Garsusis Edipo kompleksas ir visa, kas siejasi su šeima kaip vieta, kurioje jis „vystosi“, glaudžiai asocijuojasi su Freudo vardu ir yra tiesa, kurią žino net ir tik mokyklinį išsilavinimą įgijęs subjektas. Akivaizdu, kad neprasitarus apie Edipą, apie psichoanalizę kalbėti yra neįmanoma; vis dėlto ribos, kurias nuolat prieina pernelyg savo teorija įtikėję ir istoriniams subjekto ypatumams nedėmesingi analitikai, toli gražu nėra tokios akivaizdžios.

 

Psichoanalitikams labai patinka aiškintis, kaip edipiniuose rėmuose formuojasi subjektas ir jo simptomas, tačiau šis jų profesinis prabos ženklas – t. y. gebėjimas scenoje, ant kurios vyksta šeimos drama, viską vikriai sustatyti į vietas – jau net paties Freudo laiku virto daugelio psichologinės krypties projektų skleidžiama banalybe. Psichoanalitikų teorija savo originalumo netenka, su kitomis psichologijos teorijomis susilieja (ir tai psichoanalitikus labai erzina) būtent ten, kur yra susitelkiama į šeimą siauriausia prasme. Vis dėlto reikia pasakyti, kad šeima yra akcentuojama ne visose mokyklose: egzistuoja visas klodas vadinamųjų ne į problemą orientuotų teorijų – tarkime, Dasein-analizė – kuriose subjekto santykiai su artimaisiais nėra akcentuojami.

 

Vis dėlto santykyje su ankstyvosiomis tėvų figūromis glūdinčio šventojo komponento mes ieškome ir tuomet, kai apie savo problemas svarstome kasdieniškai, netaikydami psichoanalizės. Tai yra atskiras klausimas, į kurį atsakyti reikia ir griežtai kliniškai, nes tokios subjekto mąstymo strategijos neproblematizuojant kaip savito vaizduotės registro konstrukto, darbas su analizantu iš analizės bemat persijungia į jaudinančią kelionę po tamsiuosius vadinamosios „psichikos“ kampelius. Dar daugiau, ši kelionė tampa bendru nuotykiu, nes analitikas, negebėdamas analizanto praktikuojamos „ideologijos“ apie traumą ir šeimą atžvilgiu palaikyti deramo įtarumo, šią ideologiją ima transliuoti pats.

 

Kiek šiuo atveju yra kalta pati psichoanalizė – atskiras klausimas. Kad su šeima gali būti kažkas ne taip, žinoma jau nuo Platono laikų. Visgi turint galvoje tai, kad psichokultūra yra vienaip ar kitaip susijusi – ar per (daugmaž sėkmingą) paveldėjimą, ar per priešinimąsi – su Freudo įsteigta disciplina, švelniai tariant, paskubėtume, jei iš viso šito išskirtume tai, kas vyksta su psichoanalize; o svarstymai šeimos klausimu joje išliko nepakitę nuo tada, kai buvo paskelbta apie struktūralistinę situaciją.

 

Lacanas parodė, kad didžiosios tėvų figūros, kurias konceptualizavo Freudas, nėra vien tik tai, kas sukelia afektines būsenas: visų pirma, jos yra apibrėžtos struktūrinės pozicijos. Psichoanalizė šias pozicijas izoliuoja ir nušviečia tarp jų vyraujančius išreikštus ar implicitinius santykius. Kyla klausimas, kaip dažnai šie dalykai nugrimzta į patogią užmarštį ir šiuolaikinių psichoanalitikų yra lengva ranka atverčiami į tai, kuo jie niekada nebuvo, nebuvo net ir tada, kai juos pirmąkart užrašė Freudas.

 

Pakanka užmesti akį į atvejus, kurie mums yra pristatomi kaip psichoanalitiniai, kad savo pačių akimis pamatytume, kaip pati sąsajos galimybė yra redukuojama į vieną vienintelę grandinę: tėviškoji figūra – sąsajoje su šia figūra atsirandantis signifikantas – šios sąsajos atkūrimas santykiuose su kitais subjektais ir perkėlimo situacijoje. Ši nerafinuota kombinacija yra nepaliaujamai reprodukuojama, su stulbinančiu ištvermingumu išsiduodant, kad ją kartojant yra apleidžiama tai, kame ši schema yra įsišaknijusi, pats struktūralizmas.

 

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad visi šie „genialūs“ jungčių tarp signifikantų ir tėvų atradimai terapiškai paveikti gali tik pačius naiviausius subjektus – naivūs jie yra ta prasme, kad dar nėra įsitraukę į psichokultūrą (tiesa, tokių subjektų skaičius sparčiai artėja link nulio). Psichologiškai neraštingam subjektui šie edipiniai atskleidimai gali bent sukelti kažką panašaus į „oho“ efektą, tačiau gerai šiuolaikinėje kultūroje įsitvirtinusių subjektų jie neveikia. Dar daugiau, šiandieninis analizantas į terapiją įprastai atvyksta visas šias psichologines žinias praktiškai turėdamas savo kišenėje, kad nieko nelaukdamas galėtų ištransliuoti jas „mano motina buvo šalta, todėl dabar susiduriu su emociniais sunkumais“ pavidalu. Tai analitiką išmuša iš vėžių, nes jis yra įsitikinęs, kad jo praktika yra unikali, kad psichoanalizės kontekste analizanto prieiga prie žinių visuomet yra apribota. Visgi reikia pripažinti, kad analizanto gyvenimą aukštyn kojomis apversti galinčių mums gerai pažįstamų signifikantų paieška yra bene vienintelė analitikui likusi strategija.

 

Tai, kas čia buvo pasakyta, nereiškia, kad Lacano darbas su signifikantu yra atmestinas atavizmas; mes čia tiesiog norime parodyti, kaip Lacano atradimais yra naudojamasi šiandien. Jei dažnai cituojamas Lacano gestapo-geste à peau gestas buvo skandalingas pareiškimas, visų pirma adresuotas jo meto profesinei bendruomenei, kuri fizinį kontaktą su pacientu laikė kažkuo nepriimtina, tai anapus šios sąsajos šiandieninėje klinikoje praktikuojamas signifikantų reikšmių apvertimas geriausiu atveju yra duoklė standartui.

 

Grįžtant prie Edipo ir logikos, kurios analitikai, kaip rodo jų konstrukcijos, yra šitaip įsikibę, reikia pasakyti, kad mes čia nesiekiame užsiimti konvencine delioziškąja kritika: nėra reikalo parodyti, kad psichoanalizė yra represyvi ir normalizuojanti. Tokių, kurie geidžia psichoanalizę demaskuoti ir priversti ją atmesti savo pamatinius postulatus, niekada netrūko. Taip užsipuolant psichoanalizę (ir čia mes kalbame ne apie pačių Deleuze’o ir Guattari inicijuotą kritiką) nėra pasiūloma nieko, išskyrus gryną revizionizmą. Galiausiai tokių antpuolių taikiniu tampa visa psichoanalizė, kuri yra laikoma visiškai atgyvenusia obskurantiška disciplina. 

 

Svarbu akcentuoti, kad represyvi yra ne tiek pati šeima, kiek to, kad šeima tėra viena iš santykio formų, pripažinti negalintis diskursas apie šeimą. Be kita ko, subjektas šiuo santykiu apsiriboti neplanuoja.

 

Santykio su tėvų figūromis ir broliais / seserimis kaip tolimesnių ryšių su kitais modelio negalima ir, svarbiausia, nereikia pašalinti. Vis dėlto jau seniai laikas pripažinti, kad iš šio modelio kylančios konfigūracijos apie subjektyvacijos procesą pasako ne viską. Viena vertus, kaip modelis šeima rodo, kad toks dalykas kaip santykis su kitais apskritai egzistuoja; antra vertus, šeima mums leidžia įžvelgti tik labai specifinį santykį. Būtent todėl turime pilną teisę pažiūrėti, kas vyksta anapus Edipo, anapus logikos, pagal kurią reikalą turime su iš motinos pas tėvą ir atvirkščiai keliaujančiu falu. Galime paieškoti santykio, kurio edipinis modelis neišsemia ir iki galo nepaaiškina.

 

Šia prasme Aleksandro Smulianskio naujos psichoseksualinio vystymosi stadijos nužymėjimą pagrįstai galima laikyti revoliucingu. Faktas, kad subjektas palaiko santykį su figūra anapus šeiminės aplinkos, šiam saitui turint dar ir ne edipine logika grįstą libidinį pagrindą, pagaliau leidžia paaiškinti, kas vyksta su subjektu, įskaitant ir subjektą, kuris ateina analizuotis, bet yra nejautrus interpretacijoms, kuriomis jį nuolat bandoma sugrąžinti prie santykių su mamyte ir tėveliu. Neurotikui kažkas neleidžia šiais santykiais apsiriboti, todėl teorinis ir klinikinis darbas, kuriame šios aplinkybės nėra paisoma, apsiriboja kukliu įnašu, kad ir ne visada nereikšmingu.

 

Smulianskis parodo, kad neurotiko struktūra nėra apribota šeiminio konteksto, nes būtent anapus šeimos pasirodo svetimasis, figūra, su kuria subjektas geidžia užmegzti specialius meilės ryšius, kurie nėra panašūs į santykius su artimaisiais. Galima sakyti, kad subjektui svetimasis būtinai turi tokiu ir likti: galimybė mylėti išlieka tol, kol yra palaikomas atstumas. Smulianskis aiškina, kad meilė baigiasi būtent tuomet, kai svetimasis nustoja tokiu būti, kai su juo yra suartėjama ir prie jo yra prisirišama. Daugelio meilės stadijoje jouissance randasi dėl atsisakymo suartėti, prisiliesti.

 

Freudas manė, kad neurozės atomazga yra patekimas į poziciją, iš kurios subjektas gali praktikuoti „dviejų meilę“. Tai, ką Freudas vadino genitalumu, yra dalinio objekto teikiamo jouissance atsisakymas dėl iš diadinio suartėjimo kylančio viename organe sutelkto jouissance. Ši diadinė situacija visiškai netenkina nei neurotiko – kuris nesiliauja ieškojęs aplinkkelių ir neretai juos randa (tarkime, isterikė ieško būdų latentinę stadiją ištęsti ad infinitum) – nei pačios psichoanalizės kaip teorijos, kurioje galiausiai nėra pasakoma, kaip pasiekti genitalumą, bet vis dėlto yra tvirtinama, kad tam tikri pokyčiai psichoseksualinio vystymosi plotmėje yra galimi. 

 

Daugelio meilės stadijoje subjektas susiduria su perspektyva atrasti „kažką daugiau“, nei tai, ką numato edipinė logika. Smulianskis pabrėžia, kad ši perspektyva yra determinuota konkrečių istorinių-filosofinių aplinkybių. Besiformuojantis subjekto įsitikinimas, kad jam lemta sulaukti daugelio pripažinimo, turi būti mąstomas kryžmiškai su karteziškąja procedūrą, t. y. šis įsitikinimas turi būti suvokiamas ne tiesiog kaip karteziškojoje situacijoje atsiradusio negrįžtamumo pasekmė, bet kaip ant jo užklota sritis, kuri galiausiai sukelia naują paradoksalumą. Karteziškojo „aš“ unikalumo samprata susinaikina daugelio meilės stadijoje, kurioje tariama „aš“ galia yra užtemdoma produkto, kurio nepateikus patekti į kitų regos lauką yra neįmanoma. 

 

Čia nusakyta meilės konsteliacija tampa galima dėl sąlyčio atsisakymo operacijos: santykis su pripažinta figūra gali rastis per artumo stoką, kuri nurodo sritį anapus diadinės meilės ir leidžia kalbėti apie alternatyvią giminystę.

 

Tekste „Malonumo praktikos: nuo Rousseau iki fandomo“ svarstėme apie tai, kad naujos giminystės formos, kurios negali būti suvestos į familizmo metaforą, ne tik kad domina subjektą kaip svaja apie ateityje išgausimą jouissance, bet jau yra aktyviai realizuojamos tam tikrose šiuolaikinėse praktikose, pavyzdžiui, moterų aljansuose. Tokie aljansai, be kita ko, yra galimi dėl ypatingos įtampos, kurią isterikė patiria būdama santykyje su svetimuoju, arba, tiksliau, dėl struktūrinės spragos, kuri svetimąjį padeda tam tikrą laiką palaikyti svetimojo pozicijoje, neleisdama jam tapti artimuoju.

 

Smulianskis šią problemą detaliai aptaria knygoje „Blėstanti teorija“, kurioje jis padaro keletą preliminarių loginių žingsnių, kad galiausiai naujausiame „Lacan-likbez“ sezone paaiškintų, kas konkrečiai įvyksta daugelio meilės stadijoje. Smulianskis kalba apie tai, kad moteris išplečia giminystės sąvoką, į šeiminių ryšių sritį įrašydama „jiems svetimą ir grėsmę keliantį simbolinį elementą, nederamą skandalingą giminystės potencialą, pasireiškiantį jam einant pirma paties įstatymo, kuris yra pernelyg paraidžiui įgyvendinamas kitoje vietoje“.

 

Garsiosios Lacano pas-toute sąvokos (kuri sužadino tikrąja to žodžio prasme karštligišką visos pokolonijinės bendruomenės susidomėjimą, bendruomenės, kurioje pas-toute vis dar yra laikoma kažkuo antifališka, ir kuri iš šio mirties taško dar nė trupučio nėra išjudėjusi) potencialas čia atsiskleidžia ne dėl to, kad joje simbolinis registras yra kažkaip mistiškai atmetamas, bet veikiau todėl, kad jis susislegia į kažką tokio tankaus ir neskaidomo, kad nustoja priminti save. Tai moteriai leidžia atrasti dar nepažintus ir „dar neužrašytus“ egzistuojančias struktūras viršijančius giminystės vienetus, kurie leidžia rastis naujoms giminiavimosi formoms.

 

Isterinė pozicija, kaip jai būdinga, situaciją priveda prie tam tikros ribos: Smulianskis parodo, kad isterikei nepažįstamasis reikalingas tam, kad ji galėtų vėl ir vėl atlikti jo konvertavimo į artimąjį operaciją. Ši operacija yra susijusi su pačios psichoanalizės kaip zonos, kurioje analitiko geismas susikerta su isterikės geismu, atsiradimu: analitiko figūra gyvai domina isterikę, nes su analitiku ji gali daryti lygiai tą patį – profesinis psichoanalizės pikantiškumas sudaro sąlygas atotrūkiu mėgautis maksimaliai ilgai. Šia prasme analitikas isterikei yra žymiai patrauklesnis už kitas jos aplinkos figūras, nes jeigu jis kažką ir geba, tai būtent palaikyti distanciją. Štai kodėl Smulianskis perkėlimą nusako dar ir kaip „užsitęsusį žaidimą iš nepažįstamojo pozicijos“. 

 

Galiausiai reikia pasakyti, kad analizė, kurioje į šiuos ypatumus nėra atsižvelgiama arba kurioje jie yra atmetami kaip nepakankamai reikšmingi, praleidžiamas ne šiaip vienas biografinių analizanto gyvenimo epizodų, bet visa subjektyvacijos stadija, kuri, tikėtina, yra kertinė. Aišku, tai nereiškia, kad dabar reikia pamesti galvą ir pradėti demontuoti psichoanalizę, rašant praregėti skatinančius manifestus; pakanka – ir tam psichoanalizės teritorijos palikti nereikia – imtis darbo, kuris būtų nukreiptas į iki šiol nepaisytų, bet nuo pat disciplinos užsimezgimo jos pamatuose glūdinčių elementų išskleidimo. Kai analitikai apsimeta, kad šios realijos paprasčiausiai neegzistuoja, ir tvirtina, kad visa psichoseksualinio vystymosi istorija gali būti sutraukta į nelemtą edipinę situaciją ir nusakyta grynai edipine (lakaniškomis įžvalgomis papildyta) kalba, jie tik parodo, kaip lengvai psichoanalizė gali atsidurti ten, kur atsiduria bet kuri savo ribomis pernelyg susižavėjusi teorija.

​

​

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas​​