Savo pratarmėje tekstų rinkiniui „Negatyvumas psichoanalizėje“ (Negativity in Psychoanalysis)[1] Slavojus Žižekas perspėja apie „filosofinę psichoanalizės kolonizaciją“. Jo įsitikinimu, tokios kolonizacijos esmė yra psichoanalitinių ir filosofinių sąvokų suplakimas. Tarkime, potraukis mirčiai pakeičiamas filosofine negacijos sąvoka. Tai leidžia negatyvumą tirti vien filosofiškai, neatsižvelgiant į psichoanalitinės klinikos pirmumą, net nelaikant jos būtina. Įdomu, kad šiuolaikiniam lakaniškosios psichoanalizės „kunigaikščiui“ Jacques’ui-Allainui Milleriui tokį pat susirūpinimą kelia Žižekas. Prancūzas jam būdinga paternalistine maniera Žižeką, Badiou ir kitus filosofus, kurie remiasi Jacques’u Lacanu, kaltina, neva jie kolonizuoja šį psichoanalitiką. Millerio žodžiais tariant, Žižekas „žižekizuoja Lacaną“. Tokio kaltinimo šviesoje minėtas Žižeko perspėjimas įgauna komišką atspalvį, nes susidariusi padėtis primena situaciją, kai vagis skundžiasi, kad iš jo pavogta tai, ką prieš tai pavogė jis pats.

 

Žižeko pritarimas neseniems Gabrielio Tupinambá užmojams[2] demaskuoti lakaniškąją ideologiją dar labiau pabrėžia siužetą apie vagystę to, kas pavogta. Pagal Tupinambá aiškinimą, Milleris iškyla kaip ideologas signifikanto, kuris – ne be Lacano pagalbos – kolonizavo lingvistiką ir mokslą apskritai. Milleris, tapęs Lacano mokymo paveldėtoju, viena vertus, pradėjo jį taikyti sritims, kurios neturi nieko bendra su klinika, antra vertus, sustingdė mileriškosios institucijos formomis, atspariomis bet kokiai išorinei įtakai. Kitaip tariant, Lacaną milerizavo. Tai įgauna dar vieną komišką atspalvį: du vagys susitinka ir piktinasi vagystėmis vienas iš kito. Taigi situacija tokia:

 

1. Žižekas aimanuoja, kad psichoanalitinę kliniką kolonizuoja filosofija, pritardamas kaltinimams, neva Milleris ideologizuoja Lacaną.

2. Savo ruožtu Milleris kaltina Žižeką filosofine Lacano ideologizacija, nors pats tuo pat metu kolonizuoja sritis, visiškai nesusijusias su psichoanalitine klinika.

 

Akivaizdu, kad tokie kaltinimai paneigia vienas kitą, todėl neįmanoma pritarti kuriam nors iš jų, geriausia tiesiog nebekreipti dėmesio. Tada atsiveria erdvė, kurios anksčiau neįžvelgėme, nes turėjome rinktis tarp vienodai gerų iniciatyvų. Lacanas XVII seminare[3] tokį reiškinį vadino žinojimo nuosmukiu į simptomo lygmenį – tai, kas ginčo dalyviams anksčiau atrodė reikšminga, nes leido mėgautis jouissance, išoriniam stebėtojui dabar atrodo simptomiška, atseit privačiai kaunamasi dėl tiesos. Tokia įžvalga Žižekui nebūtų jokia naujiena – juk jis garsėja vadinamuoju paralaksiniu matymu, kai žvilgsnis nuo privačios priešpriešos tarp ideologinio ginčo ir intelektualinės jo kritikos nukrypsta į pačią kalbos instanciją, pačias šnekėjimo sąlygas. Dabar išorinio stebėtojo funkcija, „kito matymas“ leidžia paralaksinį žvilgsnį mesti į patį Žižeką.

 

Derėtų klausti, kuo Žižeko ar Millerio refleksija skiriasi nuo potencialaus išorinio stebėtojo žvilgsnio. Į šį klausimą atsakyti galima, remiantis Louis Althusseriu, – jei ideologija nepaliaujamai kalba apie savo pačios turinį, tai jos kritika turėtų kalbėti apie problematiką, svarbią tiek ideologijai, tiek ir jos kritikai. Ideologija mato vien tai, kas patenka į jos savimonės lauką, todėl neįžvelgia savo pačios problemų ir negali jų spręsti. Kritiškai nusiteikęs ideologijos subjektas primena obsesyvų, save analizuojantį įkyriųjų būsenų neurotiką, – jo savianalizė, kad ir pati kruopščiausia, išreiškia priešinimąsi, neurotikas be paliovos kartoja tą patį. Nepaliaujamas savęs demaskavimas ir yra obsesyvumo simptomas. Šį kartojimąsi gali nutraukti tik signifikanto injekcija iš išorės, analitinis pjūvis.

 

Čia priartėjame prie Millerio pozicijos. Kitaip nei Žižekas, kuris klinikinės analizės nepraktikavo, Milleris yra psichoanalitikas, kurio darbas – daryti analitinius pjūvius. Kitaip tariant, Žižeko nerimas, kad kliniką išstūmė filosofinis negatyvumas, negali būti nukreiptas į Millerį. Vis dėlto tai, kad jis turi pacientų, yra klinicistas, nereiškia, kad neįsivels į ideologinius ginčus. Psichoanalitinė savimonė ir kova už tiesą neleidžia Milleriui pastebėti to momento, kai atsiranda simptomas, todėl prarandama galimybė tinkamu metu atlikti analitinį pjūvį, pažvelgti į save kito akimis.

 

Tokią keblią situaciją aptaria Jacques’as Derrida. Pasak jo, kai priešinamasi psichoanalizei, analitikas savo obsesyvumu nė kiek nenusileidžia pacientui. Psichoanalitinis įkyrumas, kurio neišvengė ir Sigmundas Freudas, pasireiškia kaip kompulsyvus siekis paaiškinti nesąmoningus procesus arba įveikti paciento priešinimąsi. Analitikas irgi mėgaujasi savo simptomu, skirtumas čia tik toks, kad pacientas negali to nujausti, nes per setingą analitiko nerimas tampa nematomas. Kitaip viskas klostosi už klinikos ribų – ten psichoanalitinės žinios niekuo nesiskiria nuo bet kokių kitų žinių, t. y. analitinės žinios ten įgauna simptominį pavidalą, jas galima interpretuoti, aiškinti psichoanalitiškai. Savo seminaruose Lacanas tą ir darė, kvestionuodamas kitų analitikų žinojimą.

 

Tačiau kuo psichoanalitinės klinikos aplinka skiriasi nuo kitokios aplinkos, nuo kitų šnekos sąlygų? Akivaizdu, kad Žižekui į šį klausimą atsakyti nėra lengva – jis akcentuoja vien klinikos svarbą, o visa kita palieka klinicistams. Milleris, nors galėtų atsakyti į šį klausimą, nepaaiškina, kas tokio svarbaus vyksta per setingą ir kuo klinikinė aplinka skiriasi nuo Žižeko šnekos sąlygų. Juk Lacanas savo seminaruose irgi rėmėsi Hegeliu bei garsėjo išpuoliais, kurie buvo ne mažiau aršūs negu Žižeko atakos. Kodėl turėtume sutikti su Milleriu, kad filosofai kažkaip žaloja Lacaną ar net psichoanalizę apskritai, o ne atvirkščiai, t. y. kodėl drauge su André Greenu negalėtume pareikšti, kad būtent Lacanas filosofiškai traktuoja froidiškąją psichoanalizę?

 

Nėra jokių abejonių, kad Milleris žino tikrąją padėtį – klinikinė aplinka leidžia neatsakyti į reikalavimą, todėl analitiko nerimas klinikoje tampa nematomas. Lacanas nieko nelakanizuoja, čia vyksta lakanistų perkėlimas į Lacaną; žvelgiant marksistiškai, jie yra įsitikinę, kad Lacanui pavyko suformuluoti klasinius jų interesus. Taigi Milleriui belieka ginti viską, kas pažymėta signifikantu „Lacanas“, įskaitant ir turinį, kurį siūlo lakanistų bendruomenė.

 

Vos susibūręs, pirmasis Lacano sekėjų pulkas paskatino pacientus „pirkti“ kuo daugiau lakaniškosios analizės ir tapo veidrodžiu, kuriame Lacano žinios virsta tiesa. Klinikoje Lacanas elgėsi, švelniai tariant, keistai ar bent jau šis keistumas jam priskiriamas (visiškai nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų, pakanka to, kad Lacanas tokį įspūdį darė savo pacientams). Tačiau auditorijoje jis pakreipdavo diskursą kita linkme, vos tik klausytojai įsisavindavo, ką jis pasakė seminare. Tačiau vienas dalykas nepakito – lakaniškoji klinikinė patirtis pačiam Lacanui neegzistavo, todėl filosofinėse diskusijose į ją neapeliuodavo. Tiesą sakant, tai, ką darė Lacanas, atrodė lakaniška tik todėl, kad buvo tokių, kurie laikė save lakanistais, bet pats Lacanas būti tarp tokių, suprantama, negalėjo – Kitam nėra Kito, tad ir Lacanui neegzistavo Lacanas. Ši tiesa (Kitam nėra Kito) lėmė, kad Lacanas turėjo susimokėti dėl kitko – jis buvo froidistas, ir, žvelgiant iš froidistų perspektyvos, lakanizavo Freudą, už ką buvo išvarytas iš analitikų bendruomenės.

 

Milleris tikina, kad Lacanas visų pirma psichoanalitinių žinių skelbėjas, jų įgarsintojas. Antra, tos jo įgarsintos žinios, net jei tarp jų ir klinikinės aplinkos nėra funkcinio ryšio, vis tiek psichoanalitiškos. Pirmuoju atveju Milleris užsitikrino psichoanalitinę poziciją, nes būtent jis monopolizavo Lacaną, antruoju atveju užtikrino Lacano žinių perdavimą kitiems lakanistų bendruomenės nariams. Pirmasis tų žinių adresatas, žinoma, pats Milleris. Jei pripažintų, kad tarp analitinių žinių ir to, kas vyksta už klinikos ribų, nėra tiesioginės sąsajos, egzistuoja didelis atotrūkis, Milleris negalėtų savo klinikinės praktikos laikyti tokia reikšminga, o Lacaną turėtų traktuoti kaip bet kurį kitą autorių. Kas yra susipažinęs su Lacano mokymu, žino, kad Marxo pridėtinės vertės sąvoka jam buvo tokia pat svarbi kaip ir Freudo konceptai. Todėl Milleris turėtų Žižeko referavimą į Marxą ir Hegelį laikyti tokiu pat reikšmingu kaip ir diskusijas apie Lacaną, be to, reikėtų gerai pagrįsti, kodėl klinikinė jo praktika apskritai verta dėmesio. Jei Milleris liautųsi primygtinai teigęs, kad tai, kas lakaniška, tapatu tam, kas psichoanalitiška, taptų aišku, kad Freudo mokymą Lacanas paveldėjo ne mileriška maniera, nes perrašinėjo Freudą kaip tinkamas, sėmėsi iš jo tekstų to, ko reikėjo psichoanalitiniams tikslams įgyvendinti. Galima klausti, kodėl su Lacano mokymu nevalia elgtis taip, kaip Lacanas elgėsi su Freudo tekstais?

 

Per svarstymų dešimtmečius Millerio mokykla nuolatos bandė kelti šiuos klausimus, froidiškosios pakraipos analitikai iš tikrųjų darbštūs. Vis dėlto kaip Marxas piktinosi, kad jaunieji hegelininkai kritikavo Hegelį, bet nežengė nuo jo nė per žingsnį, taip vos ne kiekvienas lakanistas įtarinėja kokią nors mokyklą, universitetą, net patį Lacaną, bet savo teorinio sprendimo nepateikia. Remiantis Althusseriu, galima sakyti, kad to priežastis yra ne analitikų per mažas sąmoningumas, bet pernelyg menkas jų nusimanymas apie ideologiją, nepakankamas suvokimas, kas sukelia tokias problemas, paverčia jas reikšmingomis ir tuo pat metu neišsprendžiamomis.

 

Lacanas  savo XVII seminare aiškino, kodėl netyla ideologiniai ginčai. Pasak jo, dėl tiesos grumiamasi todėl, kad ji susijusi su Tikrove, kuriai „nei šilta, nei šalta“, kaip šios grumtynės pasibaigs. Tiesa nėra Tikrovės pusėje, jos poveikį lemia žinių praradimas, jų stoka.

Viskas stoja į savo vietas, prisiminus, kokiam registrui Tupinambá priskyrė kliniką – ji yra psichoanalizės Tikrovė, čia istorija ir baigiasi. Psichoanalitinės žinios nuolatos peržengia analitinio setingo ribas, kurios, beje, neapsiriboja psichoanalitiko kabinetu. Išorinis stebėtojas staiga aptinka žinias apie jouissance, bet jau įgavusias simptominį pavidalą. Anksčiau, kai analitikų nerimas buvo paslėptas, klinikinė aplinka neleido jam tapti matomam, o dabar psichoanalizė niekuo nesiskiria nuo bet kokių kitų žinių, įtrauktų į universiteto diskurso signifikantų grandinę (S2) kartu su, pavyzdžiui, kapitalizmo kritika ar egzistencializmu. Suprantama, tai nereiškia, kad čia kažkas bloga. Tomis žiniomis naudojamasi kaip intelektualinės rinkos valiuta, todėl joms taikomas įprastas vertingumo standartas. Kad tokie žinių mainai vyktų, pakanka dėstyti Lacano mokymą, o psichoanalitines žinias pritaikyti, sprendžiant neatidėliotinas socialines problemas, t. y. tenkinti visuomenės reikalavimus. Čia nėra nieko keista, nes norint išlaikyti mokyklą, neprarasti pozicijos akademijoje, pritraukti kuo daugiau pacientų, teks naudotis simptominėmis žiniomis, jei ne atsakant į visus klausimus, tai bent patenkinant tam tikrus lūkesčius; jei ne parodant, kuo psichoanalizė galėtų būti naudinga, tai bent reprezentuojant save.

 

Šiaip ar taip, žinių simptomiškumas lemia, kad daugybė problemų tampa neišsprendžiamos, viena vertus, jos rodo pasipriešinimą, byloja apie tai, kas užmiršta, antra vertus, neleidžia nutrūkti žinių srautui. Karštai pasisakančių už klinikos svarbą netrūksta, nepaisant to, kad Tikrovei „nei šilta, nei šalta“, kaip filosofai elgiasi su Lacanu – ar apiplėšinėja jį, pasak Millerio, ar klinikinę medžiagą pakeičia filosofiniu mąstymu, kaip perspėja Žižekas. Analitiko nerimas savo kelią ras, net jei visi pasaulio filosofai apsiskelbs esantys analitikai, ar tuo atveju, jei asmenys, ketinantys pradėti klinikinę praktiką, pirmiausia privalės nuvykti į Paryžių, kad gautų tam leidimą.

 

Galiausiai Tikrovė sušvinta per simbolinio registro įtrūkius – kuo stipriau subjektą neurotizuoja Lacanas, tuo intensyvesnis pasipriešinimas kyla analitinėje scenoje, kuo labiau tiesa apdumia akis, tuo ryškiau spindi Tikrovė. Bėda tik ta, kaip rašo Lacanas, kad Tikrovės spindesyje neįmanoma nieko įžvelgti.

 

​

2025-10-08

​

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​

Pirmą kartą publikuota žurnale Kultūros barai (2025, nr. 9)

​

 

[1] Duane Rousselle, Mark Gerard Murphy, „Negativity in Psychoanalysis: Theory and Clinic“, London: Routledge, 2024.

[2] Gabriel Tupinambá, „The Desire of Psychoanalysis“, Evanston, Illinois: Northwestern University Press, 2024.

[3] Jacques Lacan, „The Other Side of Psychoanalysis (Book XVII)“, New York: W. W. Norton & Company, 2007.

​