POKALBIS APIE „NERIMASTĮ KULTŪROJE“
Neseniai lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė vieno įtakingiausių pasaulio mąstytojų – Sigmundo Freudo – knyga „Nerimastis kultūroje“ (iš vokiečių kalbos vertė Jokūbas Andrijauskas). Kuo šis veikalas aktualus, kokias temas atveria ir kuo jos galėtų būti įdomios skaitytojams, kalbamės su filosofu, šios knygos įvado autoriumi Audriumi Račkausku.
Kuo „Nerimastis kultūroje“ išsiskiria bendrame S. Freudo veikalų kontekste?
„Nerimastis kultūroje“ yra viena iš trijų visais laikais labiausiai parduodamų Freudo knygų. Kitos dvi yra „Sapnų aiškinimas“ (1899) ir „Trys esė apie seksualumo teoriją“ (1905).
Kuo ji ypatinga? Galbūt pirmiausia tuo, kad nėra siaurai specializuota ir neskirta vienai ar kelioms artimoms problemoms aptarti, bet apima platų jų spektrą: nuo individualios psichikos raidos iki globalių kultūros procesų, nuo ontologijos iki dvasinių praktikų. Temos nevienodai išplėtotos, dažnai fragmentiškos ar apribotos pavienėmis įžvalgomis, nepaisant to, jos rezonuoja tarpusavyje, sudarydamos produktyvią terpę skaitytojų apmąstymams. O jeigu prisiminsime Freudo tyrinėtojos Élisabeth Roudinesco pastabą apie tai, kad „Nerimastis“ yra tamsiausia ir kartu lyriškiausia Freudo knyga, suprasime, kodėl ji taip plačiai interpretuojama.
Tai vėlyva Freudo knyga (išleista 1930 m.). Daugelis idėjų, kurias joje randame, jau buvo vienaip ar kitaip išsakytos ankstesniuose Freudo veikaluose. Tačiau „Nerimastis“ nėra senų idėjų sąvadas. Ji – eksperimentas su kertinėmis psichoanalizės konstrukcijomis. Freudas nori pažiūrėti, kiek toli jos gali jį nuvesti.
Knygos pradžioje temos sparčiai keičia viena kitą: religijos kritika, gyvenimo prasmės ir laimės tema, kančios formos ir priemonės su jomis dorotis ir t. t. Freudas nevengia netgi to, ką laikytume banalybėmis. Kita vertus, užčiuopęs netikėtą giją, „eksperimento“ pabaigoje jis prieina prie temų, dėl kurių ši knyga yra nepanaši į kitas. Tai mirties potraukio tema („Nerimastyje“ Freudas pagaliau apsisprendžia dėl dviejų žmogaus prigimties pradų) ir kaltės jausmo tema.
Bet tai – pabaigoje, o centre – žmogaus ir kultūros santykis, turintis neišsprendžiamo konflikto formą.
Iš karto reikia patikslinti, ką Freudas vadina kultūra. Šiuo terminu jis aprėpia daugiau nei dailę, literatūrą, teatrą ir t. t. Teisė, moralė, religija, visuomenės institutai, materialioji žmogaus aplinka irgi yra kultūra. Ji apima visa, kas skiria žmogų nuo gyvūno, kas apsaugo jį nuo gamtos poveikio ir reguliuoja jo santykius su kitais žmonėmis. Todėl nekeista, kad vertimuose į anglų kalbą vokiškasis terminas Kultur buvo pakeistas platesniu – Civilization.
Taigi, pasak Freudo, kultūra (teisės, moralės, visuomenės institucijų prasme) organizuoja žmogaus gyvenimą dviem būdais: ribodama jo potraukius, trukdančius kultūrai vystytis, ir kartu sudarydama sąlygas šiuos potraukius, tik perdirbtus, įgyvendinti taip, kad jie būtų priimtini visuomenei.
Suprantama, tokia kultūros programa neveikia sklandžiai. Žmogus nelinkęs taikstytis su savo potraukių ribojimu ir ne visuomet randa, kaip juos įgyvendinti, kad nesulauktų bausmės. Pernelyg griežti kultūros reikalavimai – o jie visuomet per griežti – žadina nepasitenkinimą kultūra. Iš čia ir konfliktas, ir knygos pavadinimas, nes terminą Unbehagen („nerimastis“) galima versti ir kaip „nepasitenkinimas“.
Ką šiame veikale Freudas sako apie žmonių gyvenimo prasmę ir tikslą?
Visų pirma, jam kelia įtarimą polinkis apie tai kalbėti. „Mintis apie gyvenimo prasmę atsiranda ir išnyksta kartu su religinėmis sistemomis“, – sako Freudas.
Bet neskubėkime suprasti šio griežto pareiškimo. Freudas nesako, kad žmonės turėtų atsisakyti gyvenimo tikslų ar neieškoti gyvenimo prasmės, tačiau viena yra kelti sau realius tikslus, jų siekti ir pasiekti, kas kita – „filosofuoti“ apie abstraktaus žmogaus (arba žmonijos) gyvenimo prasmę ir tikslą.
Kalba mums leidžia užduoti klausimų apie gyvenimo prasmę. Tik ar dėl to jie tampa primygtiniai? Freudą domina, kodėl jie tokie tampa. Ne atsakymas į juos, bet jų kilmė. Kodėl žmonės lyg niekur nieko jų užduoda?
Tik todėl, sako Freudas, kad yra jų išmokyti.
Vadinasi, klausimai, kurie mums atrodo egzistenciškai neišvengiami, užvaldantys mūsų mintis bei jausmus, gali būti nenatūralios kilmės. Kitaip tariant, įmanoma dirbtinai sukurti jų poreikį ir aktualumą.
Na, regis, tai nėra didis atradimas. Bet Freudui rūpi pats svaiginimosi metafiziniais klausimais fenomenas. Kokia jo psichinė paskirtis?
Kai Freudas sako, kad žmonija apsirūpina pagalbinėmis konstrukcijomis, siekdama susidoroti su gyvenimo negandomis ir kančiomis, jis turi galvoje ir svarstymus apie gyvenimo prasmę. Jų paskirtis – guosti, raminti, suteikti viltį. Tai ne egzistenciniai ir ne pažinimo klausimai, bet kalbinį pavidalą įgiję būdai kovoti su nerimu.
Kitas dalykas – kai Freudas pats imasi atsakyti, ar nėra ko nors, kas orientuotų žmogaus gyvenimą ir būtų jo tikslas ne deklaratyvia, bet psichinės funkcijos prasme, jo atsakymas trumpas: žmonės siekia laimės.
O kas yra laimė? Skausmo (fizinio ir dvasinio) nebuvimas ir nepertraukiamas, kiek tai įmanoma, malonumo patyrimas.
Negana to, Freudas tvirtina, kad laimės provaizdžiu yra tapusi stipriausio žmogui duoto malonumo patirtis – seksualinis pasitenkinimas. Žmogus nesąmoningai nori paversti tokį patyrimą nenutrūkstamu. Problema tik ta, kad šis noras sunkiai dera su realybe. Kalbant psichoanalizės žargonu, malonumo principą pakeičia realybės principas, galintis pasiūlyti tik trumpalaikių laimės epizodų.
Kokią vietą knygoje užima religijos tema ir kaip ji susijusi su laimės siekiu?
Jau išsiaiškinome, kad laimė – žmogaus gyvenimo tikslas. Psichika nesąmoningai orientuojasi į kažką, ką mes vadiname laime, o Freudas psichoanalizės terminais vadina beatodairišku malonumo siekiu ir pastanga, kiek tai įmanoma, sumažinti gyvenime patiriamas kančias.
Deja, tikrovė tam nepalanki. Žmogus mirtingas, gyvena jo potraukiams nepritaikytoje aplinkoje, o svarbiausia – gyvena tarp kitų žmonių. Visuomenė yra tikroji kliūtis žmogaus tikslams realizuotis ir neretai nuožmesnė nei objektyvios gamtos aplinkybės. Ji verčia žmogų savo potraukius riboti, malšinti, maskuoti, jų gėdytis. Socialinis pasaulis pasirodo žmogui kaip grėsmė ir priešas. Jo sukeliamos kančios – skaudžiausios. Išdavystės, fizinis ir psichinis smurtas, vienatvė, socialinis ir emocinis nepriteklius. Nenuostabu, kad žmogus ieško priemonių, kaip su tuo tvarkytis.
Kokių? Freudas nesibodi jas išvardyti. Nuo cheminių svaigalų iki intelektualinės veiklos ir dvasinių pratybų.
Viena tokių gyvenimo technikų yra religija. Pasakojimai, mitai, ritualai, institucinės praktikos – visa tai tampa žmogaus prieglobsčiu ir apsauga nuo priešiškos tikrovės. Jos pakaitalu. Todėl religija yra iliuzija. Freudas nesivaržo ir grubesnių epitetų: tai masinis kliedesys. O prieštaraujantiems atkerta: „Kliedesio niekada nepripažįsta tas, kuris laikosi jo įsikibęs.“
Kaip šis „kliedesys“ susijęs su laimės siekiu? Visišką pirminių potraukių įgyvendinimą religija pakeičia tauriais tikrojo tikslo požiūriu nuslopintais jausmais. Genitalinę meilę konkrečiam žmogui ji pakeičia meile žmonijai ir Dievui. Konkretus žmogus yra nenuspėjamas, niekada negalime žinoti, ką jis iškrės. O Dievas yra nerimo priešybė. Jis niekada neapgaus ir neatstums, jei juo tikėsime ir būsime jam ištikimi.
Kodėl Freudas priešiškas religijos atžvilgiu, jeigu ji tėra viena iš technikų apsisaugoti nuo tikrovės grėsmių? Argumentų yra daug, bet svarbiausia – užuot žmogų išvadavusi, religija palaiko žmogų su jo simptomu, ji tęsia tai, nuo ko psichoanalizė nori jį išgydyti.
Koks esminis žmonijos virsmas siejamas su kultūros pradžia ir kodėl?
Tai individualios galios pakeitimas bendruomenės galia. Fizinės jėgos – įstatymu. Bet kalbama ne apie istorinį įvykį. Sekdamas Thomu Hobbesu ir Jeanu‑Jacques`u Rousseau, Freudas modeliuoja savą žmogaus prigimtinės būklės teoriją. Jo tikslas – ištirti kultūros psichinius pradus.
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame viešpatauja absoliutus individualizmas. Jokių valstybių ar bendruomenių. Paskiri individai, siekdami patenkinti savo potraukius, neturi – todėl ir nepaiso – jokių moralės ar įstatymo normų. Užvaldyti svetimą turtą ar kūną ar įgyvendinti bet kokią užgaidą reiškia viso labo imtis prievartos. Žmogus žmogui yra vilkas, daiktas, įrankis, gyvulys ūkio darbams. Potraukių patenkinimas turi vienintelę ribą – kito individo jėgą. Tokiame pasaulyje laimi ir klesti tas, kuris yra stipresnis.
Bet kažkuriuo metu individai susitaria neliesti vienas kito gyvybės ir nuosavybės. Jie paskelbia įstatymą, reikalaujantį slopinti savo potraukius, o nepaklusniuosius baudžia. Taip prasideda kultūra. Ne ugnies įžiebimu ar lanko išradimu, suprantama, tai irgi kultūra, – bet potraukių ribos nustatymu.
Kodėl individai nutaria susitarti? Tikrai ne dėl naudos ar išskaičiavimo, kaip manė Hobbesas. Susimokęs individų būrys, saistomas ištikimybės vieno kitam priesakų (bet ne visuotinio įstatymo), lieka ikikultūrinis. Kartu dirbti, gamintis žemės ūkio rakandus, saugotis nuo priešų – tai dar ne kultūros lygmuo, rūpintis Freudui.
Freudas eina toliau ir pasakoja savadarbį mitą apie tai, kaip susivieniję pirmykštės genties sūnūs iš pavydo despotiškam tėvui jį nužudo, kad užvaldytų jo moteris. Tačiau jausmų ambivalencija paima viršų ir jie pradeda gailėtis dėl savo poelgio. Pajunta kaltę, sąžinės graužatį, pagarbą nužudytam tėvui ir galiausiai uždraudžia sau liesti tai, kas jam priklausė. „Miręs tėvas dabar tapo stipresnis nei būdamas gyvas“, – sako Freudas.
Šį mitą jis plėtoja veikale „Totemas ir tabu“ (1913), o paskui prie jo grįžta „Nerimastyje“. Lengva nuspėti, kaip tokią teorinę ekvilibristiką priėmė mokslinė antropologija. Bet mes ne mokslo teritorijoje. Freudas taip aiškina kultūros kilmę, jos pagrinduose įkurdindamas ne pragmatinį susitarimą, paremtą gera valia, bet kaltės jausmą bei nuslopintus seksualinius ir agresijos impulsus. Kultūra turi psichinius bei patologinius, ir tik paskui racionalius (arba racionalizuotus) pagrindus. Štai kodėl Freudas sako, kad kaltės jausmas yra svarbiausia kultūros raidos problema.
Kaip užslėpti ir apriboti individo poreikiai susiję su kultūra?
Pirmiausia kultūra (moralė, teisė, papročiai ir t. t.) yra individo ribojimo ir slopinimo forma. Kita vertus, ji yra būdas įgyvendinti apribotus potraukius. Kitaip tariant, greta represyvinės pusės kultūra turi ir produktyviąją pusę. Užgniaužtą psichinę energiją, kurią žmogus būtų linkęs paskirstyti savo nuožiūra, ji nukreipia į visuomenei palankius tikslus, antraip nerealizuoti potraukiai gali sukelti psichikos sutrikimų. Šis psichinės energijos perdirbimo mechanizmas gerai žinomas sublimacijos pavadinimu.
Kultūra nuolat ieško būdų, kaip paskirstyti psichinę energiją ir kompensuoti savo reikalavimų sukeliamas kančias. Taip atsiranda gėrybių, kurių žmogus, paliktas sau, nesukurtų. Aukščiausios meninės, mokslinės, socialinės žmogaus dvasios vertybės yra kultūros sublimuotų potraukių padariniai – sako Freudas.
Tiesa, slopinimo ir apribojimo sulaukia ne tik „nemoralūs“ poreikiai, sakykime, įvairios seksualinės ekstravagancijos, bet ir patys gražiausi jausmai: nuoširdumas, švelnumas, paslaugumas, gailestingumas. Užtenka jiems pasirodyti tam tikrose terpėse. Kalėjimų kultūra, paauglių gaujos, konkurencija versle, patologiniai santykiai šeimose, švietimo įstaigose – tai tik keli pavyzdžiai terpių, kuriose slopinama tai, kas, regis, turėtų būti puoselėjama.
Tačiau kodėl apskritai esama slopinimo? Kodėl žmonės negali nevaržomi tenkinti savo poreikių, nepatirdami išorinės arba vidinės prievartos?
Apie tai jau kalbėjome: dėl to, kad anksčiau ar vėliau jie susiduria su kitais individais, turinčiais savų poreikių, prie kurių tenka derintis.
Tik Freudui tokio atsakymo negana. Pusiausvyros idėja, kurią jame galime įžiūrėti, Freudui atrodo įtartina. Esama dar vieno veiksnio, kuris, deja, griauna idilišką taikaus žmonių sambūvio paveikslą. Apie jį Freudas užsimena V skyriuje kaip apie keistą pirmapradį kultūros priešiškumą seksualumui.
Ką jis turi galvoje? Ko gero, pavydą, kurį žmonės patiria svetimo malonumo ir mėgavimosi akivaizdoje. Neužtenka, kad individas tenkintų savo potraukius nepažeisdamas kito individo teisių. Malonumų perteklius, kurį visuomenė įtaria kai kuriose kūniško ir dvasinio mėgavimosi praktikose, provokuoja agresiją. Kartais žmonėms atrodo, kad kitas gauna daugiau malonumo, laimės, džiaugsmo ir t. t., negu yra nusipelnęs, ir tai neteisinga. Reikia pabrėžti: jiems taip atrodo, tad nesvarbu, kaip yra iš tiesų. To užtenka, kad žmonės įsiveltų į konfliktus.
Kultūra deda pastangas juos valdyti. Ji reikalauja pažaboti savo pavydą, slopinti skausmą dėl patirto neteisingumo ir ugdyti savyje toleranciją. Ji liepia: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“
Tik Freudas (jį kiek perfrazavus) ironiškai pastebi: kodėl turėčiau jį mylėti, jeigu jis nemyli manęs?
Kodėl, pasak Freudo, agresija yra didesnis iššūkis kultūrai nei seksualinis geismas?
Pirmiau atsakykime, kodėl seksualinis geismas yra iššūkis kultūrai: nes kultūra naudoja seksualinių potraukių energiją (libido) kaip medžiagą savo plėtrai. Pati jos negamindama, ji turi jos iš kur nors pasisemti. Freudas siūlo palyginimą: „Seksualumo atžvilgiu kultūra elgiasi tarsi gentis ar gyventojų sluoksnis, kitą grupę pajungiantis išnaudojimui.“
Tikriausiai jau paaiškėjo, kad psichika nesitaiksto su tokia padėtimi. Ji nuo pat pradžių deda pastangas visiškai patenkinti savo potraukius ir priešinasi bandymams ją išnaudoti. Tad kultūrai tenka griebtis gudrybių, kad ją pajungtų savo reikmėms. Tik svarbu patikslinti, kad kultūra slopina ne seksualinę energiją, bet ją saugančius psichikos mechanizmus. Tuo tarpu pati energija kultūrai turi neįkainojamą vertę.
Agresija tokios vertės neturi. Ją sunku paversti kūrimo ir telkimo ištekliumi. Kultūrai tenka ją slopinti, kanalizuoti, jeigu pavyksta, suteikti jai patrauklų pavidalą (pvz., žaidimuose, kovų menuose, sporte), ir vis dėlto aktyvioji agresija, apie kurią dabar kalbame (mat esama ir reaktyvios agresijos), auga iš gilesnio potraukio – potraukio destrukcijai ir mirčiai, kurio tikslas – naikinti. Todėl ji priešinga kultūrai. Kultūra yra gyvybinis procesas, o potraukis mirčiai yra siekis sugrąžinti visa, kas gyva, į neorganinį būvį.
Reikia pakartoti, kokia agresija domina Freudą. Esama reaktyvios (gynybinės) agresijos: žmogus saugosi nuo užpuolimo, yra priverčiamas elgtis agresyviai ar dėl kitų priežasčių griebiasi destrukcijos. Tačiau Freudo dėmesio centre yra aktyvi (piktybinė) agresija, kuri yra ne gynybos ar kitoks atsakas, bet savarankiškas potraukis kankinti, tyčiotis, įžeidinėti, šmeižti, išnaudoti ir t. t. Tarsi tai, kas daroma be biologinio ar pragmatinio pagrindo, būtų savaime malonumą teikiantis tikslas. Ši agresija būdinga žmogui ir beveik neaptinkama tarp kitų žinduolių.
O kaip tuomet suvaldoma žmoguje tūnanti agresija?
Jos neįmanoma tiesiog atsisakyti ar numalšinti geisminiu pakaitalu (pvz., seksualiniu aktu) ar sunaikinus neutralų daiktą, nesusijusį su agresijos objektu. Vienu metu didelėse Japonijos įmonėse buvo įrengta darbuotojams skirtų emocinės iškrovos kambarių, juose buvo siūloma išlieti neapykantą talžant manekenus su priklijuotomis vadovų nuotraukomis. Akivaizdu, kad psichikos šitaip neapgausime. Greičiau toks kompromisas yra dar vienas darbuotojų pažeminimas, provokuojantis agresiją.
Jei remsimės energijos tvermės dėsniu (Freudas linkęs juo vadovautis), paaiškės, kad agresija, sykį užgimusi, negali išnykti ar nuslopti, bet privalo būti kur nors panaudota. Viena jos įgyvendinimo kryptis yra išorė: žmonės, jų daiktai, kiti gyvi padarai. Siekiama jiems pakenkti, juos pažeminti, kankinti ar sunaikinti.
Kita kryptis – žmogaus vidus. Agresija atgręžta į save patį. Geriausiai žinomos šios krypties apraiškos yra kaltės jausmas, pasireiškiantis poreikiu būti nubaustam, gedulas, depresija.
Freudas „Nerimastyje“ skrupulingai aprašo, kokiu būdu agresijos proveržiai, kurių pirmoji kryptis yra išorės objektai, slopinami ir atgręžiami ten, iš kur jie kyla. Agresijos impulsą atpažįsta visa stebinti superego instancija ir sąžinė, kaip viena jos funkcijų. Jos sutramdo agresijos impulsą, atgręžia jį atgal ir paverčia savęs baudimu. Todėl nereikia stebėtis, kad išoriškai taikūs, sąžiningi ir geranoriški žmonės kankinasi draskomi vidinių prieštaravimų, nuolatinės graužaties ir polinkių į savidestrukciją.
Tą patį modelį, pirmiau aptiktą individualioje psichikoje, Freudas pritaiko ir visuomenei. Kuo aukštesnio lygmens kultūra, kuo labiau išvystyta jos moralė, tuo mažesnė jos išorinė agresija ir tuo stipresnės vidinės destruktyvios tendencijos, stumiančios kultūrą į dezorganizaciją ir savinaiką. Reikia prisiminti, kad potraukis destrukcijai patenkinamas tik naikinimo veiksmais.
Tad ką vadinsime agresijos suvaldymu? Suvaldyti nelygu agresiją panaikinti. Šito mums labiausiai norėtųsi, tačiau jeigu energijos tvermės dėsnis galioja psichiniams procesams (kartais vietoje fizinių analogijų Freudas vartoja ekonomikos sąvokas), suvaldyti agresiją reikštų ją paskirstyti taip, kad jos išorinės ar vidinės apraiškos darytų kuo mažesnę bendrąją žalą. Tik ramybės neduoda dvejonė: ar šitaip suvaldyta agresija buvo optimaliai paskirstyta, ar viso labo užmaskuota, kad prasiveržtų plika akimi nepastebima, bet ne mažiau brutalia forma.
Kas, pasak S. Freudo, yra mirties potraukis?
Tai vienas iš dviejų žmogų apibrėžiančių psichikos pradų.
Freudas ilgai manė, kad užtenka vieno prado – meilės potraukio – žmonių gyvenimo įvairovei paaiškinti (juo galima paaiškinti ir kai kuriuos agresijos aktus). Vėliau jis atsisakė šio požiūrio ir greta meilės potraukio įkurdino potraukį mirčiai.
Kodėl? Priežastys tiksliai nežinomos, bet žinomos aplinkybės, kada tai įvyko. Esminę teorinę permainą randame veikale „Anapus malonumo principo“ (1920), parašytame po Pirmojo pasaulinio karo ir grįstame gausia klinikine medžiaga, sukaupta per karą. „Nerimastis“ ypatinga tuo, kad joje Freudas pasirenka pasaulėžiūrinę (ne vien teorinę) poziciją pripažinti du priešingus žmogaus pradus.
Šiandien mums lengva priimti tai, kad žmogus turi meilės ir agresijos potraukius. Bet krikščioniškoje kultūroje, grįstoje humanizmo idealais, teigti blogio savarankiškumą lygu įvykdyti nemenko masto antropologinę (kontr)revoliuciją ir atsisakyti vilties ateityje sukurti taikiai sugyvenančios žmonijos pasaulį.
„Nerimastyje“ Freudas kritikuoja komunistus, tikinčius žmonių prigimties gerumu. Jie mano, kad užtenka sustyguoti žmonių ekonominius-gamybinius santykius, pakeisti nuosavybės formas, žodžiu, išnaikinti aplinkybes, dėl kurių randasi blogis, ir visuomenė pajudės gėrio link. Freudas nėra toks naivus. Žmonija pasmerkta konfliktams, nes nepašalinami šaltiniai, iš kurių jie kyla, ir tik laiko klausimas, kada ji prieis prie jos išlikimui grėsmingos ribos.
Po pirmojo veikalo „Nerimastis kultūroje“ išleidimo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kaip manote, kuo dabar, kai vėl stovime ant bedugnės krašto, ši knyga gali būti mums aktuali?
Ji gali padėti suprasti, kodėl karai kyla ir kodėl yra tęsiami.
Paprastai karo priežasčių ieškoma tarp politinių, istorinių, ekonominių aplinkybių ir retai klausiama apie psichines jų priežastis.
Karas, kurio tiesioginiais stebėtojais ir netiesioginiais dalyviais mes tapome, yra psichinės kilmės. Viena valstybė ir ją kurianti tauta buvo pasirinkta kaip išorės objektas kitos valstybės sukauptai ir nuolat eskaluojamai agresijai išlieti. Nebuvo jokių svarių geopolitinių, ekonominių ar humanitarinių motyvų jį pradėti, kad ir ką sakytų šio karo iniciatoriai ar nešališki karybos ekspertai. Psichoanalizė moko šiuos dalykus matyti ir ragina mąstyti ne vien apie statistinius duomenis.
Jeigu priimame psichoanalizės siūlomą destruktyvių poelgių interpretaciją, turime priimti ir faktą, kad agresorius nurimsta tik pažeminęs ar sunaikinęs savo pasirinktą auką. Derybų ir kompromisų šalininkams tektų gerai pasukti galvas, kad surastų jam aukos pakaitalą.
Psichinę motyvaciją turintis karas nesibaigia taikiu sutarimu. O jeigu jis kokiu nors būdu sustabdomas agresoriaus nepatenkinus (arba jo neįveikus), karui lemta atsinaujinti. Šiandien išgyvename atsinaujinusį karą. Nors antrosios fazės išvakarėse blaivus protas ir skaičiai neigė tokią galimybę. Sunku patikėti, kad, siekdamas patenkinti savo potraukius, agresorius gali kenkti pats sau. Bet psichoanalizė šia prasme iliuzijų neturi.
Ar ji gali pasiūlyti kokią nors išeitį? Įdėmiau pasklaidę „Nerimasties“ puslapius, atrasime, kad piktybinis agresorius įveikiamas tik prievarta. Ji neprivalo būti fizinė. Mat įveikti agresorių reiškia pasiekti jo potraukio šaltinį, iš kurio jis semiasi energijos. Nukreipta atgal agresoriui į vidų, ši energija virsta kaltės jausmu, galinčiu ilgam sulaikyti agresorių nuo naujų išpuolių prieš išorės objektus.
Bet ne visa, kas yra psichinės kilmės, turi būti sprendžiama psichologiniais metodais. Straipsnyje „Kodėl karas?“ (1933), pasirodžiusiame praėjus trejiems metams po pirmojo „Nerimasties“ leidimo, Freudas kalba anaiptol ne apie psichoterapinius karo konfliktų sprendimus. Pasak jo, sutramdyti agresorių galima dviem būdais: jį sunaikinti arba priversti paklusti įstatymui.
Antrasis būdas yra mažiau akivaizdus, bet lietuviško termino „įstatymas“ pažodiškumas tiksliai nusako reikalo esmę: agresorius turi būti įstatytas į tam tikrą elgesio tvarką, jeigu pats nepajėgia jos laikytis. Žinoma, tokiam įstatymui, kalbant apie valstybių lygmenį, būtina vieninga organizacija, savo rankose sutelkusi didelę karinę galią ir pasiryžusi ją panaudoti. Bet jos užduotis – ne tik fiziškai sutramdyti agresorių; ji tampa ir agresoriaus realybės principu, grąžinančiu jį iš kliedesio logika valdomos būsenos į racionaliais pagrindais funkcionuojančią bendruomenę. Tai nepašalina agresijos šaltinio, tačiau priverčia agresorių atsitokėti ir pakeisti potraukio energiją visuotinės taisyklės galia. Kitaip tariant, grąžina (atveda) jį iš prigimtinės būklės į kultūros pasaulį.
Kalbino Jurga Tumasonytė
Pirmą kartą publikuota LRT