Šiame įraše publikuojamas psichoanalitiko Igno Gutausko tekstas, įsiterpiantis į mano ir Jokūbo Andrijausko diskusiją apie Freudą. Pastarąjį apsikeitimą idėjomis atidžiai sekęs nuo pat pradžių, Gutauskas identifikavo abiejų pozicijų ribas, todėl žvilgsnį nukreipia į paties Freudo geismo problematiką, kuri čia apibrėžiama kaip psichoanalizės svarstymui būtinas teorinis orientyras. Teksto svarba atsiskleidžia tuo, kad tai yra reikšminga ir atsižvelgtina kritika, mano atveju leidžianti permąstyti daugybę anksčiau išsakytų teiginių. Lygiai taip pat, straipsnyje pristatomi konceptai vietiniame kontekste dažniausiai nesusilaukia dėmesio, todėl šis įvedimas esamą situaciją stumteli į kitą lygmenį.

​​

Šis tekstas yra įsiterpimas (ne tiesiog bandymas sudalyvauti) į šiame tinklaraštyje vykusią diskusiją, kuri prasidėjo Jokūbui Andrijauskui atsakius į tinklaraščio autoriaus akademinį juodraštį „Froidiškoji nesąmoningumo koncepcija“. Intervencijos tikslas yra pakomentuoti tam tikrus atsakymus į diskusijos metu keltus klausimus, atsižvelgiant į elementą, kuris diskusijoje figūravo (nes nefigūruoti negali, jei yra kalbama apie Freudą ir psichoanalizę), tačiau jos dalyvių nebuvo įvardytas. Tas elementas yra Freudo geismas, kurį savo knygoje „Tėvo metafora ir analitiko geismas“ plačiai nagrinėjo psichoanalitikas Aleksandras Smulianskis. Jo įžvalgomis didele dalimi bus paremtas ši komentaras.

 

Pradėti galima nuo to, kad Freudo geismas negali būti suvestas į geismą kažką sužinoti apie savo tyrimo objektą, tarkime, subjekto psichiką ar visuomenę. Psichoanalitinių žinių korpusas neatsirado Freudo kaip tam tikrus reiškinius geriau suprasti siekusio mokslininko ar filosofo tiriamojo polėkio pagrindu. Šios aplinkybės įprastai yra nepaisoma, todėl bet kokie Freudo raštuose ar jo biografijoje, kiek ji liečia analitinę jo veiklą, aptinkami nenuoseklumai yra interpretuojami kaip sunkumų siekiant nušviesti Freudui rūpimą tyrimo objektą apraiškos. Visgi tie nenuoseklumai, tarkime, tam tikros Freudo dvejonės ar pabrėžtinas klinikinių nuorodų savo sekėjams išsakymas, turi kitą pagrindą. Tai, kad Freudas nepasižymėjo geismu pažinti (psichoanalizėje teigiama, kad toks geismas apskritai neegzistuoja), nereiškia, kad Freudo situacijoje siekis prieiti prie tam tikro žinojimo nefigūravo; jis siekė pažinti, tačiau tik todėl, kad šis siekis buvo pajungtas specifiniam, tam tikra trajektorija Freudą kreipusiam geismui.

Ką apima Freudo geismas? Freudas geidė parodyti, kad egzistuoja kitas specifinis geismas, konkreti struktūrinė pozicija, kuri Freudo nerimo objektu buvo dar iki psichoanalizės kaip disciplinos atsiradimo – dėl šios priežasties psichoanalizė yra priklausoma nuo ir būtinai apima kažką, kas veikė iki jai susikuriant, iki jai tampant konkretų pavidalą, aiškius rėmus turinčia (oficialia) disciplina. Čia kalbama apie isterinį geismą, kuris, kaip pastebi Smulianskis, atsirado dėl subjekto sąveikos su ikianalitiniu medicinos lauku (tai atskira tema). Šis geismas apima siekį (kaip ją mato isterinės struktūros subjektas) nedėkingą situaciją, genitalinę, vyriškąją tvarką, kurioje veikiantieji kažko stokoja, kurios yra varžomi ir dėl to tampa žiaurūs, atšiaurūs, papildyti jouissance, galinčiu tą situaciją pataisyti. Isterinę šneką galima atpažinti iš to, kad jai yra būdingas laimės, pilnatvės siekis, vienybės troškimas, pavyzdžiui, viltis, fantazavimas apie tai, kad žmonija kažkada taps vieninga, kad visuomenėje nebeliks susiskaldymo[1]. Veržimasis šia kryptimi būdingas išimtinai isterinei pozicijai, kurioje, kaip matome, yra aptinkami universalūs siekiai, todėl jos negalima suvesti į individualią psichologiją.

 

Taigi Freudo geismo, todėl ir jo nerimo objektas yra jouissance kanalizavimu, siekiant transformuoti genitalinį režimą, susirūpinusi isterinė šneka, su kuria jis, vedamas savo specifiškai angažuoto geismo, konfrontavo, priešais ją iškeldamas barjerą, tačiau kelio jai plėtotis visiškai neužkirsdamas, nes priešingu atveju analitinis procesas nebūtų galimas. Šis nevisiškas isterinės šnekos užkardymas rodo, kad ji buvo dalinis Freudo varos objektas, jei dalinumą šiuo atveju suvoksime akcentuodami ne objektą, o pačią varą, t. y. dalinė, nepilna šiuo atveju yra varos trajektorija, kuri neleidžia įvykti galutiniam sąlyčiui su objektu – būtent toks varos trajektorijos pobūdis leido Freudui pasiekti, kad jo klinikoje jį dominantis objektas, isterikės šneka, kuri dėl nedėkingų aplinkybių, varžančios genitalinės tvarkos toli gražu nepasižymėjo spontanišku veržlumu, iškiltų į dienos šviesą. Taigi Freudo analitinė veikla yra neatsiejama nuo tam tikros konfrontacijos, provokacijos, netgi nepasitenkinimo (bet ne psichologinio ar moralinio) konkrečia šneka, į kurią jis taikėsi ne tiesiog todėl, kad ši jam pasirodė įdomus tyrimo objektas, bet turėdamas papildomų, geismo lygmenyje lokalizuotų motyvų.

 

Todėl kalbant apie psichoanalizę reikia pradėti nuo to, kad ji nėra neutrali disciplina. Vis dėlto, kaip matome, ją šališka paverčia ne įprastos aplinkybės, t. y. čia nenorima pasakyti, kad ji neišvengiamai yra angažuota politiškai ar vertybiškai, visuomet yra determinuota konkrečių istorinių-socialinių aplinkybių ar būtinai yra tam tikru laipsniu iškreipiama teoriją „vystančio“ ar ja savo klinikinėje praktikoje besiremiančio subjekto asmenybės, jo psichologinių ypatumų – visų šių įprastų aspektų eksplikacija nėra pakankama, kad būtų bent iš dalies nusakyta psichoanalizės struktūra. Psichoanalizė nėra neutrali, nepriklausoma, aiškias ribas turinti, autonomiška disciplina todėl, kad jos pagrindas yra jos kūrėjo, Freudo geismas, su kuriuo pats Freudas buvo nedarniame santykyje. Šis elementas sukelia disonansą pačioje psichoanalizėje, jis neleidžia jai sutapti su pačia savimi.

 

Nors Freudo geismas neabejotinai turi savo istorinį kontekstą (kaip minėjome, isterinė šneka atsirado apibrėžtomis istorinėmis aplinkybėmis), jis nėra suvedamas į jo asmenybę ar objektyvias jo gyvenimo, tiek asmeninio, tiek profesinio aplinkybes, todėl jo biografijos tyrimas savaime prie geismo nusakymo mūsų priartinti negali: net ir tiksliausiai aprašę ir nuosekliausiai susieję visus biografinius Freudo ypatumus negautume aiškaus jo geismo paveikslo. Ši aplinkybė mums leidžia tiksliau įvertinti Andrijausko nusakytos interpretacijos kaip bendro autoriaus intelektualinio fono, kurį sudaro knygos, laiškai, interviu ir kiti dokumentai, analizės tikslingumą. Neturėdamas konkretaus orientyro, kažko ne tokio rigidiško, scholastinio trokštantis subjektas tokiais atvejais tiesiog pastebi, kad ir tokia prieiga gali būti naudingas papildymas, tačiau jos nereikia suabsoliutinti, kad ja negalima visiškai remtis, kad reikia kažko daugiau. Radikalesniu atveju tokia prieiga yra sukritikuojama kaip nepakankamai teorinė, pernelyg akademinė, užkertanti kelią konceptualiniam proveržiui, todėl atmestina. Abiem atvejais išsiduodama, kad šiuo klausimu yra stokojama apibrėžto elemento, kuris padėtų susiorientuoti, neleistų įsivelti į teorinį neapsisprendimą rodantį akademinį nuosaikumą, kai kiekviena prieiga yra laikoma kažkuo vertinga, ir priverstų susilaikyti nuo antpuolių prieš mąstymo sterilumą, arba tiesiog nemąstymą. Visgi akivaizdu, kad be autoriaus intelektualinio fono mes daugiau nieko neturime – kur daugiau nei jame galėtume aptikti autoriaus geismo efektus? Tiesiog prieiga prie autoriaus mums palikto turinio turėtų būti tokia, kuri mums leistų atlikti jį persmelkusio geismo rekonstrukciją, t. y. įžvelgti tai, ką autorius, pasakydamas vieną ar kitą dalyką, sakė geismo lygmenyje. Būtų klaidinga galvoti, kad Freudas savo psichoanalitiniais tyrimais tiesiog norėjo papildyti kultūrinį žmonijos kapitalą; nieko panašaus – jo psichoanalitinė veikla niekaip nėra suvedama į tokius tikslus, nors, į jo veiklą žvelgiant kaip į nuoseklią (net jei ir pakilimų ir nuosmukių kupiną – didieji protai irgi daro klaidų) mokslinę veiklą, būtent toks klaidingas požiūris ir yra propaguojamas. Kitaip tariant, intelektualinis Freudo palikimas nėra tiesiog šaltinių sankaupa, kurią mūsų užduotis turėtų būti hermeneutiškai išnagrinėti (tai sakoma nesiekiant hermeneutine prieiga bet kokia kaina nusikratyti; ji tiesiog nėra tinkama šiuo atveju, nors tai toli gražu nėra vienintelis atvejis, kuriuo tokia prieiga stokoja produktyvumo). Freudo tekstai yra iš esmės problematizuoti (todėl yra kažkas, ką tenka nuolatos spręsti) jo ikianalitinio geismo, kuris yra jo mums palikto psichoanalitinio turinio sąlyga. Freudo palikimas yra specifiniame santykyje su jo paties geismu, kurio atžvilgiu visas jo intelektualinis turinys yra išvestinio pobūdžio. Freudo intelektualinis palikimas nėra uždara signifikantų sistema – ji atsirado per specifinę sąsają su jai ekstymiu elementu, šiai sąsajai niekuomet neprarandant savo aktualumo, visuomet generuojant efektus ir destabilizuojant visą analitinį kontekstą. Šis ekstymus elementas, nuo kurio psichoanalizė yra priklausoma, Freudo tekstų korpuso, įskaitant privačius susirašinėjimus ir kt., neleidžia imti kaip tvirtos atramos, norint nusakyti Freudo situaciją taip, kad tas nusakymas turėtų konkrečias teorines pasekmes. Būtent todėl biografinė ar hermeneutinė prieigos šiuo atveju nebūna pakankamai vaisingos, t. y. nesukelia teorinių pasekmių.

 

Kaip apie alternatyvą vadinamajai interpretacinei prieigai diskusijos metu buvo svarstyta apie Freudo skaitymą „prieš jo intencijas“, kuriuo užsiimti skatina tinklaraščio autorius. Pirmiausia reikia paklausti, kas šiuo atveju yra Freudo intencijos, kurių mes neprivalome paisyti ir netgi turime nepaisyti, jei siekiame būti tikraisiais froidistais. Jei sakome, kad neturėtume paraidžiui priimti to, ką Freudas savo tekstuose rašė turinio lygmeniu, tai vargu ar tai būtų jo skaitymas prieš jo intencijas. Vienas kertinių geismo, kaip jis yra konceptualizuojamas psichoanalitinėje teorijoje, bruožų yra tas, kad jis nesutampa su savo prezentacija, su savo efektais, su tuo, kaip jis pasirodo realybėje. Akivaizdu, kad Freudo geismas yra prezentuojamas per tai, kas atrandama jo tekstuose, paskaitose, susirašinėjimuose ir kt.; tuo metu Freudo intencijas logiškiau būtų lokalizuoti jo geismo lygmenyje. Šiuo atveju situaciją stipriai komplikuoja kita geismo ypatybė, tai, kad jo atžvilgiu yra neišvengiamai priešinamasi. Nors Freudo geismas tapo bendru principu, neperžengiamu įstatymu, aplink kurį dėstosi visa psichoanalizė ir su kuriuo santykyje neišvengiamai yra visi, kurie su ja turi reikalų – net ir tariamai natūralizuoti Freudą siekiantys biologizmo šalininkai, kurių analitiniame kontekste neretai yra pertekliškai baiminamasi – jo geismas pasižymi tokiomis pačiomis savybėmis, kuriomis pasižymi bet kuris kitas geismas. Išeina, kad Freudas turėjo savo geismo atžvilgiu priešintis, nes kitaip paprasčiausiai negali būti – taip yra struktūruotas geismas.

 

Ką šioje šviesoje reikštų Freudo skaitymas prieš jo intencijas, kurios, kaip matėme, yra ne visai teisingai lokalizuojamos tekstų turinio lygmenyje, kuriame mes, kaip kartais girdime, atrandame Freudo pasakymus, kurie neatitinka jo paties iškelto teorinio standarto, kurie rodo, kad net pats Freudas ne visada buvo geras froidistas? Atrodo, kad tokia strategija mus gali nuvesti tik į aklavietę, nes visiškai panaikinti Freudo pasipriešinimo jo paties geismo atžvilgiu (jo intencijų pasipriešinti savo paties intencijoms) negalime; tuo metu, kaip ir pats Freudas, esame priversti tam tikru laipsniu neigti jo geismo lygmenyje atrandamas intencijas, nes jų atžvilgiu nesipriešinti yra neįmanoma (šiuo atveju reikia kalbėti apie priešinimosi laipsnį – tačiau be tam tikro kompromiso čia neapsieinama). Tad šiuo atveju mums belieka kuo tiksliau rekonstruoti šią painią teorinę situaciją, neieškant išėjimo ir nedarant skubotų statymų už vieną ar kitą prieigą. Kiekvienai tokiai (kiek per daug entuziastingai išsakomai) preskripcijai yra pavojus tapti tam tikrą emancipaciją (šiuo atveju neįmanomą emancipaciją Freudo intencijų, kur jas belokalizuotume, atžvilgiu) nurodančiu šūkiu.

 

Freudo skaitymas prieš jo intencijas įprastai yra pateisinamas tuo, kad būtent jis sudaro sąlygas tolimesniam psichoanalitinės teorijos vystymui, apie ką neretai imama kalbėti su tokiu primygtinumu, kad neišvengiamai kyla įtarimas, jog su tuo yra kažkas netvarkoje. Atrodo, kad imperatyvas neužsilikti interpretaciniame, arba froidologiniame, sterilios hermeneutikos lygmenyje, ir toliau vystyti psichoanalizę, pakilti į apropriacijos, arba „kūrybinės transformacijos“ lygmenį, yra kvestionuotinas. Taip visų pirma yra todėl, kad, žinant, jog psichoanalizė yra disciplina, struktūruota aplink jos kūrėjo geismą, teorija, kuri veikia jai ekstymaus impulso pagrindu, kalbėti apie jos vystymą yra keblu. Todėl kalbant apie psichoanalitinės teorijos plėtojimą būtina patikslinti, kas šiuo atveju yra turima galvoje (ir kokia prasmė apskritai yra imperatyviai kalbėti apie jos vystymą, kai pats šis kalbėjimas su tuo akivaizdžiai neturi nieko bendra). Analitiniame kontekste kalbos apie „kūrybinę transformaciją“ yra netinkamos ne tik retoriškai, bet ir logiškai. Jei prisiminsime Andrijausko apibrėžimą, kūrybinė transformacija arba apropriacija įvyksta tuomet, kai „perimtas elementas praranda savo pradinį kontekstą, kuriame užgimė, vystėsi ir įgavo galutinį pavidalą, praranda savo pradinę funkciją, tikslą bendrame teoriniame kontekste ir užmezga naujus santykius, įgauna naujus tikslus ir funkcijas“. Nors būtų korektiška psichoanalizės neišskirti iš kitų disciplinų, tokia transformacija jos atveju yra negalima dėl to, kad kiekvienas iš jos tariamai išimamas elementas yra būtiname santykyje su Freudo geismu, kuris tuos elementus padaro neeksportuojamais iš froidiškojo lauko. Kad ir kaip tai žeistų subjektus, kurie į intelektualinių krypčių daugybę yra linkę žvelgti pabrėžtinai demokratiškai, kai yra kalbama apie Freudo discipliną, jos atveju neišeina neproblemiškai pritaikyti nei interpretacijos, nei apropriacijos. Nors tiek Freudą interpretuojančių, tiek jį aproprijuojančių yra, tik apropriacija įprastai pasibaigia psichoanalizės humanizavimu ir tokių sąvokų kaip kūryba, empatija ir pan. įvedimu – tai žymi Freudo geismo išstūmimą, už kurį dažniausiai atsako tas pats isterinis diskursas (Jungo, Rogerso atvejai). Taigi psichoanalizės transformacija nėra nei teoriškai pageidaujama[2], nei rodo ją vykdančio subjekto kūrybingumą, drąsą, mąstymą savo galva, veikimą savo geismo pagrindu, neprisidengiant kito signifikantais ar pan.[3]; psichoanalizės transformacija tiesiogiai koreliuoja su ją transformuojančiojo nutolimu nuo Freudo geismo problematikos. Kūrybinę prieigą psichoanalizės atžvilgiu paprastai propaguoja tie, kurie ją tuo pačiu kaltina konservatyvumu, nelankstumu, negebėjimu atliepti šiuolaikinių tendencijų ir pan. Toks kaltinimas pasigirsta ne veltui: psichoanalizėje tikrai yra užkonservuotas tam tikras elementas, apie kurio eliminavimą negali būti jokios kalbos, todėl telieka jo atžvilgiu įvesti tokią laikyseną, kurią įvedus būtų išlaikoma nuosekli teorinė pozicija, protingas santykis su Freudo geismu. Be kita ko, psichoanalizė jau savaime yra savotiška ir neišvengiama Freudo geismo transformacija, nepilna jo sublimacija, kuri negalėjo neįvykti dėl minėtų geismo ypatybių. Psichoanalizė yra tam tikrų Freudo taikytų operacijų savo paties geismo atžvilgiu išdava.

 

Galiausiai, kalbant apie vadinamąjį Freudo natūralizavimą, susitelkimą į jo biologinius svarstymus, jų akcentavimą, visų pirma reikia pasakyti, kad karšta psichoanalizės teoretikų reakcija į tokias iniciatyvas yra sunkiai racionaliai paaiškinamas reiškinys. Vargu, ar toks psichoanalizės pridengimas nuo grėsmių (kuriomis taip pat yra laikoma psichoterapija, neuromokslai, filosofija ar humanitarinės prieigos apskritai) jai yra reikalingas; taip tik parodoma, kad psichoanalizė yra suvokiama kaip išorinėms įtakoms neatspari, trapi disciplina, kurią, įdėjus šiek tiek daugiau pastangų, galima negrįžtamai iškreipti. Šiuo atveju produktyviau būtų pagalvoti, kas ir šiuo atveju vyksta su Freudo geismu, tiksliau, parodyti, kokią poziciją jo atžvilgiu užima psichoanalizę prie gamtos mokslų tariamai prikaustyti siekiantis subjektas. Tokiose iniciatyvose – kurios, pasikartosiu, psichoanalizei nekelia absoliučiai jokio pavojaus (ką galbūt nevisiškai galėtume pasakyti apie patologinę psichoanalitikų reakciją į tokią tariamą grėsmę) – juntamas pabrėžtinas, nors ne visada tiesiogiai išreiškiamas siekis parodyti, kad Freudas buvo pasiglemžtas abejotinų iniciatyvų, kurios kartais yra bendrai įvardijamos pavartojant švelniai menkinantį skėtinį postmodernizmo terminą.

 

Čia pirmiausia reikia pastebėti, kad akstiną tokiai reakcijai neabejotinai suteikia ir patys šneką, signifikantą, geismą, struktūrą, decentravimą ir kitus progresyvius dalykus akcentuojantys subjektai, kurie dažnai nepasistengia šių sąvokų griežčiau apibrėžti. Visgi siekis Freudą, taip sakant, sumokslinti turi ir kitą šaltinį: tokiu būdu yra veikiama prieš Freudo potraukį atlikti intervenciją į viešąjį lauką, į kurį įsiterpiant yra sukeliamas nerimas, antrame takte tampantis psichoanalizės objektu. Šis impulsas išprovokuoti publiką neabejotinai kėlė nerimą ir pačiam Freudui, o tai tapo akstinu psichoanalizės sąsajai su mokslu, kuris, kaip žinome, veikia pernelyg nesirūpindamas tuo, kas vyksta jį supančioje aplinkoje. Griebdamasis mokslo Freudas bandė ne įteisinti savo svarbius, dar neregėtus žmogaus ir visuomenės tyrinėjimų rezultatus, kurių sklaidai teko ieškoti deramo formato (nors tam tikru metu jis galėjo galvoti, kad siekė būtent šito – kodėl ne?), o domestikuoti savo paties potraukį iššaukti auditorijos pasipriešinimą, potraukį, kurio Freudas gana stipriai varžėsi. Šis potraukis ir šiandien sukelia atmetimo reakciją. Moksliškai angažuotą subjektą (ir jam tai nesunku atvirai pripažinti) įsitraukimas į viešąjį lauką domina tik tiek, kiek jis yra susijęs su tyrimų rezultatų pristatymu publikai (režimas, kuriame tuos rezultatus publika priima, nėra problematizuojamas, netampa svarstymų objektu), t. y. jam kažkas panašaus į socialinę kritiką kelia antipatiją, nes tai paprasčiausiai yra nepakankamai solidi tiriamoji veikla, savotiškas žaidimas. Į mokslinį subjektą šiuo atveju yra panašus filosofijos subjektas, tik jo atsiribojimas nuo viešojo lauko rodo žymiai didesnę aroganciją: toks subjektas nuo Gerede plotmės išmintingai laikosi atokiai kaip nuo šurmulio, kuris atitraukia nuo autentiškų klausimų ir yra trukdis artėjant prie svarbių dalykų esmės. Tuo metu šio Freudo geismo aspekto nepriimtinumas pačiame analitiniame kontekste dažnai pasireiškia analitikams staiga imant graužtis dėl to, kad psichoanalizė yra tapusi pernelyg reaktyvia, ir staiga puolant akcentuoti „rimtąją“ jos dalį: nesąmoningų psichikos procesų tyrimą, demonstratyvų juos iliustruojančių schemų braižymą, sapnų analizę. Tokiomis neapibrėžtumo akimirkomis taip pat staiga imama kompulsyviai akcentuoti konkretų klinikinį darbą su pacientais, veiklą „ant žemės“ kaip tvirčiausią pagrindą po analitikų kojomis, netgi grįžtama prie psichoanalizės sąsajos su medicina ir jos ryšio su gamtos mokslais atgaivinimo, to paties Freudo natūralizmo išryškinimo.

 

Kai kalba sukasi apie Freudą ir psichoanalizę, visas toks gestikuliavimas yra tam tikro santykio su Freudo geismu pasireiškimas. Savo buvimo vietos froidiškajame lauke koordinates nustatyti galima tik grįžtant prie Freudo geismo problematikos. Tiesa, toks koordinačių nustatymas sutampa su jų pasikeitimu.

​​

Pirmą kartą publikuota tinklaraštyje Abstrakcijos realybė

​

[1] Smulianskis neseniai grįžo prie isterinio subjekto intencijų, jas nusakydamas kaip mėginimą sutrikdyti šiuolaikybei būdingą ekonominę tvarką, kurioje subjektas, jei tikisi sulaukti šlovės, privalo ją „nusipirkti“, į ją iškeisdamas savo sukurtą produktą. Kitaip tariant, isterinis subjektas siekia reformuoti režimą, kuriame subjektas dėl susvetimėjimo su pačiu savimi pripažinimą gauti, daugelio meilę patirti gali tik pristatęs produktą.

[2] Savaime suprantama, kad tai nereiškia, jog psichoanalitinė teorija nereikalauja tolimesnio vystymo, tam tikrų jos teiginių tikslinimo ir pan. Analitiniame lauke šiuo metu netgi yra daromi nauji atradimai, tik jie neturi nieko bendra su kūrybine transformacija, psichoanalitinės teorijos elementų perkėlimu į kitas teorines sistemas.

[3] Tokios abiem diskusijos dalyviams svetimos etinės klišės kaip drąsa ar kritinis mąstymas neišvengiamai ima figūruoti, kai yra atliekamas statymas už būtinybę vystyti teoriją, toliau plėtoti autoriaus mintį. Šiuo atveju į etinį lygmenį klaidingai yra iškeliamos, todėl savo konceptualinį krūvį praranda tokios sąvokos kaip rėmimasis savo geismu ir prisidengimas kito signifikantais.