Bruce’as Finkas yra praktikuojantis amerikiečių kilmės psichoanalitikas, studijavęs psichoanalizę Paryžiuje, kassavaitiniuose Jacques’o-Alaino Millero seminaruose „Orientation lacanniene“. Finkas yra parašęs daug knygų („Lacan on Love: An Exploration of Lacan’s Seminar VIII, Transference“, „A Clinical Introduction to Freud: Techniques for Everyday Practice“, „The Lacanian Subject: Between Language and Jouissance“ ir kt.) bei į anglų kalbą išvertęs ne vieną Jacques’o Lacano darbą.

​

​

Daktare Finkai, dėkoju, kad sutikote pasikalbėti. Man garbė su jumis šnekėti apie psichoanalizę ir naująją jūsų knygą.

​

Ačiū jums! Man garbė, kad buvau pakviestas.

 

Gal galėtumėte žmonėms, kurie apie jus nėra girdėję, šiek tiek papasakoti apie save ir savo veiklą?

​

Mano išsilavinimas mokslo ir humanitarinių mokslų srityse apima platų spektrą dalykų: daug metų studijavau matematiką, fiziką, literatūrą, psichologiją, politinę teoriją ir filosofiją; vėliau Paryžiuje įgijau daktaro laipsnį psichoanalizės srityje, kur tuo pat metu ruošiausi klinikinei praktikai. 20 metų dėsčiau psichoanalizę Diukeino universiteto psichologijos fakultete Pitsberge, Pensilvanijoje, ir praktikuoju ją daugiau nei 30 metų. Rašau apie tai knygas ir verčiu garsiojo prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano darbus į anglų kalbą. Mano praktika yra tarptautinė –  savo laiką daliju tarp JAV ir Prancūzijos. Pastaraisiais metais vėl pradėjau kultivuoti savo meilę literatūrai – rašau mėgėjiškus romanus, detektyvus, kuriuose Lacanu laisvai paremtas inspektorius sprendžia nusikaltimus, šiam tikslui pasitelkdamas psichoanalizės techniką.

 

Kaip atradote psichoanalizę? Kuo ji patraukė jus?

​

Psichoanalize, kaip būdu suprasti save ir aplinkinius, susidomėjau baigiantis paauglystei. Susižavėjau tuo, kokią svarbą Jacques’as Lacanas teikė nesąmoningajai sferai, todėl 1980-aisiais nusprendžiau Paryžiuje būti analizuojamas lakanisto.

 

Papasakokite apie savo naująją knygą. Kas jus paskatino parašyti „Klinikinį įvadą į Freudą“ ?

​

Dera klausti, ką gi dar galima pasakyti apie Freudą, kas nebūtų buvę pasakyta daugelio kitų autorių. Didelei mano nuostabai, ir nepaisant to, kad daugiau nei 20 metų bakalauro ir magistro studentams Diukeino universitete dėsčiau Freudo mokymą, niekada nesu susidūręs su knyga, kurioje būtų pademonstruota, kaip taikyti Freudo išvystytas technikas, kad, tarkime, paskatintum laisvąsias asociacijas ar paaiškintum sapnus. Dauguma knygų apie Freudą, rodos, yra skirtos jo teorijų išdėstymui ir / ar kritikai arba pasakojimams apie asmeninį, istorinį ir intelektualinį Freudo kaip asmenybės vystymąsi.

 

Visuomet domėjausi aiškinimu tų Freudo idėjų, kurios praktikuojantiems teikia tiesioginę naudą ir kurios, mano požiūriu, yra patikrintos laiko. Tuo tarpu tendencija yra tokia, kad jo spekuliacijos apie Edipo kompleksą, seksualinį moterų vystymąsi, oralinę, analinę ir genitalinę fazes daugelyje vadovėlių (ir netgi daugelyje pažangių apžvalginio pobūdžio knygų apie jo darbą) sulaukia daugiausia dėmesio. Šios spekuliacijos menkai pritaikomos klinikoje. Kita vertus, mokymasis pereiti nuo simptomų prie jų šaltinių, pacientų skatinimas laisvai asocijuoti, klaidžioti po savo mintis, fantazijas bei sapnus ir juose lokalizuoti savo norus skirtingų pažiūrų klinicistams gali turėti didelę, tiesioginę naudą.

 

Tuo įsitikinau du dešimtmečius stebėjęs, koks naudingas klinikinės psichologijos magistro studentams buvo mano skaitytas kursas apie Freudą; jis padėjo besimokantiesiems praplėsti savo metodų diapazonus ir pagilinti savo psichoterapines technikas. Dar kartą apžvelgęs prieinamą literatūrą ir neradęs to, kas, mano požiūriu, būtų skirta supažindinimui su šiandien aktualiais Freudo darbo aspektais, nusprendžiau šį kursą paversti knyga.

 

Kam bus naudinga naujoji jūsų knyga?

​

Visiems klinicistams, ieškantiems būdų praplėsti ir pagilinti savo praktikas, ypatingai tiems, kurie yra suinteresuoti nesąmoningąja sfera, tačiau niekada nebuvo mokomi prie jos prieiti.

 

Ką pasakytumėte naujos kartos klinicistams?

​

Neišmeskite kūdikio kartu su nešvariu vandeniu! Net jei kai kurios spekuliatyvesnės Freudo teorijos buvo pagrįstai kvestionuotos ir netgi aštriai sukritikuotos, tai nereiškia, kad fundamentalesnės koncepcijos ir technikos, kurias jis išvystė santykyje su nesąmoningąja sfera, laisvosiomis asociacijomis ir sapnų aiškinimu, yra niekam tikusios. Tyrimai Prancūzijoje parodė, kad analizės siekiantys subjektai dažnai teigia, jog darbas su sapnais buvo naudingiausia jų analizės dalis. Manau, kad tai, ką pacientai suvokia kaip naudingiausia, turėtume priimti labai rimtai.

​

Kodėl psichoanalizė?

​

Atsakyti į šį klausimą galėčiau iš labai skirtingų žiūros taškų, tačiau leiskite man tiesiog pateikti įdomų faktą: kai patys psichologai nusprendžia lankyti terapiją – ar jie praktikuotų KET, kognityvinę psichologiją, egzistencinę fenomenologiją, hipnozę etc. – jie beveik visada ieško psichoanalitiko (tai patvirtino daugelis klinicistų, nors įrodymai yra daugiausia anekdotinio pobūdžio, kadangi, rodos, niekas nėra pasirengęs šia tema atlikti pilnaverčio tyrimo). Tad atrodo, kad giluminės psichoanalizės vertingumas iš esmės yra pripažintas visų krypčių klinicistų, net jei daugelis jų ir ginčija didžiąją dalį psichoanalitinės teorijos ir netgi kritikuoja psichoanalitinę praktiką viešai. Kai jiems patiems prireikia gydymo, jie siekia analizės. Tai išties stulbina!

​

Kam, jūsų požiūriu, psichoanalitinis gydymas galėtų būti naudingas?

​

Man rodos, į šį klausimą iš anksto – prieš pradedant gydymą ­– atsakyti nepavyktų. Psichoanalizė – sunkus darbas, ir analizantas privalo būti drąsus ir tvirtas, jei nori iš jos kažką išgauti. Nepanašu, kad tie, kurie ieško lengvų atsakymų, šiuo atveju eis toli, bet čia griežtų taisyklių nėra: kartais net ir besitikinčius greitų sprendimų procesas suintriguoja ir nuveda labai toli!

​

Kaip psichoanalizė ir jūsų kaip psichoanalitiko veikla įsiskverbia į jūsų kasdienį gyvenimą?

​

Jeigu jau išmokai girdėti žmonių riktus ir ištartas dviprasmybes, tokios klausos išjungti nebegali, todėl neišvengiamai pastebėsi artimųjų, draugų ir net pažįstamų suklydimus. Kartais pasidaro nepatogu, bet stengiuosi tokias situacijas paversti proga lengvai pajuokauti.

​

Žinoma, draugai ir šeimos nariai dažnai prašo patarimų; nors analitikas jų dalinti neturėtų,  kartais jaučiame pareigą patarti, net ir žinodami, kad dažniausiai tai sukuria mums nepalankią situaciją: jei patarimas yra priimamas ir kažkas išsisprendžia, nuopelnai retai yra priskiriami mums; jei problemos neišsisprendžia, beveik visada liekame kalti.

 

Asmeninėje aplinkoje psichoanalizė yra nuolat besitęsianti praktika, leidžianti pastebėti daugelį su manimi susijusių dalykų – nesvarbu, ar jie iškiltų dienos metu, ar miegant.

 

Malonėkite mūsų auditorijai papasakoti apie savo rašymo procesą. Kas jus įkvepia rašyti?

​

Aš nuolat rašau, ir kiekvienas mano projektas kaskart yra kitoks! Kalbant apie šią knygą, žinojau, kad esu sukaupęs daug medžiagos, bet reikėjo surasti tašką, iš kurio galėčiau ją suorganizuoti. Nusprendus prie jos prieiti iš klinikinės perspektyvos, visa kita bemat stojo į vietas.

​

Ką galėtumėte patarti tiems, kurie siekia rašyti apie psichoanalizę?

​

Nelaukite, kol manysite, kad viską apmąstėte iki galo. Pats rašymo procesas tam tikra prasme išbando jūsų mąstymą taip, kaip privatūs svarstymai galvoje išbandyti negali. Tai susiję su Lacano Kitu iš didžiosios K. Paprastai tariant, šiuo atveju susiduriame su faktu, kad nuo savo minties atsitraukti ir į ją pažvelgti iš kito perspektyvos gali ją tik užrašęs; tai padarius, dažnai išryškėja argumentacijos trūkumai ir stipriosios pusės. Matyt, iliuzija yra manyti, kad visas detales galima nugludinti galvoje, prieš rašant; tik rašydamas gali suvokti, kas tavo auditorijai bus suprantama, o kas – ne. Žingsniai ir judesiai, tau atrodantys savaime suprantami, kitiems tokie gali nepasirodyti. Tad vienintelis būdas tai suvokti yra idėjų užrašymas ant popieriaus ir grįžimas prie jų šviežiomis akimis praėjus šiek tiek laiko.

​

Dar geriau yra duoti rankraštį paskaityti patikimiems kolegoms, tik jų požiūrį reikėtų priimti rimtai! „Klinikinį įvadą į Freudą“ daviau paskaityti keletui draugų ir kolegų, kurie pateikė šimtus nepaprastai naudingų komentarų, leidusių man žymiai patobulinti knygą.

​

Ar turite kokių baigiamųjų minčių?

​

Argi psichoanalizėje yra kažkas baigtinio?! Argi gali būti toks dalykas kaip galutinis žodis?!

​

​

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​