Slavoj Žižek. Tikrovės pasija, regimybės pasija

Kai Brechtas, vykdamas iš savo namų į teatrą 1953 metų liepą, aplenkė sovietų tankų koloną, judančią link Stalinallee malšinti darbininkų sukilimo, jis pamojavo jiems ir vėliau tą dieną užsirašė savo dienoraštyje, kad tuo momentu jis (nors niekada nebuvo partijos narys) pirmą kartą gyvenime pajuto norą įstoti į Komunistų partiją. Vargu ar Brechtas toleravo kovos žiaurumą vildamasis, kad ji atneš klestinčią ateitį: veikiau patį prievartos šiurkštumą jis suvokė ir parėmė kaip autentiškumą… Ar tai nėra puikus pavyzdys to, ką Alainas Badiou apibrėžė kaip svarbiausią dvidešimtojo amžiaus bruožą: „tikrovės pasija“ [la passion du réel]? Priešingai nei devynioliktojo amžiaus utopiniai ar „moksliniai“ projektai ir idealai, ateities planavimas, dvidešimtasis amžius siekia pateikti patį daiktą, tiesiogiai realizuodamas ilgai lauktą Naująją Tvarką. Galutinis ir lemiamas dvidešimtojo amžiaus momentas buvo tiesioginė Tikrovės patirtis kaip priešprieša kasdienei socialinei realybei – ekstremali Tikrovės prievarta yra kaina, kurią turime sumokėti nuskusdami apgaulingus realybės sluoksnius.

 

Sėdėdamas Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, Ernstas Jüngeris džiaugėsi būsima kova vienas prieš vieną kaip autentišku intersubjektyviu susidūrimu: autentiškumą sukuria prievartinės transgresijos aktas, pradedant Lacano Tikrove – tai Daiktas, kurį Antigonė priešpriešina pažeisdama Miesto įstatymus – baigiant Bataille aprašytu ekscesu. Seksualumo plotmėje šios „Tikrovės pasijos“ ikona yra Oshimos filmas „Jausmų imperija“, sukurtas Japonijoje 1970 metais, kuriame meilės santykiai virsta abipusiu kankinimu, besibaigiančiu mirtimi. Ar kraštutinė Tikrovės pasijos apraiška nėra galimybė, kurią siūlo atviri internetiniai puslapiai, kur galima stebėti vaginos vidų per mažą kamerą, pritaisytą dildo viršuje? Šiame kraštutiniame taške randasi pokytis: kai per daug priartėjame prie geidžiamo objekto, erotinis susižavėjimas virsta pasibjaurėjimu pliko kūno Tikrove.

 

Kita „Tikrovės pasijos“ versija, kurią galime priešpriešinti „tarnavimui gėriui“ socialinėje realybėje, yra aiškiai matoma Kubos revoliucijoje. Pasinaudodama būtinybe, šiandieninė Kuba ir toliau herojiškai neigia kapitalistinę nusidėvėjimo ir planuojamo senėjimo logiką: dauguma ten naudojamų produktų Vakaruose laikomi nusidėvėjusiais – ne tik pagarsėję šeštojo dešimtmečio amerikietiški automobiliai, kurie vis dar stebuklingai funkcionuoja, bet net ir dešimtys Kanados geltonųjų mokyklinių autobusų (su senais, vis dar įskaitomais užrašais prancūzų ar anglų kalbomis), kurie buvo gauti kaip dovana ir panaudoti viešajam transportui. Taigi susiduriame su paradoksu, jog pašėlusioje globalaus kapitalizmo eroje pagrindinė revoliucijos užduotis yra privesti socialinę dinamiką prie aklavietės – tai kaina, kurią reikia mokėti už pašalinimą iš globalaus kapitalistinio tinklo. Čia matome keistą simetriją tarp Kubos ir Vakarų „postindustrinių“ visuomenių: abiem atvejais pašėlusi mobilizacija slepia daug gilesnį nejudrumą. Kuboje revoliucinė mobilizacija slepia socialinį sąstingį; išsivysčiusiuose Vakaruose pašėlęs socialinis aktyvumas slepia pamatinį globalaus kapitalizmo vienodumą, Įvykio stoką…

 

Walteris Benjaminas apibrėžė Mesianistinį momentą kaip Dialektik im Stillstand, dialektiką sąstingyje: belaukiant Mesianistinio Įvykio, gyvenimas sustoja. Ar Kuboje neaptinkame keisto šio momento išsipildymo, tam tikro negatyvaus Mesianistinio laiko: socialistinio sąstingio, kuriame „laikas tuoj išseks“, todėl kiekvienas laukia Stebuklo, kuris įvyks, kai Castro mirs, o socializmas žlugs? Nenuostabu, kad šalia politinių žinių ir pranešimų svarbiausia laida per Kubos televiziją yra anglų kalbos kursai –– neįsivaizduojama jų daugybė, penkios šešios valandos kiekvieną dieną. Paradoksalu, tačiau pats sugrįžimas prie anti-Mesianistinio kapitalistinio normalaus gyvenimo yra suvokiamas kaip Mesianistinio laukimo objektas – kažkas, ko šalis paprasčiausiai laukia, įšalusi neveikimo būsenoje.

 

 

Kuboje pats pasiaukojimas yra suvokiamas / primetamas kaip autentiško revoliucinio Įvykio įrodymas – psichoanalizėje tai vadinama kastracijos logika. Visa Kubos politinė-ideologinė tapatybė remiasi ištikimybe kastracijai (nenuostabu, jog Vado vardas – Fidelis Castro!): priešpriešą Įvykiui sudaro vis didėjanti socialinės būties / gyvenimo inercija: tai šalis, sustingusi laike, su senais yrančiais pastatais. Revoliucinis Įvykis buvo „išduotas“ ne termidoro įvestos naujos tvarkos; pats prisirišimas prie Įvykio vedė prie pozityvios socialinės būties sąstingio. Yrantys pastatai yra ištikimybės Įvykiui įrodymas. Nenuostabu, jog revoliucinė ikonografija šiandieninėje Kuboje pilna krikščioniškų nuorodų – Revoliucijos apaštalų, Che Guevaros išaukštinimo iki Kristaus, iki Amžinojo („lo Eterno“ – tai pavadinimas dainos, kurią Carlosas Puebla dainuoja apie jį): kai Amžinybė įsikūnija laike, laikas sustoja. Nenuostabu, kad esminis įspūdis, kurį galima buvo susidaryti Havanoje 2001 metais, buvo tas, jog visi vietos gyventojai pabėgo ir ją užgrobė skvoteriai, nerandantys vietos šiuose didinguose senuose pastatuose, užėmę juos laikinai, padaliję dideles erdves medinėmis perskyromis ir t. t. Taigi Kubos įvaizdis, kurį susidarome iš Pedro Juano Gutiérrezo romano (iš jo „nešvarios Havanos trilogijos“), yra daug pasakantis: Kubos „būtis“, kuri priešpriešinama revoliuciniam Įvykiui, – tai kasdienė kova už išlikimą, pabėgimas į drastišką nešvankų seksą, naudojimasis diena neturint jokių ateities projektų. Ši obsceniška inercija ir yra revoliucinio Didingumo „tiesa“.

 

Ar vadinamasis fundamentalistinis teroras taip pat nėra Tikrovės pasijos išraiška? Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vokietijoje žlugus Naujosios kairės studentų pasipriešinimo judėjimui vienas iš padarinių buvo Raudonosios armijos frakcijos (Red Army Faction) terorizmas (Baaderio ir Meinhof „gauja“ ir t. t.); jis rėmėsi prielaida, kad studentų judėjimo nesėkmė parodė, jog masės taip giliai yra įklimpusios savo apolitiškame konsumeristiniame būvyje, kad jų tiesiog neįmanoma pažadinti įprastu politiniu švietimu ir sąmoningumo skatinimu – reikia daug drastiškesnės intervencijos, norint pažadinti jas iš ideologinio sąstingio, iš hipnotinės konsumeristinės būklės, ir tik tiesioginė prievartinė intervencija, pavyzdžiui, prekybos centrų sprogdinimas, būtų veiksminga. Ir argi tas pat, tik skirtingu lygmeniu, negalioja šiandieniniam fundamentalistiniam terorizmui? Ar jo tikslas nėra pažadinti mus, Vakarų piliečius, iš mūsų sąstingio, iš panirimo mūsų kasdieniame ideologiniame pasaulyje?

 

Pastarieji du pavyzdžiai nurodo fundamentalų „Tikrovės pasijos“ paradoksą: ji pasirodo savo visiškoje priešybėje, būtent teatrališkame reginyje – pradedant parodomaisiais stalinistiniais teismo procesais, baigiant įspūdingais teroristiniais aktais. Taigi jei Tikrovės pasija baigiasi visišku supanašėjimu su įspūdingu Tikrovės efektu, tuomet, laikantis tikslios inversijos, „postmoderni“ pasija regimybei baigiasi drastišku sugrįžimu prie Tikrovės pasijos. Imkime „pjaustytojų“ fenomeną (tai žmonės, dažniausiai moterys, jaučiantys neatremiamą poreikį pjaustyti save skustuvais ar kitaip žalotis); tai eina visiškai paraleliai su mūsų aplinkos virtualizavimu: šis fenomenas reprezentuoja desperatišką siekį sugrąžinti kūno Tikrovę. Šiuo požiūriu pjaustymasis turi būti priešpriešinamas normaliam tatuiruočių rašymui ant kūno, kuris garantuoja subjekto dalyvavimą (virtualioje) simbolinėje tvarkoje – pjaustymosi problema, priešingai, yra pačios realybės teigimas. Toli gražu nebūdamas savižudiškas, taip pat ir nenurodydamas susinaikinimo geismo, pjaustymasis yra radikali pastanga (iš naujo) valdyti realybę arba (kitas šio fenomeno aspektas) tvirtai pagrįsti ego kūniška realybe ir taip įveikti nepakeliamą nerimą dėl to, jog suvokia save kaip neegzistuojančius. Pjaustytojai paprastai pasakoja, kad vos tik pamato šiltą raudoną kraują, tekantį iš pasidarytos žaizdos, jie vėl jaučiasi gyvi, tvirtai įsišakniję realybėje. Taigi nors pjaustymasis yra patologinis fenomenas, tai yra patologinė pastanga išsikovoti tam tikrą normalumą, išvengti totalios psichotinės krizės.

 

Šiandieninėje rinkoje randame daugybę produktų, neturinčių žalingų savybių: kavą be kofeino, kremą be riebalų, alų be alkoholio… Sąrašą galima pratęsti: tai galioja ir virtualiam seksui be sekso, Colino Powello doktrinai apie karą be aukų (iš mūsų pusės, žinoma) kaip karui be karo, šiuolaikiniam politikos kaip ekspertų administravimo meno apibrėžimui, taigi politikai be politikos, taip pat ir šiandieniniam tolerantiškam liberaliam multikultūrizmui kaip patirčiai Kito, kuris jau netekęs savo Kitoniškumo (idealizuotas Kitas, kuris tik žavingai šoka ir turi ekologiškai pagrįstą holistinį požiūrį į tikrovę, nors tai, kad jis muša žmoną, lieka nepastebėta…)? Virtuali Realybė paprasčiausiai apibendrina šią procedūrą, kai pasiūlomas produktas be substancijos: ji sukuria realybę, kuri pati neturi substancijos, kieto besipriešinančio Tikrovės branduolio – panašiai kaip kava be kofeino kvepia ir turi tą patį skonį kaip tikra kava, nors ir nėra tokia, Virtuali Realybė taip pat patiriama kaip realybė, nors tokia ir nėra. Šis virtualizacijos procesas baigiasi tuo, jog „tikrą realybę“ imame suvokti kaip virtualų darinį. Didžiajai publikos daliai PPC sprogimas buvo įvykis, regimas per televizoriaus ekraną, ir stebint dažnai kartojamą kadrą, kai išsigandę žmonės bėga į kamerą nuo griūvančio bokšto sukelto milžiniško dulkių debesio, ar pats šis rakursas nepriminė įspūdingų kadrų iš katastrofų filmų, ar tai nebuvo specialusis efektas, pralenkiantis visus kitus, nes, kaip pažymėjo Jeremy Benthamas – realybė yra pati geriausia savo pačios regimybė?

 

Ar santykis tarp PPC atakų ir Holivudo katastrofų filmų nėra toks pats kaip tarp snuff pornografijos ir įprastų sadomazochistinių pornografinių filmų? Karlo Heinzo Stockhauseno provokuojančiame teiginyje, kad į PPC bokštus besirėžiantys lėktuvai buvo tobuliausias meno kūrinys, esama dalelės tiesos: PPC bokštų griuvimą galime suvokti kaip dvidešimtojo amžiaus meno „Tikrovės pasijos“ kulminaciją – patys „teroristai“ ėmėsi šio veiksmo ne tam, kad padarytų tikrą materialinę žalą, bet dėl įspūdingo efekto. Praėjus kelioms dienoms po 2001 metų rugsėjo 11-osios mūsų žvilgsnis vis dar buvo prikaustytas prie vaizdo, kai lėktuvas rėžiasi į vieną iš PPC bokštų, ir visi buvome priversti patirti, ką reiškia „potraukis pakartoti“ ir jouissance anapus malonumo principo: mes norėjome tai matyti vis iš naujo; tie patys kadrai buvo kartojami ad nauseam, ir nemalonus pasitenkinimas, kurį patyrėme, buvo pats gryniausias jouissance. Būtent tuomet, kai stebėjome TV ekrane griūvančius abu bokštus, suvokėme, kokia netikra yra „TV šou realybė“: net jei šie šou vyksta „iš tikrųjų“, žmonės juose vis dar vaidina – paprasčiausiai vaidina save. Įprastinis atsiribojimas romane („veikėjai šiame tekste yra išgalvoti, bet koks panašumas į tikrus asmenis yra visiškai atsitiktinis“) taip pat galioja ir realybės muilo operų dalyviams: ten matome išgalvotus veikėjus, net jei jie iš tikrųjų vaidina save.

 

Autentiška dvidešimtojo amžiaus pasija įsiskverbti į Tikrą Daiktą (galiausiai į destruktyvią Tuštumą) per regimybių voratinklį, sukuriantį mūsų realybę, pasiekia kulminaciją Tikrovės virpulyje, sukuriančiame kraštutinį „efektą“, kurio vaikomasi digitalizuotais specialiaisiais efektais, pradedant realybės TV ir mėgėjiška pornografija, baigiant snuff filmais. Snuff filmai, pateikiantys „tikrą daiktą“, tikriausiai yra kraštutinė Virtualios Realybės tiesa. Esama intymaus ryšio tarp realybės virtualizavimo ir nesibaigiančio, begalinio kūniško skausmo, daug stipresnio nei įprastinis: ar biogenetikos ir Virtualios Realybės derinimas neatveria naujų „užkerėtų“ kankinimo galimybių, naujų ir negirdėtų horizontų, galinčių praplėsti mūsų gebėjimą kęsti skausmą (praplečiant sensorines galimybes iškęsti skausmą, išrandant naujas jo sukėlimo formas)? Galbūt kraštutinis Sade’o vaizdinys apie „nemirštančią“ kankinimų auką, kuri gali kentėti nesibaigiančius skausmus, negalėdama pabėgti į sau priklausančią mirtį, laukia, kol galės tapti realybe.

 

Didžiausia Amerikos paranojinė fantazija sukasi apie asmenį, gyvenantį mažame idiliškame Kalifornijos mieste, vartotojų rojuje, ir staiga pradedantį įtarti, kad pasaulis, kuriame jis gyvena, yra apgaulė, vaidinimas, kuris vaidinamas tik tam, kad jį įtikintų, jog gyvena realiame pasaulyje, nors visi žmonės aplink jį yra aktoriai ir statistai gigantiškame šou. To pavyzdys gali būti Peterio Weiro filmas „Trumeno šou“ (1998) su Jimu Carrey, kuris vaidina mažo miestelio klerką, pamažu suvokiantį, jog yra nuolatinio, dvidešimt keturias valandas trunkančio, televizijos šou herojus: jo gimtasis miestas iš tiesų yra gigantiška studija, kur kameros visur jį sekioja. Tarp jo pirmtakų verta paminėti Phillipo K. Dicko filmą „Time out of Joint“ (1959), kuriame herojus, gyvenantis kuklų kasdienį gyvenimą mažame idiliškame Kalifornijos mieste šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pamažu suvokia, kad visas miestas yra padirbinys, sukurtas tam, kad jis būtų patenkintas… Pamatinė filmų „Trumeno šou“ ir „Time out of Joint“ patirtis yra ta, kad vėlyvojo kapitalizmo vartotojų Kalifornijos rojus, būdamas hiperrealus, tam tikru būdu yra nerealus, be substancijos, neturintis materialaus inertiškumo. Panašus siaubo „derealizavimas“ prasidėjo po PPC sprogimo: nors aukų skaičius – 3000 – kartojamas visą laiką, stebėtina, kad beveik nematome vykstančių skerdynių – nei išdraskytų kūnų, nei kraujo, nei desperatiškų mirštančių žmonių veidų… priešingai nei reportažuose apie Trečiojo pasaulio katastrofas, kur svarbiausia yra sukurti sensacingą žinią apie kokią nors siaubingą detalę: Somalis miršta iš bado, išprievartautos Bosnijos moterys, vyrai perpjautomis gerklėmis. Šie kadrai visuomet lydimi išankstinio perspėjimo, kad „kai kurie vaizdai, kuriuos pamatysite, yra žiaurūs ir gali išgąsdinti vaikus“ – įspėjimas, kurio niekada negirdime reportažuose apie PPC griuvimą. Ar tai nėra dar vienas įrodymas, jog net šiuo tragišku momentu išsaugomas atstumas, skiriantis Mus nuo Jų, nuo jų realybės: tikrasis siaubas vyksta ten, ne čia?

 

Iš anglų kalbos Vertė Audronė Žukauskaitė

 

Ištrauka iš knygos Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausto Lacano

 

Vertimas į lietuvių kalbą pirmą kartą buvo publikuotas laikraštyje Šiaurės Atėnai 2004 m.
http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131125141/http:/www.culture.lt/satenai/?leid_id=708&kas=straipsnis&st_id=2769