cropped-Neimanoma-mokykla.png

Slavoj Žižek. Seksas, sutartys ir manieros

 

Bent jau Vakaruose imame sparčiai suvokti, kiek prievartos ir išnaudojimo apima lytiniai santykiai. Vis dėlto turėtume atminti (ir tai ne menkesnis faktas), kad, akivaizdžiai siekdami pasimylėti, milijonai kasdien flirtuoja ir žaidžia viliojimo žaidimą. Moderniosios Vakarų kultūros rezultatas tas, kad iš abiejų lyčių tikimasi šiame žaidime atliksiant aktyvų vaidmenį. Kai, norėdamos patraukti vyro žvilgsnį, moterys rengiasi provokuojamai, kai save „objektyvuoja“, jos tai daro ne tam, kad pasiūlytų save kaip pasyvius objektus. Moterys yra aktyvios savęs „objektyvavimo“, manipuliavimo vyrais, dviprasmiškų žaidimų – įskaitant teisę bet kuriuo metu iš žaidimo pasitraukti, net jei vyrui atrodytų, kad tai prieštarauja ankstesniems „signalams“ – veikėjos. Toks aktyvus moterų vaidmuo yra jų laisvė, neraminanti tokios daugybės įvairiausio plauko fundamentalistų, – nuo musulmonų, neseniai uždraudusių moterims liesti ir žaisti su bananais bei kitais penį primenančiais vaisiais, iki mūsų paprasto vyro šovinisto, užsiplieskiančio smurtu prieš jį „išprovokuojančią“ ir vėliau atstumiančią moterį. Lytinis moterų išsilaisvinimas nėra tik puritoniškas atsitraukimas nuo jų „objektyvavimo“, pavertimo objektais lytiniam vyrų tenkinimuisi; tai ir teisė aktyviai su savęs objektyvavimu žaisti, siūlantis ir panorėjus atsitraukiant. Ar netolimoje ateityje šiuos paprastus faktus dar bus galima skelbti, ar visgi Politinis Korektiškumas privers mus visus šiuos žaidimus palydėti kokiomis nors formaliomis-teisinėmis (konsensualizmo etc.) deklaracijomis?

 

 

Taip, seksas persmelktas galios žaidimų, smurtinių nešvankybių etc., bet sunkiausia pripažinti, kad tai jam savybinga. Keletas įžvalgių stebėtojų jau pamatė, kad vienintelė visiškai politkorektiškumo kriterijus atitinkanti lytinių santykių forma būtų sutartis tarp sadomazochistų. Tad politkorektiškumo iškilimas ir smurto išaugimas yra tos pačios kilmės reiškiniai: jei tiesa, kad pagrindinė politkorektiškumo prielaida yra lytiškumo redukcija į dvišalį sutarimą, Jeanas-Claude’as Milneras buvo teisus, kai parodė, kaip prieš lytinį priekabiavimą nukreiptas judėjimas kulminuoja sutartyse, iš kurių kyla kraštutinės sadomazochistinės sekso formos (elgesys su kitu kaip su šunimi ant pavadėlio, prekyba vergais, kankinimas, netgi žudymas dvišalio susitarimo pagrindu). Įsivyravus tokioms konsensualistinės vergovės formoms, rinkoje egzistuojanti galimybė laisvai susitarti paneigia pati save: prekyba vergais tampa visišku laisvės teigimu, tarsi Jacques’o Lacano „Kanto su Sadu“ (brutalus Marquis de Sade’o hedonizmas kaip griežtos Immanuelio Kanto etikos tiesa) motyvas netikėtų būdu virto realybe. Prieš atmesdami šį motyvą kaip provokuojantį paradoksą, turėtume pamąstyti, kaip jis veikia mūsų socialinėje realybėje.

 

 

Po #MeToo judėjimo visur (nuo JAV ir JK iki Švedijos) besirandančių lytinių sutarčių skelbiamas tikslas aiškus: jomis siekiama iš sekso išstumti smurto ir dominavimo veiksnius. Kitaip tariant, skelbiama tai, kad prieš aktą dalyviai turėtų pasirašyti dokumentą, kuriame privalo atskleisti savo tapatybę, parodyti, kad sutinka įsitraukti į lytinius santykius, nurodyti veiklos sąlygas bei apribojimus (prezervatyvų naudojimas, dirty talk vartojimas, neliečiama abiejų dalyvių teisė bet kuriuo metu lytinį aktą nutraukti, dalyvio / dalyvės informavimas apie savo sveikatą (AIDS), religinius įsitikinimus etc.). Skamba gerai, bet čia bemat randasi daugybė keblumų ir dviprasmybių.

 

 

Teisė bet kada lytinio akto metu atsitraukti atveria naujus kelius smurtui. Kas, jei, pamačiusi savo partnerį nuogą ir su erekcija, moteris pradėtų iš jo šaipytis ir lieptų išeiti? Kas, jei vyras padarytų tą patį? Ar galima įsivaizduoti labiau žeminančią situaciją? Aišku, būdą iš tokių aklaviečių ištrūkti siūlo tik manieros ir jautrumas, kurių įteisinti, paversti įstatymais, negalima. Jei smurto ir brutalumo išvengti siekiama sutartį papildant naujais punktais, prarandama centrinė lytinės sąveikos ypatybė, būtent delikatus balansas tarp to, kas pasakyta, ir to, kas nutylėta.

 

 

Nors nesu „Sekso ir miesto“ fanas, vienoje serijų, kurioje Miranda susideda su vaikinu, mėgstančiu sekso metu nuolatos kalbėti nešvankybes, parodytas vienas įdomus dalykas. Kadangi mylėdamasi Miranda mieliau renkasi tylėti, vaikinas skatina ją nesivaržant išsakyti visas jai į galvą šaunančias nešvankybes. Pradžioje ji priešinasi, bet vėliau irgi į žaidimą įsitraukia ir visa klojasi puikiai: jų seksas intensyvus ir aistringas, bet tik tol, kol… kol ji pasako kai ką, kas mylimąjį išties sutrikdo, priverčia jį susigūžti ir priveda prie judviejų santykių baigties. Vapėjimo įkarštyje Miranda prasitaria, pastebėjusi, kaip jam patinka, kai mylintis ji įspraudžia į jo išangę pirštą. Tad nenumanydama ji šitaip prisilietė prie išimties: taip, kalbėk, ką nori, išliek visas galvon ateinančias nešvankybes, išskyrus tai. Šis nutikimas parodo, kad net ir visuotinė žodžio laisvė grįsta kokia nors išimtimi, o ne visiška laisve sakyti absoliučiai bet ką. Uždrausta detalė pati savaime smulki ir niekuo neypatinga, tad tegalime spėlioti, kodėl vaikinas jos atžvilgiu toks jautrus (labai tikėtina, kad ji susijusi su pasyvia patirtimi (analine skverbtimi), trikdančia vyrišką vaikino tapatybę). Lytinė sąveika sklidina tokių išimčių, kai nebylus supratimas ir taktas tėra vienintelis kelias tęsti, kai norima, kad partneris šį tą nuveiktų, bet apie tai neprasitartų; kai prisidengus mandagumu galima pasielgti ypač emociškai brutaliai, ir kai pamatuotas smurtas gali seksualizuotis.

 

Ar tokios lytinės sutartys turėtų saistyti juridiškai? Jei ne, tai kas žiaurumu pasižymintiems vyrams neleistų jų pasirašyti ir vėliau pažeisti? Jei taip, ar pajėgiame įsivaizduoti, kokį teisinį košmarą sutarties pažeidimas sukeltų? Tai nereiškia, kad turėtume pasirašyti prancūzų laišką, – pasirašytą Catherine Deneuve ir kitų, – kritikuojantį #MeToo „puritanizmo“ „perviršį“ ir ginančiu tradicines galantiškumo bei viliojimo formas. Keblumas ne tas, kad #MeToo, kartais net priartėdamas prie raganų medžioklės, žengė per toli ir kad reikia būti nuosaikesniems ir supratingesniems. Svarstytinas pats būdas, kuriuo #MeToo į problemą atkreipia dėmesį. Sumenkindamas lytinių sąveikų sudėtingumą, judėjimas ne tik išdildo ribą tarp nepadoraus elgesio ir kriminalinio smurto, bet ir mandagumu bei pagarba dangsto aukščiausio laipsnio psichologinį smurtą.

 

 

Atsakydamos į reikalavimą diferencijuoti tarp Weinsteino ir Louis CK, #MeToo aktyvistės pareiškė, kad skirtumą tarp judviejų įžvelgiantys neturi žalio supratimo apie tai, kaip veikia ir kaip patiriamas smurtas iš vyrų pusės, ir kad masturbacija moters akivaizdoje gali būti patiriama taip pat smurtingai kaip ir kūniškas piktnaudžiavimas. Nors šiuose pareiškimuose yra krislelis tiesos, tokią argumentaciją palaikančiai logikai reikia tiksliai nubrėžti ribą: tai, ką žmogus jaučia, negali būti galutinis autentiškumo matas, nes jausmai gali meluoti. Jei tai neigiame, tiesiog neigiame froidiškąją nesąmonybę. Kai patriarchalinis viešpatavimas tikrai veikia, moteris net nesuvokia esanti niekinama ir išnaudojama auka, tad savo paklusnumą laiko savaime suprantamu dalyku.

 

Nereikėtų pamiršti ir to, kad patriarchalinis viešpatavimas gadina abi į jį įtrauktas stovyklas, tad ir aukas: tariant Arthuro Koestlerio žodžiais, „jei galia gadina, teisinga sakyti ir priešingai: aukų vykdomas persekiojimas gadina pačias aukas, nors, matyt, subtiliau ir tragiškiau.“ Taigi reikia kalbėti ir apie moteriškas manipuliacijas ir jų emocinį žiaurumą. Galiausiai, beviltiškai mėgindamos atsakyti į vyrų dominavimą, moterys visais įmanomais būdais bando smogti atgal. Taip pat tenka pripažinti, kad daugelyje šalių, kuriose tradicinė patriarchija dideliu mastu pakirsta, vyrai patiria ne mažesnę priespaudą, tad tinkamiausia strategija būtų atkreipti dėmesį ir į vyriškas nerimastis bei siekti pakto tarp emancipacinės moterų kovos ir vyrų rūpesčių. Vyrų smurtas prieš moteris didele dalimi yra paniška reakcija į tai, kad jų tradicinis autoritetas buvo pamintas, tad emancipacinė kova iš dalies turėtų parodyti vyrams, kaip emancipuotų moterų priėmimas išlaisvins juos nuo jų nerimasčių ir įgalins gyventi didesnį pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

 

Daugiausia bėdų kelia ne sutartinio sekso teisinis pavidalas, bet jo paslėptas šališkumas: sutartys akivaizdžiai privilegijuoja atsitiktinį seksą, kai akto dalyviai vienas kito dar nepažįsta ir nori, kad jų vienos nakties nuotykis praeitų sklandžiai. Todėl būtina praplėsti dėmesio lauką ir įtraukti ilgalaikius santykius, kuriuos smurtas ir dominavimas persmelkęs subtiliau nei efektingą prievartinį vainšteinišką seksą.

 

Galiausiai jokie įstatymai ir sutartys čia nepadės – reikalingas perversmas papročių (mores) srityje. Tačiau kam šiandien kalbėti apie mandagumą ir manieras, kai susiduriame su iš pažiūros žymiai skubesnių sprendimų reikalaujančiomis „tikromis“ problemomis? Ar šitaip elgdamiesi neregresuojame iki garsiosios Thomo de Quincey pastabos apie paprastą žudymo meną: „Kokia daugybė žmonių pradėjo teroro bei ekonominių katastrofų sukurstymu ir baigė nevykusiu poelgiu vakarėlyje“? Tačiau manieros – SVARBU. Įtemptose situacijose jos gyvybiškai būtinos ir leidžia atskirti barbariškumą nuo civilizuotumo.

 

 

Stebina vienas su nesenais viešais vulgarumo protrūkiais susijęs ir paminėjimo vertas faktas. 1960-aisiais nepadori elgsena buvo politinės Kairės bruožas: kad pabrėžtų savo priešingumą oficialiems politikams ir jų nušlifuotam žargonui, revoliucionieriai studentai dažnai vartodavo kasdienę kalbą. Šiandien nepadori kalbėsena beveik išskirtinė radikaliosios Dešinės prerogatyva. Taigi Kairė atsidūrė stebinančioje padorumo ir etiketo gynėjos pozicijoje. Mandagumas (manieros, galantiškumas) yra daugiau nei paklusimas išorinėms taisyklėms ir mažiau nei gryna moralinė veikla. Tai neapibrėžta sritis veiksmų, kurių atlikimo iš mūsų griežtai nereikalaujama (jei jų neatliekame, nepažeidžiame jokio įstatymo), bet kuriuos vis dėlto iš mūsų tikimasi atliksiant. Reikalą čia turime su numanomomis, neišsakytomis taisyklėmis, takto klausimais, kažkuo, ko atžvilgiu subjektai kaip taisyklė turi neatspindimą santykį, kažkuo, kas yra mūsų spontaniško jautrumo dalis, tankus įpročių ir lūkesčių audinys, įsiūtas į platesnį mūsų papročių paveldo audinį. Tokioje šviesoje išryškėja savinaikiškas politkorektiškumo ribotumas: jis bando aiškiai suformuluoti ir net įteisinti manieras.

 

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

www.thephilosophicalsalon.com/sex-contracts-and-manners/