Andrejus Denisiukas (Андрей Денисюк) yra baltarusių kilmės psichoanalitikas ir tyrėjas, priklausantis tyrimų platformai LacanLink. 

 

 

Įkyriųjų būsenų neurotikas, pasitelkdamas jam po ranka pasitaikiusias nozologines (ligas klasifikuojančias) kategorijas, neretai pačiam sau ir aplinkiniams diagnozuoja tokio pobūdžio neurozę. Nepaisant to, kad neurozės faktą pripažįsta berods visi diagnostinio proceso dalyviai, ar tai būtų pats diagnozuojantis neurotikas, ar jo diagnozės adresatas, į akis krinta, kaip nevienodai šis pripažinimas traktuojamas. Tad įkyriųjų būsenų neurotiko, stropiai registruojančio savo aplinkoje pastebėtus neurozės požymius, nederėtų painioti su tais, kuriems jis tą ligą priskiria. Atrodo, skelbdamas, kad visi yra neurotikai, jis bando tiesiog atsiriboti nuo artimiausios aplinkos. Taigi neurotiko ir tų, kuriuos jis vadina irgi apimtais neurozės, būsenos labai skiriasi. Būtent šis skirtumas, o ne emocinių neurotiko potyrių intensyvumas ar jų pobūdis yra tikrasis įkyriųjų būsenų neurozės simptomas.

​

Obsesinė diagnostika paprastai būna dvikryptė. Viena vertus, pasireiškia specifinis pavydo ir pasipiktinimo mišinys, tai, ką galima vadinti resentimentu – kerštu, pagieža. Antra vertus, akivaizdus gailestis kaip kaltės ir pasišlykštėjimo kombinacija. Subjektas pasitelkia ego idealą, kad patikrintų kito geismą ir įsitikintų, esą šis visiškai neatitinka reikalavimų, kurie jam yra keliami. Perdėtas neurotiko domėjimasis nerimu – tuo būdu jis nustato geismo lygį, to nerimo kaupimas leidžia išskirti save iš aplinkinių, kuriuos irgi laiko neurotikais. Operuodamas nerimu, neurotikas įgauna pranašumą, nerimo plotmėje skiria aplinkiniams specialią vietą, nors jų elgesys gali visai niekuo nesiskirti nuo jo laikysenos.

​

Resentimento ir gailesčio skatinamas poreikis diagnozuoti, nesvarbu, kokiomis nozologinėmis kategorijomis šiuo atveju būtų remiamasi, pastangos priderinti savo žodžius prie diagnostinio žargono paprastai prikausto įvairiausioms pakraipoms priklausančių psichologų dėmesį. Net jei tokias neurotiko šnekas laikytų savigyna (pavyzdžiui, be užuolankų išdėstyti savo poreikius subjektui neleidžia intelektualizacija – atsiribojimas nuo savo emocijų) arba priskirtų kognityviniam šališkumui (angl. cognitive bias), verčiančiam įsitverti hipotezės, neva egzistuoja toks dalykas kaip „normali padėtis“ (nors tai tik dar labiau paaštrina simptomus), specialistas analizuos paciento svarstymų turinį. Nepaisant to, kad psichoanalitikas, turintis specifinį diskursą, ir ligonis yra du visiškai skirtingi individai, su neurotiku kalbamasi, pasitelkiant jo leksiką. Manoma, kad tai užtikrina teigiamą terapijos poveikį, juk abu klausosi tų pačių dalykų, tarsi dalytųsi viena ausimi...

​

Įkyriųjų būsenų neurotikas fiksuoja savo jausenas, kompulsyviai mąstydamas ne tik apie jas, bet ir apie patį fiksavimo faktą. Bando apsiginkluoti įvairiomis psichologinėmis metodikomis arba šią veiklą staiga nutraukia. Visa tai virsta pagrindiniu jo užsiėmimu. Jei terapeutas dėl kokių nors priežasčių nėra linkęs imtis ilgalaikio gydymo, teikti vadinamąją „palaikomąją psichoterapiją“, neabejotina, kad tokiam nepatogiam pacientui kaip įkyriųjų būsenų neurotikas greit bus parodytos durys. Paprastai aiškinama, esą gydymas nutrauktas, nes pacientas laikosi įsikibęs savo simptomų ir visai nesistengia pasveikti. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į tai, kad ši apmaudi aplinkybė kiekvienam neurotikui yra puikiai žinoma, dar prieš nusprendžiant pradėti terapijos kursą. Jei šio fakto jis neatskleidžia per pirmąjį seansą, daro tai iš delikatumo, kad neišgąsdintų terapeuto. 

​

Grįžtant prie obsesyviam subjektui būdingų jausenų, svarbiausia atskleisti ne tai, kas jas sukelia, o tai, ką jos maskuoja. Psichoterapijos kontekste bet koks neurotiko poelgis tradiciškai laikomas „nerimo sutrikimu“, kurį paprastai lydi kitos diagnozės, pavyzdžiui, obsesinis kompulsinis sutrikimas, depresija, išsiblaškymas, hiperaktyvumo sindromas ir t. t.). Tačiau Jacques’as Lacanas įrodė, kad įkyriųjų būsenų neurotikas savo paties nerimo nedemonstruoja, jis užsiėmęs didžiojo Kito nerimu.

​

Neurotikas jaučia resentimentą, nes mano, kad mažasis kitas leidžia sau veikti daugiau ar mažiau laisvai, kadangi jo nekamuoja nerimas. Neurotiko manymu, visi aplinkiniai yra tamsuoliai, jų produktyvumas nesutrikdytas būtent dėl to, kad jie – neišmanėliai. Neurotikui atrodo, kad kitas dėl savo bukumo, kurio pats nesuvokia, gamindamas net paprasčiausią produktą pridaro kvailų klaidų. Šitokios paprastos sielos, kurioms pavyksta išvengti prokrastinacijos (svarbių dalykų vilkinimo, gaištant laiką visokiems niekams), jam, išvargintam neurozės, kelia pavydą. Tačiau toks tariamas kito vėjavaikiškumas neurotiką dar ir piktina, todėl bando jam sukelti nerimą, kurio šis kažkodėl nejaučia. Šitaip laisvai ir begėdiškai elgtis, kaip tą, jo manymu, daro kitas, nedera, todėl įtarinėja jį lengvabūdiškumu, nepadorumu, pradeda jo atžvilgiu taikyti pedagogines sankcijas, pavyzdžiui, siekia priversti „tamsuolį“, kad atsisakytų lengvai prieinamo mėgavimosi (jouissance), bando arba išugdyti gerą skonį, arba tą „nenaudėlį“ tiesiog užčiaupti, gal net pašalinti.

​

Kalbant apie tai, ką anksčiau pavadinau gailesčiu, neurotikas, vėl pasitelkdamas ego idealą, fiksuoja ir kito, pasirodžiusio horizonte, geismo intensyvumą. Būdas, kuriuo tas kitas demonstruoja savąjį jouissance, subjektui atrodo nepakankamai išrankus, net begėdiškai nepadorus, keliantis pasišlykštėjimą, virstantį agresija, bandant atsikratyti „susiteršusiu“ kitu. Iš resentimento (pagiežos, keršto) kylantys kliedesiai apie žalą aplinkiniams beveik niekada nėra įgyvendinami, tačiau tampa gailesčio šaltiniu. Gailestis artimajam atsiranda kaip į jį nukreiptos agresijos išstūmimas. Pasikartojančios vizijos, kaip reikėtų susidoroti su kitu, paverčia superego dar nuožmesniu, todėl mirties reikalavimas atsisuka prieš patį jos geidžiantį subjektą. Kito mirties geismas virsta geismo mirtimi, sadistinės kito sunaikinimo vizijos konvertuojamos į savižudiškas fantazijas. Galiausiai sąžinė, kurią Friedrichas Nietzsche laikė iškrypusios valios galiai elementu, reikalauja tik vieno – daugiau galios, o šiuo atveju tai reiškia daugiau sąžinės. Gėda, kurią lydi neurotiko pasišlykštėjimas tuo, kaip kitas mėgaujasi, verčia savo paties geismą slopinti kankinančiomis pedagoginėmis priemonėmis.

​

Tiek gailestis, tiek resentimentas gali pasireikšti jau nustatant neurozę, pačiame jos diagnozavimo akte, ir leidžia neurotikui užimti išskirtinę poziciją. Vedamas pasipiktinimo savo aplinkos ribotumu, apimtas pagiežos, jis užsipuola niekuo dėtą kitą arba patį save, nes begėdiškas mėgavimasis savo išpuoliu jam tuo pat metu atrodo ir gėdingas. Abiem atvejais pacientas veikia pridėtine (Lacano sąvoka plus-de-jouir) maniera – užsiimdamas kito nerimu, mėgaujasi, patiria jouissance. Tiesa ta, kad obsesyviam subjektui būtinai reikalingas nerūpestingai nusiteikęs kitas, dar daugiau – kuo didesnę gėdą šis poreikis sukelia, tuo intensyvesnis yra jouissance.

​

Tokia švytuoklė daro įspūdį, kad besimėgaujantis subjektas negali gyvuoti be objekto. Blaškymasis tarp resentimento ir gailesčio arba tarp kito kaltinimų ir saviniekos yra fantazmiškai struktūruotas. Nors neurotikas atkakliai neigia kito poziciją, jį išduoda būtent šis atkaklumas. Subjektas gali būti ypač lojalus psichoanalitinėms intervencijoms, stipriai pasikaustęs – išmanantis psichoanalizės teoriją, tačiau, nepaisant viso šito, savo situaciją ir toliau supranta tiesiogiai. Nors neurotikas primygtinai tvirtina, kad ieško būdų, kaip įveikti jį užgriuvusius sunkumus, tačiau kaskart jam atrodo, kad neįmanoma to padaryti, nes tenka rinktis tarp sprendimų, kurie yra ir pagrįsti, ir vienas kitą paneigiantys tuo pat metu. Ši pasirinkimo neįmanomybė yra grynai fantazminis darinys, kuriuo neurotikas remiasi, kad galėtų reguliuoti santykius su savo geismo objektu.

​

Toks fantazmas padeda suvaldyti nerimą, apimantį, kai priartėja geismo objektas, tačiau pats savęs pacientas nelaiko geidžiančiu subjektu. Stengiasi, kad Kitas jį pripažintų, nes tai patvirtinimas, kad simbolinių santykių plotmėje yra vietos ir jam. Jei toks pripažinimas neįvyksta automatiškai, neurotikui nepastebimu būdu, jį apima stingulys. Neurotikas negali veikti be Kito, bet nepripažįsta, kad tas Kitas yra nuo jo nepriklausomas. Nenoras pasakymo (énoncé) turinį atskirti nuo geismo akto neurotikui reikalingas tam, kad savo situaciją galėtų ir toliau suvokti absoliučiai tiesiogiai.

​

Suprantama, jis nesiliauja aiškinęs, kad negali savęs kontroliuoti, todėl nėra pajėgus ką nors pakeisti. Vis dėlto tai įsišakniję neurotiniame jo fantazme. Jei toks subjektas susiduria su ekscesais, kuriuos sukelia jo ar kito geismai, nieko nelaukdamas pasmerkia save, bet pažeria daugybę metakomentarų ir apie kitą, pasilikdamas sau teisę tarti paskutinį žodį. Įkyriųjų būsenų neurotikas geiste geidžia padėti galutinį tašką, ypač dažnai tą atskleidžia diskusijos internete.

​

Negalėdamas įveikti šio užstrigusio simptominio kazuso, neurotikas užima poziciją subjekto, kuriam tenka nuolat konfliktuoti su pačiu savimi. Paradoksaliai svarsto nužudyti kitą, kad jį apsaugotų, nesiliauja pačiam sau diagnozavęs neurozę, tarsi tai padėtų išvengti jos keliamų kančių, ieško trūkumų, būdingų artimiesiems, kad galėtų turėti su jais reikalų.

​

Įsivaizdavimą apie jam ramybės neduodančius reikalavimus ryškiai perteikia neurotiko fantazijos – apokaliptiniai žmonijos išnykimo scenarijai, vizijos, kaip išlikti pasaulyje, virtusiame negyvenamąja sala, arba priešingai – viltis numirti miegant.

​​

​

2025-01-03​
 

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

Pirmą kartą publikuota žurnale Kultūros barai (2024, nr. 12)

 

Nuotrauka: Contact by mé​

​