kad mokslas yra „tikras“ netgi dar radikalesne prasme: jis yra pirmasis (ir tikriausiai vienintelis) griežtai „neistorinio“ netgi heidegeriškąja Būties epochų istoriškumo prasme, t. y. epochų, kurių funkcionavimas yra prigimtinai indiferentiškas istoriškai determinuotiems Būties atverties horizontams, diskurso atvejis. Būtent tol, kol mokslas „nemąsto“, jis „žino“, ignoruodamas tiesos matmenį, ir todėl kaip toks yra gryna vara. Tad Lacanas Heideggerį papildo taip: kodėl visiška moderniajame moksle veikianti „Būties užmarštis“ turėtų būti suvokta tik kaip didžiausias „pavojus“? Argi joje taip pat neglūdi ir „išlaisvinantis“ matmuo? Argi ontologinės Tiesos sulaikymas nevaržomame mokslo funkcionavime jau nėra „peržengimas per“ metafizinę užtvarą, jos „įveikimas“?

 

Psichoanalizėje tokios – niekada negalėsiančios būti subjektyvizuotos – varos žinios įgyja subjekto „pamatinės fantazijos“, specifinės formulės, reguliuojančios jo ar jos prieigą prie jouissance, pavidalą. Kitaip tariant, geismas ir jouissance yra iš prigimties priešingi, netgi uždari vienas kito atžvilgiu: geismo raison d’etre (arba „naudingumo funkcija“ (utility function), jei kalbėtume Richardo Dawkinso terminais) yra ne realizuoti savo tikslą, visiškai pasitenkinti, o reprodukuoti save kaip geismą. Kaip vis dėlto būtų galima geismą ir jouissance sukabinti, garantuoti minimumą jouissance geismo erdvėje? Tokia galimybė atsiranda Lacano garsiojo objekto a, tarpininkaujančio tarp nesuderinamų geismo ir jouissance sričių, dėka. Kokia prasme objektas yra objektas-geismo priežastis? Objektas nėra tai, ko geidžiame, vaikomės, bet greičiau tai, kas mūsų geismą išjudina, – formalus karkasas, suteikiantis mūsų geismui nuoseklumą. Žinoma, geismas yra metonimiškas – jis slenka nuo vieno objekto prie kito; nuolat persistumdamas, geismas vis dėlto išlaiko formalaus nuoseklumo minimumą, fantazminių ypatybių rinkinį, kurį atpažinę pozityviame objekte to objekto pradedame geisti. Objektas a, kaip geismo priežastis, yra ne kas kita, kaip tas formalus nuoseklumo karkasas. Kiek kitokiu būdu tas pats mechanizmas reguliuoja ir subjekto įsimylėjimą: meilės automatizmas įsijungia tada, kai kažkoks atsitiktinis – galiausiai indiferentiškas (libidinis) – objektas užima paruoštą vietą fantazijoje. Šis fantazijos vaidmuo automatiniame meilės atsiradime priklauso nuo to, kad „seksualinio santykio nėra“, nėra universalios formulės ar matricos, garantuojančios harmoningą seksualinį santykį su partneriu. Dėl šios universalios formulės nebuvimo kiekvienas individas privalo išrasti savo paties fantaziją, „privačią“ seksualinio santykio formulę; vyro santykiai su moterimi galimi tiek, kiek pastaroji tą formulę atitinka. Vilkažmogio, garsiojo Freudo paciento, formulė susidarė iš tokių komponentų: „moters, matomos iš užpakalio, keturiomis priešais save ant grindų kažką plaunančios ar valančios“; moters tokioje padėtyje vaizdas automatiškai pažadindavo Vilkažmogio meilę. Johno Ruskino formulė, atitikusi senovinių graikų ir romėnų statulų modelį, lėmė tragikomišką nusivylimą, kai sutuoktuvių naktį Ruskinas išvydo gaktos plaukus, kurių ant statulų nebuvo matęs. Šis atradimas pavertė jį impotentu, nes jis buvo įsitikinęs, jog vedė monstrą.

 

Neseniai slovėnų feministės tūžmingai sureagavo į reklaminį losjono nuo saulės plakatą; plakatas vaizdavo seriją gražiai įdegusių, maudymosi kostiumėliais aptemptų moterų užpakaliukų, palydėtų devizo „Kiekviena turi savo veiksnį“. Akivaizdu, kad ši reklaminė kampanija grįsta gana vulgaria dviprasmybe: devizas neva nurodo pirkėjams siūlomą losjoną nuo saulės su skirtingiems odos tipams pritaikytais veiksniais; tačiau pasiūlymo efektas grįstas akivaizdžiu seksistiniu aiškinimu: „Būtų galima turėti kiekvieną moterį, jei tik vyras žinotų jos veiksnį, specifinį jos katalizatorių, tai, kas ją užveda!“ Froidiškas teiginys apie pamatinę fantaziją būtų toks, kad kiekvienas subjektas, moteris ar vyras, turi tokį „veiksnį“, reguliuojantį jos ar jo geismą: „moteris, matoma iš užpakalio, keturiomis“ buvo Vilkažmogio veiksnys; į statulą panaši moteris be gaktos plaukų buvo Ruskino veiksnys: šis žinojimas niekada negali būti subjektyvizuotas, jis yra nejaukus (uncanny), netgi siaubingas, nes „nusavina“ subjektą, tartum nužemina ją ar jį iki marionetės lygmens „anapus orumo ir laisvės“.

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

Umbr(a): A Journal of the Unconscious, 1997, Nr. 1

 

Vertimas į lietuvių kalbą pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2019 m.
http://www.satenai.lt/2019/10/28/geismas-vara-tiesa-zinios/

 

 

[i] Sigmund Freud, „A Child Is Being Beaten“, Standard Edition, vol. 10, p. 185.

[ii] Žr. Jacques-Alain Miller, „Savoir et satisfaction“, La Cause freudienne 33, Paris 1996.