Slavoj Žižek. Lacano Tikrovės sąvokos paaiškinimas

Problema ta, kad Tikrovė nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti. Galiu pateikti paprastą apibrėžimą, tačiau, kaip ir visi paprasti apibrėžimai, jis nieko nereikštų. Ji yra tai, kas priešinasi simbolizacijai. Bet tai nereiškia, kad yra kažkokia simbolizacijai besipriešinanti pozityvi esatis; iš esmės simbolizacijai niekas nesipriešina. Simbolizacijai savaime būdinga kliūtis, ji tarytum įtraukta į savo pačios kilpą.

Turiu nukrypti į skirtingus Tikrovės modalumus. Didi žinutė, žinoma, būtų ta, kad lakaniškoji Tikrovė nėra didis trauminis tikrumas, kažkoks siaubingas dalykas, kuris per stiprus, kad galėtume su juo konfrontuoti tiesiogiai; lakaniškoji Tikrovė yra fundamentaliai formali kategorija.

 

Įsivaizduokite simbolinę struktūrą kaip funkcionuojančią sistemą ar tinklą. Tikrovė nėra kažkas, kas įsibrauna iš išorės, kad sutrikdytų sklandų funkcionavimą. Tiesiog mašinoje kažkas inherentiškai sutrinka. Idėja, kad trikdo kažkas išoriška, tėra antrinė fantazija. Esmė ta, kad Tikrovės sąvoka visiškai nesubstanciali, formali. Iš dalies savyje ji niekas.

 

Imkime klasinį konfliktą ar politinę kairę ir dešinę. Kur čia Tikrovė? Kad neutralaus kairės arba dešinės apibrėžimo nėra; kiekvienas politinės kairės ir dešinės opozicijos apibrėžimas iškart arba kairysis, arba dešinysis. Tad gryno kairės ir dešinės skirtumo nėra todėl, kad visi skirtumai iš karto yra arba kairieji, arba dešinieji. Visa, kas iš tiesų egzistuoja, yra kairiosios arba dešiniosios prieigos. Skirtumai visiškai nesubstancialūs.

 

Tikrovė tėra kliūtis, savotiška metakliūtis, kliūtis savo pačios išsklaidai. Nėra taip, kad turime per stiprią Tikrovę ar kad kokia nors kliūtis trukdo mums Tikrovę pasiekti. Tikrovė kliudo pati sau ta prasme, kad ji yra ne tai, ko negalime paliesti, bet kliūtis, neleidžianti paliesti pačios savęs. Šia prasme ji grynai formali kategorija. Tad tai būtų kita Tikrovės apibrėžtis, tačiau, jei įvardintume ją tiesiogiai šiais terminais, ji nieko nereikštų. Žinote, tai sunkumai su lakaniškomis kategorijomis – jos visuomet ir metakategorijos, todėl dažniausiai tautologiškos, pradedant nuo Lacano garsiausio apibrėžimo „signifikantas yra tai, kas reprezentuoja subjektą kitam signifikantui“. Kaipgi apibrėžti tą kitą signifikantą? Tokie apibrėžimai iš esmės cirkuliarūs, tačiau veikiantys. Sąvoka iš dalies sutampa su savo priešybe ta prasme, kad nėra Tikrovės ir kliūties, paverčiančios Tikrovę neįmanoma. Tikrovė yra kliūtis savaime.

 

Kiek šios koncepcijos unikalios?

 

Dabar turime atsižvelgti į filosofijos istoriją. Mano manymu, Lacanas paprasčiausiai (toks mano skaitymas, daug kas su juo nesutiktų) seka tam tikra filosofijos tradicija, ypač hėgeliška dialektika, kurioje dalykai funkcionuoja taip pat. Manau, visa hėgeliškoji dialektika veikia tarsi trumpasis jungimas tarp lygio ir metalygio, kai pertaikai kategoriją jai pačiai ir t. t., kur tai, kas rodosi esą kliūtis, visgi pasirodo kaip pozityvi sąlyga. Pagrindinis Tikrovės paradoksas tas, kad su ja susidurti neįmanoma; tačiau, jei kliūtis dingsta ir visgi su ja susiduriame, tai nebe Tikrovė. Kliūtis yra galimybės sąlyga.

 

Jei atimi iškraipymą, netenki paties iškraipyto dalyko. Turbūt tai būtų geriausias Tikrovės apibrėžimas. Įsivaizduokite kažko falsifikaciją per iškraipymą, tačiau taip pat įsivaizduokite, kad šis iškraipymas retroaktyviai sukuria tai, kas buvo falsifikuota. Jei panaikini iškraipymus, prarandi patį iškraipytą dalyką. Štai kas būtų Tikrovė: tik kaip savo paties iškraipymo efektas egzistuojantis x.

 

Matote, kodėl man reikia pavyzdžių: jei pasakai tik taip, supranti tik grynai abstrakčiu lygmeniu – toks pavidalas nieko nereiškia.

 

Iš anglų kalbos vertė Edgaras Cickevičius

 

Vertimas pirmą kartą publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2020 m. 


http://www.satenai.lt/2020/10/24/lacano-tikroves-savokos-paaiskinimas/

Vaizdo įrašas, pagal kurį parengtas vertimas: https://www.youtube.com/watch?v=jA8tn89-exk