Aukštosios ekonomikos mokyklos leidykla išleido filosofo ir psichoanalitiko Aleksandro Smulianskio knygą „Tėvo metafora ir analitiko geismas. Seksuacija ir jos pertvarkymas analizėje“ (Метафора Отца и желание аналитика. Сексуация и её преобразование в анализе). Viename knygos skyrių aptariama, kaip psichoanalizės vystymasis tapo sublimacija Freudo geismo atžvilgiu ir kaip pastarasis galiausiai virto analitiko geismu, instancija, dar visai neseniai laikyta išimtinai vienu analitinių instrumentų. Apie tai ir ne tik tai kalbėjomės su pačiu knygos autoriumi.​​

​

​

 Trumpas įvadas

​

Viena priežasčių, dėl kurių į psichoanalizę vis dar žiūrima įtariai, nekalbant apie jos teorinio aparato nesutapimą su teoriniu mokslo aparatu, yra jos atsiradimo aplinkybės. Visų pirma, šis įtarumas siejasi su tuo, kad disciplina radosi praktiškai lygioje vietoje ir dėka vieno žmogaus, o ne išsikristalizavo per šimtmečius, kaip kad nutiko su šiandien įsigalėjusiais mokslais.

 

Psichoanalizės atsiradimas daugeliui taip ir išliko paslaptimi, o teoretikų ir Freudo biografų mėginimai ją įminti kaskart pasirodo esą neįtikinantys. Užuot psichoanalizės atsiradimo istoriją pasakojęs kaip biografas ar nušviesdamas socioistorines aplinkybes, Smulianskis šiam tikslui pasitelkia pačios psichoanalizės kalbą, nes, jo įsitikinimu, tai yra vienintelis būdas prisikasti prie šios istorijos esmės.

 

Psichoanalitinės disciplinos radimąsi autorius sieja su Freudo geismu, kuris yra nukreiptas į ypatingą objektą, pirmąkart pasirodžiusį Freudo kabineto šviesoje. Tas objektas – tai isterikės, kuriai buvo suteikta visiška laisvė išsisakyti, šneka. Pastarosios dėka Freudas savo paties nuostabai suvokė, kad isterikės keblumai ne tiek susiję su jos asmeniniais sunkumais, kiek yra nukreipti į vyro geismo problemiškumą: ji ketino išplėsti vyro geismo sritį, apdovanodama jį jouissance (į kurį pats vyras kėsintis nedrįso), šitaip siekdama sukelti revoliuciją geismo plotmėje apskritai. 

 

Pradinis ir gana šališkas Freudo geismas parodyti isterikei jos ketinimų bergždumą galiausiai persitvarkė į civilizuotesnį „analitiko geismą“, kuris reiškiasi siekiu palaikyti tam tikrą atstumą analizanto atžvilgiu ir atlieka svarbų vaidmenį kuriantis analitiko instrumentarijui. Šie ir kiti, bendresnio pobūdžio psichoanalitiniai klausimai tapo mūsų pokalbio objektais. 

 

Dmitrijus Gilenas

 

​

​​Interviu

 

Dmitrijus Gilenas: Šiandien psichoanalizė negali pasigirti labai gera reputacija: daugelis ja nepasitiki ir laiko kažkuo ezoteriška. Ar psichoanalizė vis dar svajoja tapti mokslu, kaip kad šito norėjo Freudas?

 

Aleksandras Smulianskis: Reikia pasakyti, kad Rusijoje psichoanalizės reikalai klostosi kiek neįprastai. Su ezoterinio žinojimo sritimi mūsų šalyje tampriau yra susijusi vadinamoji praktinė psichologija. Tai rodo, pavyzdžiui, gelmių psichologijos, įvairių konsteliacinių praktikų ir asmenybės testų paplitimas. Šios procedūros susijusios ne tiek su asmeniniu apsisprendimu, kiek su kreipimusi į vadinamąjį likimą. Jei šiandien Rusijoje kažkas brėžia ribą ezoteriniam žinojimui, jei kažkas stengiasi nuo jo atitolti, tai daro būtent psichoanalizė. 

 

Ar Vakaruose situacija skiriasi? 

 

Taip, tam tikru metu, ypač tuomet, kai Freudas, įvedęs ją į profesionalų lauką, nepajėgė jos apsaugoti nuo tam tikrų įtakų, pavyzdžiui, Carlo Gustavo Jungo įnašo, analizė ten labai suartėjo su ezoterika.

 

Taigi psichoanalizė nuolat reikalauja apibrėžtų pastangų, kurias realizuoti tenka dviem etapais: pirma, būtina atsikratyti tuo, kas subjektui, jam perėjus analizę, leidžia iš likimo laukti ypatingų mistinių dovanų, pavyzdžiui, jis gali tikėti, kad jo gyvenimą veikia archetipai. Antra, analizė, kaip bebūtų keista, negali priimti jokios mokslo siūlomos pagalbos.

 

Freudas ilgai kliovėsi mokslinėmis žiniomis, tačiau ilgainiui jis atrado sritį, iš kurios mokslas pasirodė esąs kur kas arčiau mistikos, nei būtų galima pamanyti. Ta sritis yra būtent psichoanalizė. Žvelgiant iš jos perspektyvos, mokslo kilimas iš įvairialypio slapto žinojimo, įskaitant ir marginalines filosofijos sritis, jo reikalavimas pripažinti teisingais duomenis, gautus dabartiniame jo raidos etape su ezoterinėmis praktikomis jį suartina kur kas labiau, nei yra galvojama įprastai.

 

Ar pradinis Freudo siekis priklausyti mokslo sričiai yra susijęs su ypatingu tuometiniu mokslo statusu? Ar Freudas bijojo būti išjuoktas?

 

Taip, Freudas labai nerimavo. Jis kurį laiką bandė sutvirtinti savo pozicijas mokslu.

 

Ar yra didelis skirtumas tarp to, kuo analizė buvo Freudui, ir to, kuo ji yra šiandien?

 

Šiandien terminas „psichoanalizė“ nieko nereiškia, jei psichoanalitikas nenurodo, kuriai krypčiai priklauso jo praktika. Turime vadinamąją klasikinę psichoanalizę, kurią propaguoja Tarptautinė psichoanalitinė asociacija (IPA). Tai – klinikinė praktika, kuri yra paremta tokiais postulatais kaip darbas su kontrperkėlimu, analitiko pozicijos grynumo priežiūra, kliovimasis empatija, nesąmoningų konfliktų sprendimas ir kt. Su Freudu šios nuostatos turi mažai ką bendro. Jo sukurta praktika buvo palaidota po psichoanalitine psichoterapija ir vėl aktualizuota buvo tik dėl papildomo įnašo, pavyzdžiui, Jacques’o Lacano indėlio. Pats Lacanas save laikė „froidistu“.

 

Pakalbėkime apie jūsų knygą. Joje, pasakydamas, kad Freudas galvoje turėjo visai ką kita, jūs ne kartą demaskuojate tarp psichoanalitikų vienu ar kitu klausimu susidariusią nuomonę. Susidaro įspūdis, kad Freudas yra tartum pranašas, skleidžiantis vienintelį teisingą žinojimą. Ar nesuvokiate psichoanalizės kaip žinojimo srities, kurios vystymosi vektorius yra nenuspėjamas, kurioje gali įvykti kažkas, ko Freudas negalėjo numatyti?

 

Svarbus čia yra ne Freudo teisumas, o tai, ką būtų galima pavadinti visuotiniu priešinimusi psichoanalizei. Įdiegdamas pastarąją, Freudas numatė sritis, kuriose jis bus sutiktas atšiauriausiai, ir klausimus, kurie iššauks daugiausia nerimo. Būtent šie aspektai lėmė tai, kad galiausiai buvo pereita prie švelnesnių terapijos versijų. Freudas tai numatė ne todėl, kad buvo aršiai įsikibęs į savo tiesą ar dėl to, kad buvo pranašiškų savybių turėjęs genijus; jam tai pavyko padaryti viso labo todėl, kad jis aiškiai nuvokė, kiek visuomenė ir jo kolegos pajėgs pakelti jo mokymą.

 

Bet ar apskritai psichoanalizės vystymasis gali pakrypti kokiomis nors nenumatytomis trajektorijomis? Štai, pavyzdžiui, fizikoje ilgą laiką viešpatavo Niutono mechanika, o vėliau staiga įsitvirtino reliatyvumo teorija, kvantinė mechanika…

 

Ilgainiui į mokslo pažangą imame žvelgti kaip į kažką, kas, jei nebuvo nulemta ankstesnių pasiekimų, tai bent nusėda į apibrėžtą sampratą. Gali būti, kad laikui bėgant ir reliatyvumo teorija nebeatrodys toks didis pasiekimas. Negana to, šiandien dažnai sakoma, kad jos radimasis, nors ir šokiravo bendruomenę, buvo neišvengiamas. 

 

Apskritai tariant, tas pats galioja ir psichoanalizės atveju: tam tikrus analitinius postulatus sunku suprasti ir jie revoliucingi atrodo ne todėl, kad apima ypač inovatyvų ir gilų žinojimą, bet dėl to, kad subjektas jiems priešinasi. Situaciją apsukina ir tai, kad psichoanalizė yra paties subjekto teritorijoje įsikūrusi disciplina, todėl psichoanalitiniai atradimai yra pasmerkti kelti nerimą.

 

Jei fizikos mokslai šiandien jokio nerimo neiššaukia – o tai užtikrina spartų jų plitimą šiuolaikiniame pasaulyje – tai analizėje tiriami dalykai subjektą liečia tiesiogiai, tad jis yra suinteresuotas, kad tam tikros psichoanalitinio žinojimo sritys būtų užkariautos kuo lėčiau. Todėl, jei mūsų ir laukia kažkas naujo, tai šis naujumas bus susijęs su pasipriešinimo analizei pašalinimu, o ne su kokiu nors nenumatytu posūkiu disciplinoje. Griežtai tariant, nieko novatoriškesnio už tai, ką pasiūlė Freudas, nebeišrasime.  

​

Knygoje kalbate apie tai, kad analizės tikslas nėra gydyti. Ar gali noras „padėti“ būti trukdis analitiniam darbui?

 

Analitikas negeidžia padėti ar apskritai atlikti kažką apibrėžta. Apie analitiko geismą reikėtų kalbėti kaip apie funkciją. Kaip ir bet kuris kitas geismas – žvelgiant iš Lacano perspektyvos, tai esminis apie geismą žinotinas dalykas – analitiko geismas neapima nieko konkretaus. Jis klinikinėmis priemonėmis užčiuopia tam tikras psichikos procesų sritis, tačiau negalima tvirtinti, kad jis siekia išspręsti kokį nors konkretų uždavinį. Analitiko geismas taip pat nėra geismas kažką subjekte sukelti; verčiau tai yra siekis išlaikyti tam tikrą budrumą. 

 

Ar yra esminis skirtumas tarp analitiko ir paciento geismų?

 

Analitiko geismas be paciento nefunkcionuoja. Jis apima, pirma, kaip jau sakiau, siekį išlaikyti budrumą. Antra, analitiko geismas yra ir geismas kažkaip analizantui pasakyti, kad tas jo budrumas turi pasekmes. Geismas būti pripažintam – taip pat ir būti pripažintam paciento – šiuo atžvilgiu analitiko geismui yra ne toks jau ir svetimas. Sakyčiau, kad šis aspektas yra paties Freudo geismui artimiausia analitiko geismo dalis, kuri šia prasme yra gana kasdieniška, t. y. ji yra artimesnė aistrai nei metodui. Tuo pačiu ji yra ne tik kad nepašalinama, bet ir leidžia išlaikyti „geismo“ regimybę, leidžia neredukuoti geismo į analitinę techniką. 

 

Knygoje analitiko ir Freudo geismus atskiriate ir sakote, kad pastarasis glūdi psichoanalizės atsiradimo pamatuose, tačiau su analize vis dėlto yra nesusijęs. Su kuo jis tuomet siejasi?

 

Kai kuriuos psichoanalitinės praktikos atsiradimo ypatumus yra linkstama nutylėti. Viena vertus, šito netiesiogiai reikalauja pati psichoanalitinė tradicija, kurioje apie tuos ypatumus niekuomet neprabylama, nes tam tikri žmonės į psichoanalizę žiūri labai pagarbiai ir geidžia tokią pačią pagarbą įkvėpti kitiems. Tai verčia tam tikrų dalykų nepasakyti. Antra vertus, turime vadinamąją bulvarinę spaudą, kurioje yra gašliai perpasakojamos įvairiausios Freudo gyvenimo detalės, tarp jų ir gana trauminės, tariamai galėjusios sąlygoti psichoanalizės atsiradimą. 

 

Buvo ir bandymų tikrąja to žodžio prasme Freudą „išanalizuoti“. Yra biografų-psichoanalitikų (pavyzdžiui, Ernestas Johnesas), specialiai sukūrusių pasakojimo apie Freudą žanrą, kad skaitytojas, įžvelgdamas Freudo stoką, t. y. tai, kas išjudino jo geismą, pasidarytų atitinkamas išvadas. Tačiau, mano manymu, net ir šis, kiek teisingesnis metodas nėra adekvatus būdas svarstyti psichoanalitinį aparatą ir jo ištakas, nes apie jį būtina kalbėti išimtinai jo paties priemonėmis – biografinis žanras ar naivus istorinis pasakojimas šiuo atveju neveikia. 

 

Taigi reikia analizuoti ne Freudą, o patį psichoanalizės atsiradimo šaltinį, jos gimimo tašką. Noriu pasakyti, kad Freudas savo psichiatrinės praktikos pradžioje įsivėlė į labai konkrečią istoriją, kuri niekaip nėra susijusi su jo kasdienio gyvenimo nutikimais. Tai istorija apie isterikes. Ją papasakoti galima tik pasitelkiant analitines priemones, nes ji byloja apie santykį su tam tikru objektu. Tas objektas glūdi būtent isterikėje ir juo domėjosi tik Freudas. Kaip ir kiekviena psichoanalitinė istorija, ši istorija irgi turi būti rekonstruota. Lacanas prie jos rekonstrukcijos priartėjo labiau nei kas kitas. Jis rengėsi paviešinti savo tyrimo rezultatus, tačiau galiausiai to nepadarė – taip nutiko arba todėl, kad jis nusprendė, jog tokiam gestui yra netinkamas metas, arba dėl to, kad paprasčiausiai ėmėsi kitų veiklų.

 

Koks tai objektas?

 

Tai potencialaus pasitenkinimo objektas, kurį isterikė siekė įteikti tam, kurį rado varganoje mirtinos jouissance stokos padėtyje, t. y. to meto vyrui, kurį isterikė pirmiausia sutikdavo savo tėvo pavidalu. Šia prasme didžioji europietiškosios isterijos istorija, užgimusi prieš pat Freudo veiklos pradžią, yra istorija apie isterikės atradimą: ji atrado vyrą, kurio geismas buvo suvaržytas. Isterikė vyrą regi kaip subjektą, kuriam geismo srityje paprastai leidžiama rinktis iš labai siauro tenkinimosi būdų diapazono. Dėl to jam yra būdingas šiurkštumas ir santūrumas, kuriuos isterinis subjektas mato kaip neteisingo suvaržymo rezultatą. 

 

Taigi pacienčių užduotas ir jų simptomų šerdyje glūdėjęs klausimas buvo susijęs su tuo, ką jos galėtų dėl to stokojančio vyro nuveikti. Freudas tikrąja to žodžio prasme užklupo isterikę ant siekio sukelti perversmą slenksčio. Ji norėjo revoliucionizuoti geismo, tapimo tam tikros lyties būtybe, sritį. Čia kalbama ne apie seksualinę revoliuciją, kuri šiandien sulaukia daug dėmesio ir nėra panaši į mūsų aptariamą revoliuciją. Isterikė geidė vyrą įgalinti ne tiek seksualinio pasitenkinimo prasme; ji labiau siekė praplėsti jo iš principo apribotą geismo sritį.

 

Kodėl ji to siekė?

 

Tai labai sunkus klausimas ir Freudui teko su juo atvirai konfrontuoti tada, kai jis pamėgino suprasti, ko iš tiesų nori moteris. Bendrai tariant, į šį klausimą atsakyti leido būtent isterijos analizė: isterikė nori, kad vyras turėtų kitą fantazmą nei tas, kuriuo jis turi tenkintis dabar.

 

Kaip galėtume aiškiau suprasti, kad isterikė šito nori?

 

Pirma, šiandien egzistuoja literatūra, kurią vadiname „moterų literatūra“, nors, žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, ji nėra tokia. Šiuolaikinės moters geismo istorijoje būta įvairiausių nutikimų, galėjusių tapti politinės istorijos nagrinėjimų objektu, tačiau tokiu netapusių dėl priežasties, kuri šiandien paskubomis yra suvedama į tai, kas yra vadinama vyro viešpatija. 

 

Tiesą pasakius, isterikės geisme būta kažko, kas negalėjo išvysti dienos šviesos anksčiau laiko. Iš dalies tai liko paslėpta dėl su neuroze susijusių priežasčių, tačiau šį tą nuslėpti pasirinko ir pati isterikė. Taigi, kai Freudas pradėjo darbą su isterike, ją kankino gėda dėl jos pačios intencijų, gėda, susijusi su tuo, kad pasitenkinimo objektas, kurį ji paruošė vyrui ir siekė jam įteikti, pastarajam pasirodė esąs nereikalingas. 

 

Freudas reikalą turėjo būtent su šiuo isterikės mėginimu įteikti objektą. Pirmiausia, seansų metu jis mėgino vienaip ar kitaip perteikti pacientei apie tai savo nuomonę. Šiuo atveju jo geismas buvo gana apibrėžtas, t. y. jis dar nebuvo psichoanalitinis, nes nebuvo panašus į reglamentuotą jo formą, kurią aptinkame šiandienos specialistų kabinetuose. 

 

Kaip būtų galima Freudo geismą nusakyti?

 

Freudo geismas buvo geismas ta reikšme, kuria mes jį suprantame kaip kažką, kas verčia subjektą veikti tame lygmenyje, kuriame jis siekia padaryti tai, už ką nemano prisiimti atsakomybės. Būtent šitai Freudas galiausiai pavadino „nesąmoningąja sfera“. Šiuo atveju kalbame apie veiksmą, kuris, viena vertus, taps subjektyvaus patyrimo pamatu. Antra vertus, šis veiksmas pagimdys paaiškinimą, istoriją, kurioje geismas bus nusakytas kitaip. 

 

Freudas savo istoriją pasakoja dėstydamas analitinės praktikos postulatus, kurie, kad subjektas išgytų nuo neurozės, reikalauja atsisakyti jouissance, kurį teikia simptomas. Būtų galima teigti, kad ši praktika iš tiesų tapo sėkminga sublimacija pradinio Freudo geismo atžvilgiu. Tačiau čia reikėtų atminti, kad psichoanalizėje sublimacija yra ne tiek pradinio geismo pakeitimas kitu, vaisingesniu ir socialiai priimtinesniu geismu, kiek kito, tiesioginį pradinio geismo taką perdengiančio, tačiau visiškai jo nepanaikinančio tako išradimas. 

 

Koks buvo tiesioginis Freudo geismo takas?

 

Freudas pavojingai priartėjo prie tiesioginio tako, kai mėgino kuo aiškiau parodyti isterikei, kad jos lūkesčiai yra nepateisinami, kad ji negali reikalauti iš vyro to, ko, kaip atrodė Freudui, ji, negalėdama patenkinti vyro jo dabartinėje būklėje, reikalavo sau pačiai. Kitaip tariant, analizės vystymosi istorijoje būta momento, kai Freudas su isterike nusprendė pasielgti kaip tipinis vyras. Jis tuo metu visiškai nepastebėjo to, kaip altruistiškai isterikė vykdė savo misiją. 

 

Būtent todėl buvo pavojus, kad Freudas ims isterikę auklėti. Jeigu jis būtų taip pasielgęs, jo geismas būtų buvęs redukuotas į gydytojo geismą, o to meto gydytojas isterikę paprasčiausiai ruošė „normaliam“ gyvenimui su vyru. Vis dėlto Freudui pavyko šito išvengti. Jo aptikto isterinio, už isterikės simptomo glūdėjusio objekto (kurio tipinis gydytojas atpažinti negalėjo) originalumas privedė prie to, kad Freudas, užuot iškėlęs isterikei reikalavimą tuo objektu atsikratyti kaip kliūtimi analizei, tuo, kas neleidžia isterikei pagyti, susitvardė ir priėmė jo buvimą. Tuo metu Freudas taip pat išrado daugybę priemonių, kurios apsunkino su šiuo objektu susijusių siekių įgyvendinimą. Būtent tai šiandien pažįstame analitinės aplinkos (setting), ribojančių taisyklių, kurios sutvirtina analitinio proceso karkasą, pavidalu. Visa psichoanalizė yra tvarkymosi su šiuo objektu, jo vystymosi ir jo vengimo (jo vengia psichoanalitikas) istorija.

​

 

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​

Korektorė Monika Staugaitytė

​