SLAVOJ ŽIŽEK. Tikroji, vakarietiškosios žiniasklaidos apeinama priežastis, 
kodėl Talibanas taip staiga perėmė Afganistaną

 

Miestams griūnant tarsi domino kauliukams, didžiajai daliai iš 300000 karių susidedančių, geresne įranga aprūpintų ir geriau apmokytų Vyriausybės pajėgų pasidavus be kovos, 80000 karių perėmė Afganistano valdymą. Kodėl šitaip nutiko?

 

Vakarų žiniasklaida pateikia keletą paaiškinimų. Pirmasis – atvirai rasistinis: afganai paprasčiausiai nesubrendę demokratijai ir geidauja religinio fundamentalizmo. Tai visiškai apgailėtinas pareiškimas, nes prieš pusę amžiaus Afganistanas buvo (gana) apsišvietusi šalis, turėjusi stiprią komunistų partiją, dar žinomą demokratinės Afganistano liaudies partijos vardu; ji netgi sugebėjo keletą metų išsilaikyti valdžioje. Religiškai fundamentalistine šalimi Afganistanas tapo tik vėliau, per atsaką į sovietų okupaciją, kurios tikslas buvo užkirsti kelią komunizmo žlugimui.

 

Kita žiniasklaidos versija – teroras: Talibanas negailestingai naikina oponuojančius jo vykdomai politikai.

Dar mėginama aiškinti tikėjimu: Talibanas tiki savo veiksmais vykdąs Dievo įsakymą, todėl pergalė užtikrinta. Taigi Talibano nariams reikia būti kantriems, nes laikas jų pusėje.

 

Tokį staigų šalies valdymo perėmimą dar mėginama aiškinti, pateikiant kiek sudėtingesnę ir realistiškesnę versiją: besitęsiančio karo ir korupcijos sukeltas sąmyšis. Tokia šalies situacija galimai privertė žmones patikėti, kad, net jei valdant Talibanui įsivyrautų priespauda ir būtų įvestas šariatas, tai bent užtikrintų šiokį tokį saugumą ir tvarką.

 

Vis dėlto akivaizdu, kad visi minėti aiškinimai vengia to, kas liberaliam vakarietiškam požiūriui pernelyg traumatiška: Talibanas nesirūpina išlikimu, jo kariai pasirengę priimti „kankinystę“, žūti ne tik kovoje, bet ir žudantis. Nepakanka pasakyti, jog Talibano fundamentalistai „tikrai tiki“, kad žuvę kankiniais pateks į rojų, – toks aiškinimas nepaiso skirtumo tarp tikėjimo intelektualinės įžvalgos prasme („žinau, kad keliausiu į rojų – tai faktas“) ir tikėjimo kaip šališkos subjektyvios pozicijos užėmimo. Kitaip tariant, toks aiškinimas nesvarsto materialios ideologijos galios, – šiuo atveju tikėjimo galios, – ideologijos, ne paprasčiausiai grįstos mūsų įsitikinimo tvirtumu, bet egzistenciniu atsidavimu tikėjimui: nesame tą ar kitą tikėjimą besirenką subjektai – „esame“ mūsų tikėjimas, nes pastarasis įsiskverbęs į mūsų gyvenimą.

 

Būtent šis aspektas paskatino Michelį Foucault susižavėti 1978 metų Islamo revoliucija taip stipriai, kad Irane apsilankytų dukart. Filosofas žavėjosi ne tik kankinystę priimančių laikysena ir abejingumu savo gyvybei; jis buvo „įsitraukęs į labai savitą „tiesos istorijos“ pasakojimą, pabrėžiantį partizaninį ir agonistinį tiesos sakymo būdą bei virsmą per kovą ir sunkius išbandymus kaip prieštarą taikinančioms, neutralizuojančioms ir normalizuojančioms moderniosios vakarietiškosios galios formoms. Kad šitai suvoktume, būtina suprasti kaip tiesa veikia istoriniame politiniame diskurse, suprasti tiesą kaip šališką, paskirtą partizanams.“

Pats Foucault rašė taip:

 

Jei šis apie teisę (arba verčiau teises) kalbantis subjektas sako tiesą, ta tiesa nebėra visuotinė filosofo tiesa. Žinoma, kalbos apie bendrą karą, diskursas, mėginantis aiškinti karą esant žemiau taikos, yra bandymas nusakyti kovą kaip visumą ir rekonstruoti bendrą karo eigą. Tačiau tai nepaverčia jo totalizuojančiu ar neutraliu diskursu; toks diskursas visuomet perspektyvinis. Jis totalumu tesusirūpinęs tiek, kiek gali matyti jį vienapusiais terminais, iškreipti ir žvelgti į jį per savo prizmę. Kitaip tariant, tiesa (the truth) yra tiesa (a truth), teišsiskleidžianti iš savo kovinės padėties, iš pergalės siekio ir galiausiai, taip sakant, paties kalbančiojo subjekto išlikimo perspektyvos.

 

Ar toks įsitraukimu grįstas diskursas turėtų būti nurašytas kaip dar moderniojo individualizmo nepasiekusios ikimodernios „primityvios“ visuomenės požymis? Be to, ar į šiandieninį jo atgimimą reikėtų su panieka žvelgti kaip į simptomą, bylojantį apie fašistinį regresą?

Bent kiek susipažinusiems su vakarietiškuoju marksizmu atsakymas aiškus: vengrų filosofas George’as Lukacsas parodė, kokiu būdu marksizmas „visuotinai teisingas“, teisingas ne nepaisant jo šališkumo, o dėl to, kad yra „šališkas“, prieinamas tik iš tam tikros subjektyvios pozicijos. Galime su tokia žiūra nesutikti, bet tai, ko Foucault ieškojo tolimąjame Irane, – agonistinio („karinio“) būdo sakyti tiesą, – jau tvirtai glūdėjo marksistinėje žiūroje: įsitraukimas į klasių kovą ne kliudo „objektyviai“ pažininti istoriją, bet yra tokio pažinimo sąlyga.

 

Įprastinis pozityvistinis pažinimo kaip „objektyvios“ (nešališkos), partikuliaraus subjektyvaus įsitraukimo netrikdomos prieigos prie realybės supratimas – tai, ką Foucault nusakė kaip „taikinančias, neutralizuojančias ir normalizuojančias moderniąsias vakarietiškąsias galios formas“ – yra gryna ideologija, „ideologijos baigties“ ideologija.

 

Viena vertus, vyrauja neideologinis, „objektyvus“ ekspertinis pažinimas. Kita vertus, egzistuoja paskiri individai, kurių kiekvienas susitelkęs į idiosinkratišką „rūpinimąsi Savimi“ (šį terminą Foucault vartojo, kai jau buvo apleidęs savo iranietišką patirtį), į jo / jos gyvenimą malonumais pripildančius menkniekius.

 

Iš šios liberalaus individualizmo perspektyvos visapusis atsidavimas – ypač, jei jis apima riziką žūti – pasirodo esąs įtartinas ir „neracionalus“…

 

Čia susiduriame su dėmesio vertu paradoksu: nors abejotina, kad marksizmas pajėgus įtikinamai paaiškinti Talibano sėkmę, jis pateikė nepriekaištingą europietišką pavyzdį to, ko Foucault ieškojo Irane (kaip ir to, kas dabar stulbina mus Afganistane), pavyzdį, neįtraukusį jokio religinio fundamentalizmo, tik kolektyvinį angažavimąsi dėl geresnės ateities. Globaliam kapitalizmui triumfavus, toks kolektyvinis įsitraukimas buvo išstumtas, bet dabar, rodos, grįžta religinio fundamentalizmo išraiška.

 

Ar pajėgiame įsivaizduoti išstumtojo turinio sugrįžimą kolektyvinio emancipacinio įsitraukimo pavidalu? Būtent tai ir vyksta: tokio pavidalo išstumtasis turinys jau visu garsu beldžiasi į mūsų duris.

 

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

 

https://www.rt.com/op-ed/532207-zizek-taliban-retake-afghanistan-reason/?fbclid=IwAR1OWWOuy9X_OY8hRwRDUozB-KancrFZCZvMctEW-bw1nzZ8Hn3-w_gBKfQ