PLEČIANT VYRIŠKĄJĮ FANTAZMĄ. KAIP FREUDO GEISMAS VIRTO PSICHOANALIZE
Aukštosios ekonomikos mokyklos leidykla išleido filosofo ir psichoanalitiko Aleksandro Smulianskio knygą „Tėvo metafora ir analitiko geismas. Seksuacija ir jos pertvarkymas analizėje“ (Метафора Отца и желание аналитика. Сексуация и её преобразование в анализе). Viename knygos skyrių aptariama, kaip psichoanalizės vystymasis tapo sublimacija santykyje su pirminiu Freudo geismu ir kaip pastarasis galiausiai virto analitiko geismu, instancija, dar visai neseniai laikyta vienu analitinių instrumentų. Apie tai ir ne tik tai paklausėme patį autorių.
Viena priežasčių, dėl kurių į psichoanalizę vis dar žiūrima įtariai, — nekalbant apie jos teorinio aparato nesutapimą su teoriniu mokslo aparatu — yra jos atsiradimo aplinkybės. Visų pirma, įtarumas siejasi su tuo, kad disciplina radosi praktiškai lygioje vietoje ir dėka vieno žmogaus, o ne išsikristalizavo per šimtmečius, kaip kad nutiko su šiandien įsigalėjusiais mokslais.
Psichoanalizės atsiradimas daugeliui taip ir išliko paslaptimi, o teoretikų ir Freudo biografų mėginimai ją įminti kaskart pasirodo esą neįtikinantys. Užuot psichoanalizės atsiradimo istoriją pasakojęs kaip biografas ar darydamas tai iš socioistorinės pozicijos, Smulianskis vartoja pačios psichoanalizės kalbą, nes, jo įsitikinimu, prie šios istorijos esmės prisikasti galima tik šitaip.
Psichoanalitinės disciplinos radimąsi autorius sieja su Freudo geismu, nukreiptu į ypatingą objektą, pirmąkart pasirodžiusį jo kabineto šviesoje. Tas objektas — tai visišką laisvę išsisakyti gavusios isterikės šneka. Pastarosios dėka Freudas savo paties nuostabai suvokė, kad isterikės keblumai ne tiek susiję su jos asmeniniais sunkumais, kiek yra nukreipti į vyro geismo problemiškumą: ji ketino išplėsti vyro geismo sritį, apdovanodama jį jouissance, — į kurį jis pats kėsintis nedrįso— šitaip pretenduodama sukelti revoliuciją geismo apskritai plotmėje.
Pradinis ir gana angažuotas Freudo geismas parodyti isterikei jos ketinimų bergždumą galiausiai persitvarkė į civilizuotesnį „analitiko geismą“, kuris reiškiasi siekiu palaikyti tam tikrą atstumą analizanto atžvilgiu ir vaidina svarbų vaidmenį analitiko instrumentarijaus susikūrime. Šie ir bendresni psichoanalizės klausimai tapo mūsų pokalbio tema.
Dmitrijus Gilenas
Dmitrijus Gilenas: Šiandien psichoanalizės reputacija abejotina: daugelis ja nepasitiki ir laiko kažkuo ezoteriška. Ar šiandien ji vis dar svajoja tapti mokslu, kaip kad šito norėjo Freudas?
Aleksandras Smulianskis: Dalykas tas, kad Rusijoje psichoanalizės reikalai klostosi ypatingai. Su ezoterinio žinojimo sritimi čia tampriau susijusi vadinamoji praktinė psichologija. Tai rodo, pavyzdžiui, paplitimas gelmių psichologijos, įvairių konsteliacinių praktikų ir testavimo procedūrų, kurios visuomet įeina į sritį, siejamą ne tiek su asmeniniu apsisprendimu, kiek su kreipimusi į vadinamąjį likimą. Jei šiandien Rusijoje kažkas ezoteriniam žinojimui brėžia ribą, jei kažkas stengiasi nuo jo atitolti, tai šituo užsiima būtent psichoanalizė.
Vakaruose situacija kitokia?
Taip, tam tikru metu analizė ten pasirodė esanti išties labai arti ezoterinio žinojimo, ypač tada, kai Freudas įvedė ją į profesionalų lauką, bet nepajėgė apsaugoti nuo tam tikrų įtakų, pavyzdžiui, Carlo Gustavo Jungo įnašo.
Taigi psichoanalizė kaskart reikalauja apibrėžtų pastangų, kurias realizuoti tenka dviem etapais: pirma, būtina susidoroti su tuo, kas po analizės leidžia subjektui (pavyzdžiui, tikint, kad jo gyvenimą sąlygoja archetipai) iš likimo tikėtis ypatingų mistinių dovanų; antra, analizė, kaip bebūtų keista, turi nepriimti jokios mokslo pagalbos.
Freudas ilgai kliovėsi moksliniu žinojimu, tačiau galiausiai atrado sritį, iš kurios jis pasirodė esąs kur kas arčiau mistikos, nei galima pamanyti. Ta sritis yra būtent psichoanalizė. Mokslo radimasis iš visokiausio slapto žinojimo, įskaitant marginalines filosofijos sferas; jo iškeltas reikalavimas pripažinti teisingais duomenis, gautus dabartiniame jo raidos etape,— žvelgiant iš Freudo atrastos disciplinos perspektyvos, visa tai jį su ezoterinėmis praktikomis sieja kur kas labiau, nei įprasta manyti.
Ar pradinis Freudo geismas būti mokslo pusėje susijęs su tuometiniu ypatingu mokslo statusu? Freudas bijojo būti išjuoktas?
Taip, Freudas dėl to labai nerimavo. Kurį laiką savo poziciją sutvirtinti jis bandė mokslo pagalba.
Ar didelis skirtumas tarp to, kuo analizė buvo Freudui, ir to, kuo ji yra šiandien?
Esmė ta, kad šiandien terminas „psichoanalizė“ nereiškia nieko, jei psichoanalitikas nenurodo, kuriai krypčiai priklauso jo praktika. Yra vadinamoji klasikinė, tarptautinės psichoanalitinės asociacijos (IPA) psichoanalizė, klinikinė praktika, paremta tokiais postulatais kaip darbas su kontrperkėlimu, analitiko pozicijos grynumo priežiūra, kliovimasis empatija, nesąmoningų konfliktų sprendimas ir kt. Su Freudu šios nuostatos menkai tesusijusios. Jo inicijuota praktika buvo palaidota po psichoanalitine psichoterapija ir vėl aktuali tampa tik dėl papildomo įnašo, pavyzdžiui, Jacques’o Lacano indėlio. Pats Lacanas save laikė „froidistu“.
Pakalbėkime apie knygą. Joje, nurodydamas, kad Freudas galvoje turėjo visai ką kita, jūs ne kartą demaskuojate tarp psichoanalitikų vienu ar kitu klausimu susidariusią nuomonę. Susidaro įspūdis, kad Freudas tartum pranašas, nešantis vienintelį teisingą žinojimą. Ar nesuvokiate psichoanalizės kaip žinojimo srities, kurios vystymosi vektorius nenuspėjamas, ko galbūt Freudas suvokti negalėjo?
Svarbus čia ne Freudo teisumas, o tai, ką būtų galima pavadinti visuotiniu priešinimusi psichoanalizei. Įdiegdamas pastarąją, Freudas numatė sritis, kuriose jis bus sutiktas atšiauriausiai, ir klausimus, kurie iššauks daugiausia nerimo. Būtent šie aspektai lėmė, kad galiausiai buvo pereita prie glotnesnių terapijos versijų. Freudas numatė tai ne dėl aršaus įsikibimo į savo tiesą ar pranašiško genialumo, o viso labo todėl, kad aiškiai nuvokė, kiek visuomenė ir kolegos pajėgs pakelti jo mokymą.
Bet ar apskritai psichoanalizės vystymasis gali pakrypti kokiomis nors nenumatytomis trajektorijomis? Štai, pavyzdžiui, fizikoje ilgą laiką viešpatavo Niutono mechanika, o vėliau staiga įsitvirtino reliatyvumo teorija, kvantinė mechanika…
Ilgainiui į mokslo pažangą imame žvelgti kaip į kažką, kas, jei nėra nulemta ankstesnių pasiekimų, tai bent nusėda į tam tikrą sampratą. Galbūt laikui bėgant ir reliatyvumo teorija nebeatrodys toks didis pasiekimas — negana to, šiandien dažnai sakoma, kad daugeliu atžvilgių jos radimasis, nors ir šokiravo bendruomenę, buvo neišvengiamas.
Tas pats galioja ir analizei: yra tam tikri analitiniai postulatai, kuriuos sunku suprasti ir kurie revoliucingi atrodo ne todėl, kad apimtų ypač inovatyvų ir gilų žinojimą, bet dėl to, kad subjektas jiems priešinasi. Reikalą apsukina tai, kad psichoanalizė yra paties subjekto teritorijoje įsikūrusi disciplina, — šia prasme psichoanalitiniai atradimai pasmerkti kelti nerimą.
Jei fizikos mokslai šiandien jokio nerimo neiššaukia, — o šitai užtikrina spartų jų plitimą šiuolaikiniame pasaulyje — tai analizėje tyrinėjami dalykai subjektą liečia tiesiogiai, tad jis suinteresuotas, kad tam tikros psichoanalitinio žinojimo sritys būtų užkariautos kuo lėčiau. Todėl jei mūsų ir laukia kažkas naujo, tai šis naujumas bus susijęs su pasipriešinimo analizei pašalinimu, o ne su kokiu nenumatytu posūkiu jos disciplinoje. Griežtai tariant, nieko novatoriškesnio už tai, ką pasiūlė Freudas, nebeišrasime.
Knygoje kalbate apie tai, kad analizės tikslas nėra gydymas. Ar gali geismas „padėti“ pakenkti analizei?
Analitikas negeidžia padėti ar apskritai atlikti kažką apibrėžta. Apie jo geismą reikėtų kalbėti kaip apie funkciją. Kaip ir bet kuris kitas geismas, — žvelgiant iš Lacano perspektyvos, tai esminis apie geismą žinotinas dalykas — analitiko geismas neapima nieko konkretaus. Jis klinikinės technikos priemonėmis užčiuopia tam tikras psichikos procesų sritis, bet negalima tvirtinti, kad siekia išspręsti konkretų uždavinį. Analitiko geismas taip pat nėra geismas kažką subjekte sukelti; verčiau jis pasirodo kaip siekis išlaikyti tam tikrą budrumą.
Ar yra esminis skirtumas tarp analitiko ir paciento geismų?
Analitiko geismas be paciento nefunkcionuoja. Jis apima, pirma, kaip jau sakiau, siekį išsaugoti budrumą, ir antra, geismą kažkaip pasakyti analizantui, kad šis budrumas turi pasekmes. Geismas būti pripažintam — taip pat ir paties paciento — šiuo atžvilgiu analitiko geismui ne toks jau tolimas. Sakyčiau, tai ta analitiko geismo dalis, kurios šaltinis arčiausiai Freudo geismo, ir šia prasme ji gana kasdieniška, t. y. artimesnė aistrai nei metodui. Tuo pačiu ji ne tik kad nepašalinama, bet ir leidžia išlaikyti „geismo“ regimybę, nesuvesti jo į analitinę techniką.
Knygoje analitiko ir Freudo geismus atskiriate ir sakote, kad pastarasis glūdi psichoanalizės atsiradimo pamatuose, tačiau su analize vis dėlto nesisieja. Su kuo jis tuomet siejasi?
Kai kuriuos psichoanalitinės praktikos atsiradimo ypatumus linkstama nutylėti. Viena vertus, šito netiesiogiai reikalauja pati psichoanalitinė tradicija, kuri apie juos niekuomet neprabyla todėl, kad kai kurie žmonės jaučia analizei didelę pagarbą ir geidžia ją įkvėpti kitiems, o tai verčia patylėti. Antra vertus, yra vadinamoji bulvarinė spauda, gašliai permalinėjanti įvairiausias Freudo gyvenimo detales, taip pat ir gana traumines, kurios, manoma, galėjo sąlygoti psichoanalizės atsiradimą.
Buvo ir bandymų tikrąja to žodžio prasme „išanalizuoti“ Freudą. Yra biografų-psichoanalitikų (pavyzdžiui, Ernestas Johnesas), specialiai sukūrusių pasakojimų apie Freudą žanrą, kad skaitytojas, įžvelgdamas Freudo stoką, t. y. kas išjudino jo geismą, pasidarytų atitinkamas išvadas. Tačiau, mano matymu, net ir šis kiek teisingesnis metodas nėra adekvatus būdas svarstyti psichoanalitinį aparatą ir jo ištakas, nes apie jį būtina kalbėti išimtinai jo paties priemonėmis, ir biografinis žanras ar naivus istorinis pasakojimas čia netinka.
Taigi reikia analizuoti ne Freudą, o patį šaltinį, psichoanalitinės disciplinos gimimo tašką. Noriu pasakyti, kad egzistuoja visiškai konkreti istorija, į kurią Freudas įsipainiojo savo psichiatrinės praktikos pradžioje ir kuri visiškai nepanaši į jo kasdienio gyvenimo nutikimus. Tai istorija apie isterikes, istorija, kurią papasakoti galima tik analitinėmis priemonėmis, nes ji byloja apie santykį su tam tikru isterikėje glūdinčiu objektu, kuriuo susidomėjo vienintelis Freudas. Kaip ir kiekviena psichoanalitinė istorija, ji reikalauja rekonstrukcijos, ir Lacanas prie pastarosios priartėjo labiau nei kas kitas. Jis rengėsi paviešinti savo tyrinėjimų rezultatus, tačiau galiausiai, arba nusprendęs, kad tam neatėjo tinkama akimirka, arba patrauktas kitų dalykų, šia linkme taip ir nežengė.
Koks tai objektas?
Tai potencialaus pasitenkinimo objektas, kurį isterikė siekė įteikti tam, kurį rado varganoje mirtino jouissance stokojimo padėtyje, t. y. to meto vyrui, kurį ji pirmiausia sutikdavo savo tėvo pavidalu. Šia prasme didžioji europietiškosios isterijos istorija, užgimusi prieš pat Freudo veiklos pradžią, yra istorija apie isterikės padaryta atradimą: ji atrado vyrą, kurio geismas buvo suvaržytas. Isterikė vyrą regi kaip subjektą, kuriam geismo tenkinimo srityje paprastai leidžiama rinktis tik iš siauro tenkinimosi būdų diapazono, — iš čia jam būdingas šiurkštumas ir santūrumas, kuriuos isterinis subjektas mato kaip neteisingo suvaržymo pasekmę.
Taigi pacienčių užduotas ir jų simptomų šerdyje glūdėjęs klausimas buvo susijęs su tuo, ką jos galėtų dėl to stokojančio vyro nuveikti. Freudas tikrąją to žodžio prasme užklupo isterikę ant siekio sukelti perversmą slenksčio: ji norėjo revoliucionizuoti geismo, tapimo tam tikros lyties būtybe, sritį. Čia kalbama ne apie seksualinę revoliuciją, apie kuriąnuolat girdime šiandien. Isterikė geidė įgalinti vyrą ne seksualinio pasitenkinimo prasme — ji siekė praplėsti jo iš principo apribotą geismo sritį.
Kam jai šito reikia?
Tai labai sudėtingas klausimas, ir Freudas susidūrė su juo visame aiškume, kai pamėgino suprasti, ko iš tiesų nori moteris. Bendrai tariant, į šį klausimą atsakyti leido būtent isterijos analizė: isterikė nori, kad vyras turėtų kitą fantazmą.
O kaip sužinoti, kad jai šito reikia?
Pirma, šiandien egzistuoja literatūra, kurią laikome „moterų“ (nors šiuolaikiniame kontekste šitaip jos nepavadinsi). Šiuolaikinės moters geismo istorijoje būta įvairiausių nutikimų, galėjusių tapti politinės istorijos nagrinėjimų objektu, tačiau netapusių dėl priežasties, kuri šiandien paskubomis suvedama į tai, kas vadinama vyro viešpatija.
Tiesą pasakius, isterikės geisme būta kažko, kas į dienos šviesą patekti anksčiau laiko neturėjo: tai iš dalies liko paslėpta dėl su neuroze susijusių priežasčių, tačiau šį tą nuslėpti pasirinko ir pati isterikė. Taigi, kai Freudas pradėjo su ja dirbti, isterikę kamavo gėda dėl jos pačios intencijų, gėda, susijusi su tuo, kad pasitenkinimo objektas, kurį ji paruošė vyrui ir siekė jam įteikti, pastarajam pasirodė esąs nereikalingas.
Freudas santykiauja būtent su šiuo mėginimu įteikti objektą. Pirmiausia, seansų metu jis mėgino vienaip ar kitaip perteikti pacientei apie tai savo nuomonę, ir čia jo geismas įsitraukė apibrėžtu būdu, t. y. dar nebuvo psichoanalitinis, nes nepanėšėjo į reglamentuotą jo formą, kurios pagrindu šiandien dirba specialistai.
Kaip būtų galima Freudo geismą nusakyti?
Tokį geismą įprastai suprantame kaip kažką, kas vedžioja subjektą lygmenyse, kur jis ketina atlikti veiksmą, už kurį galiausiai nemano atsakyti. Būtent šitai Freudas galiausiai pavadino „nesąmoningąja sfera“. Čia kalbama apie veiksmą, kuris sudarys subjektyvaus patyrimo pamatą ir pagimdys paaiškinimą, istoriją, kuriame šis geismas bus papasakotas kitaip.
Savo istoriją Freudas pasakoja dėstydamas analitinės praktikos postulatus, kurie reikalauja subjekto neurozės išgydymo vardan atsisakyti simptomo teikiamo jouissance. Galima teigti, kad ši praktika iš tiesų tapo sėkminga sublimacija santykyje su pirminiu Freudo geismu. Tačiau čia būtų pravartu atminti, kad analizėje sublimacija laikome ne tiek pirminio geismo pakeitimą kitu, vaisingesniu ir socialiai patvirtintu geismu, kiek, visų pirma, kito, tiesioginį pirminio geismo taką perdengiančio, bet visiškai jo nepanaikinančio tako išradimu.
Koks būtų tiesioginis takas Freudo atveju?
Freudas pavojingai priartėjo prie tiesioginio tako, kai mėgino kuo veiksmingiau parodyti isterikei, kad jos lūkesčiai nepateisinami, kad ji negali reikalauti iš vyro to, ko, kaip jam rodėsi, ji, negalėdama patenkinti vyro tokio, koks jis yra, reikalavo sau. Kitaip tariant, analizei vystantis būta momento, kai Freudas kaip tipinis vyras nusprendė, kaip pasielgti su isterike. Nesavanaudiškumo, su kuriuo pastaroji vykdė savo misiją, jis tuo metu visiškai nepastebėjo.
Būtent todėl buvo rizika, kad Freudas imsis auklėti isterikę, o tai būtų lėmę jo geismo susivedimą į geismą daktaro, kuris tuo metu buvo užsiėmęs jos ruošimu „normaliam“ gyvenimui su vyru. Tačiau galiausiai Freudas sėkmingai šito išvengė. Objekto, kurį jis aptiko už isterikės ir jos simptomo ir kurio daktaras atpažinti negalėjo, originalumas privedė prie to, kad Freudas, užuot pareikalavęs isterikės nusikratyti juo kaip kliuviniu analizei ir pagijimui, susitvardė ir priėmė jo buvimą. Tuo pat metu jis išranda eilę priemonių, apsunkinančių su šiuo objektu susijusių siekių įgyvendinimą. Būtent šitai šiandien pažįstame setting, analitinio proceso karkasą sutvirtinančių ribojančių taisyklių pavidalu. Visa psichoanalizė yra istorija apie dorojimąsi su šiuo objektu, jo gvildenimą ir taip pat jo vengimą iš analitiko pusės.
Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas
Korektorė Monika Staugaitytė