POLITINIS KOREKTIŠKUMAS KELIAUJA Į VATIKANĄ
Popiežius Pranciškus teologiniais ir politiniais klausimais paprastai rodo teisingas įžvalgas. Vis dėlto neseniai jis šiurkščiai suklydo, pritardamas kai kurių katalikų propaguojamai idėjai pakeisti eilutę Viešpaties maldoje. Ginčytinoje maldos dalyje prašymas Dievui skamba taip: „nevesk mūsų į pagundą“ (lead us not into temptation)[1]: „Vertimas nėra tikslus, nes kalbama apie Dievą, žadinantį pagundą. Aš esu tas, kuris nusideda. Ne Jis veda mane į pagundą vien tam, kad išvystų, kaip nusidėjau. Tėvas taip nesielgia, Tėvas padeda tuojau pat atsitiesti. Tai Šėtonas veda mus į pagundą, nes tai jo valdos.“ Tad pontifikas siūlo sekti Prancūzijos katalikų bažnyčia, kuri vietoje senosios frazės jau vartoja „neleisk mums pasiduoti pagundai“ (do not let us fall into temptation).[2]
Kad ir kaip įtikinamai toks paprastas samprotavimas skambėtų, jis nepaiso giliausio krikščionybės ir etikos paradokso. Argi Dievas negundo mūsų dar rojuje, kur perspėja Adomą ir Ievą nevalgyti obuolio nuo pažinimo medžio? Kam apskritai jis paliko ten medį ir vėliau netgi atkreipė į jį dėmesį? Argi jis nesuvokė, kad žmogiška etika randasi tik nusidėjus? Daugelis nuovokių teologų ir rašytojų krikščionių, nuo Søreno Kierkegaardo iki Paulio Claudelio, puikiai suprato, kad iš esmės pagunda iškyla Gėrio pavidalu. Arba, kaip rašė Kierkegaardas, Abraomui gavus įsakymą papjauti Izaoką, jo kebli padėtis yra „išmėginimas ir, reikia pabrėžti, toks išmėginimas, kai pati etika yra gundymas“.[3] Ar (melagingo) Gėrio gundymas nėra tai, kas apibūdina visas religinio fundamentalizmo formas?
Pateiksiu galbūt nuostabą sukelsiantį istorinį pavyzdį – Reinhardo Heydricho nužudymą. Londone įsikūrusi Čekoslovakijos vyriausybė tremtyje pasiryžo Heydrichą nužudyti; operacijos vykdymui paskirtai komandai vadovavę Janas Kubišas ir Jozefas Gabčíkas parašiutais nusileido Prahos apylinkėse. 1942 m. gegužės 27-ąją vienas su savo vairuotoju bestogiame automobilyje (taip jis demonstravo drąsą ir pasitikėjimą) Heydrichas keliavo į savo kabinetą. Kai Prahos priemiesčio kelių susikirtime automobilis sustojo, Gabčíkas atsistojo priešais ir nusitaikė į automobilį pistoletu kulkosvaidžiu, bet šis užsikirto. Užuot nurodęs vairuotojui spausti pedalą, Heydrichas įsakė automobilį sustabdyti ir nusprendė su užpuolikais susigrumti. Automobiliui sustojus, Kubišas prie jo galo numetė bombą, kuri sužeidė tiek Heydrichą, tiek Kubišą.
Dūmams išsisklaidžius, tarp nuolaužų su ginklu rankoje pasirodė Heydrichas; jis pusę kvartalo vijosi Kubišą, tačiau dėl patirto šoko nusilpo ir susmuko. Tada pasiuntė savo vairuotoją, Kleiną, bėgte vytis Gabčíką, o pats, vis dar su ginklu rankoje, suėmė krauju plūstantį šoną. Čekė suskubo Heydrichui padėti ir susistabdė furgoną; pradžioje jis buvo patalpintas vairuotojo kabinoje, bet pasiskundė, kad furgono kratymasis jam kelia skausmą, todėl buvo paguldytas ant pilvo furgono gale ir greitai nugabentas į artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos skyrių… (Tarp kitko, nors Heydrichas po kelių dienų mirė, buvo didelė tikimybė, kad jis išgyvens, tad moteris galėjo įeiti į istoriją kaip jo išgelbėtoja.)
Naciams simpatizuojantis militaristas pabrėžtų asmeninę Heydricho drąsą, tačiau mane domina nepažįstamosios čekės vaidmuo: ji padėjo vienam kraujo baloje gulinčiam, kariuomenės ar policijos nesaugomam Heydrichui. Ar ji žinojo, kas jis? Jei taip ir jeigu ji neprijautė naciams (abi prielaidos labai tikėtinos), kodėl šitaip pasielgė? Ar tai tebuvo pusiau automatinis atsakas iš žmogiškojo gailestingumo, polinkio padėti nelaimėje atsidūrusiam artimajam / artimajai, kad ir kas jis / ji (arba ze[4], kaip netrukus būsime priversti pridėti) bebūtų? Ar šitoks gailestingumas turėtų pergalėti suvokimą, kad šis „artimasis“ yra įtakingiausias nacių nusikaltėlis, atsakingas už tūkstančius (ir vėliau už milijonus) mirčių? Čia susiduriame su pasirinkimu tarp abstraktaus liberalaus humanizmo ir etikos, kurią suponuoja radikali emancipacinė kova: jei pereiname į kraštutinį liberalų humanizmą, dovanojame baisiausiems nusikaltėliams, o jei šališkai politiškai įsitraukiame, atsiduriame emancipacinio universalumo pusėje. Heydricho atveju, kad vargšė čekė būtų pasielgusi universaliai, jai reikėjo nepasiduoti gailestingumui ir sužeistą Heydrichą pribaigti…
Tokios aklavietės yra tikro etinio gyvenimo, kai iš tiesų įsitraukiama, medžiaga, ir jei išskiriame jas kaip problemiškas, liekame su negyvu prielankiu šventuoju tekstu. Už šio išskyrimo slypi trauminis momentas Jobo knygoje, kurioje Dievas ir Šėtonas, kad patikrintų Jobo atsidavimą, sužlugdo jo gyvenimą. Nemažai krikščionių tvirtina, kad Jobo knyga iš Biblijos turėtų būti pašalinta kaip pagoniška šventvagystė. Vis dėlto, prieš pasiduodami šiam Politiškai Korektiškam etiniam valymui, turėtume akimirkai sustoti ir pasvarstyti, ką prarandame, jį atlikdami.
Beveik netveriamas Jobo knygos poveikis slypi ne tiek pasakojime (kaip prieštaringas Dievo partneris jame pasirodo Velnias ir jie abu gana kraupiai eksperimentuoja, kad patikrintų Jobo tikėjimą), kiek knygos baigtyje. Turėtume tiksliai nužymėti tikrąją Jobo didybę: priešingai nei jis įprastai suprantamas, Jobas nėra kantrus kenčiantysis, tvirtu tikėjimu į Dievą tveriąs sunkų išbandymą. Atvirkščiai, jis visą laiką reiškia nepasitenkinimą, atmeta savo likimą (kaip Edipas Kolone, kuris dažniausiai klaidingai laikomas kantria, su savo likimu susitaikiusia auka). Kai visa, kas reikalinga Jobo pragyvenimui, buvo sunaikinta, jį aplankė trys draugai teologai, kurių aiškinimas yra įprastinė ideologinė sofistika: jei kenti, tai todėl, kad neišvengiamai būsi kažkaip nusižengęs, nes Dievas yra teisingas… Vis dėlto jų aiškinimai neapsiriboja pareiškimu, kad Jobas būtinai kažkuo nusikalto: radikalesniu lygmeniu kalbama apie Jobo kančios (be)reikšmiškumą. Kaip ir Edipas Kolone, Jobas primygtinai teigia visišką savo kančios bereikšmiškumą, kaip byloja Job 27 pavadinimas „Jobas prisiekia, kad jis nekaltas“. Jobo knyga byloja tai, kas tikriausiai yra pirmasis pavyzdinis ideologijos kritikos atvejis žmonijos istorijoje, ir iškloja pagrindines diskursyvines strategijas kančios pateisinimui. Tikrasis Jobo etinis orumas slypi tame, kaip atkakliai jis atmeta galimomis reikšmėmis jį bombarduojančių trijų teologų peršamą mintį, kad jo kančia gali būti reikšminga – ar tai būtų bausmė už praeities nuodėmes, ar tikėjimo bandymas. Stebėtina, kad Dievas galiausiai stoja Jobo pusėn, pareikšdamas, jog kiekvienas Jobo ištartas žodis buvo teisingas, o visi trys teologai kalbėjo netiesą.
Ir būtent atsižvelgdami į šį Jobo kančios bereikšmiškumą, turėtume atkakliai laikytis Jobo ir Kristaus paralelės: Jobo kančia paskelbia Kryžiaus kelią. Kristaus kančia irgi bereikšmė, ji nėra reikšmingų mainų aktas. Skirtumas, aišku, toks, kad Kristaus atveju atotrūkis, skiriantis nelaimingą kenčiantį žmogų (Jobą) nuo Dievo, perkeliamas į patį Dievą ir virsta Jo paties radikaliu skilimu arba, verčiau, savęs apleidimu. Tai reiškia, kad derėtų surizikuoti Kristaus „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ perskaityti radikaliau nei įprasta.
Kadangi čia susiduriame ne su atotrūkiu tarp žmogaus ir Dievo, bet skilimu pačiame Dieve, sprendimas negali būti (pakartotinis) didingas Dievo pasirodymas, atskleisiąs gilesnę Kristaus kančios reikšmę (kad jis buvo Nekaltasis, paaukotas, kad žmonija būtų išpirkta). Kristaus „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ yra ne priekaištas visagaliam Dievui-Tėvui, kurio užgaidų mes, mirtingieji, nepajėgiame įminti, o skundas, užmenantis apie bejėgį Dievą. Tokia situacija prilygsta tėvo galia įtikėjusio, bet su siaubu suvokusio, kad šis negali jam padėti, vaiko padėčiai. (Imkime pavyzdį iš vėlesnių laikų: Kristaus nukryžiavimo akimirką Dievo-Tėvo padėtis panaši į padėtį bosnių tėvo, priversto stebėti grupinį savo dukters išprievartavimą ir iškęsti jos gailaus-priekaištaujančio žvilgsnio traumą: „Mano Tėve, mano Tėve, kodėl mane apleidai?“) Trumpai tariant, nuskambėjus šiam „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, iš tikrųjų miršta Dievas-Tėvas, atskleisdamas visišką savo bejėgiškumą ir prisikeldamas iš mirusiųjų Šventosios Dvasios, tikinčiųjų bendruomenės, pavidalu.
Kodėl, įvykus pagyrūniškam Dievo pasirodymui, Jobas tylėjo? Argi šis juokingas gyrimasis (pompastiška „kur buvai, kai…“ retorinių klausimų serija: „Kas yra tasai, kuris temdo mano užmojį, / kalbėdamas nieko nesupratęs? / Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? / Pasakyk man, jeigu išmanai!“ (Job 38:2-5) nėra būdas, kuriuo pasirodo jo priešybė; į tokias pagyras atsakyti galima paprasčiausiai tarus: „Gerai, jei esi visam šitam pajėgus, tai kodėl leidi man taip bereikšmiškai kentėti?“ Ar griausmingi Dievo žodžiai nepaverčia Jobo tylėjimo, atsakymo nebuvimo, dar aiškesniu? Kas, jei Jobas suprato tai, ir jei būtent tai jį nutildė? Jis tylėjo nei todėl, kad buvo sugniuždytas triuškinančio Dievo buvimo, nei todėl, kad norėjo parodyti atkaklų savo priešinimąsi, t. y. parodyti, kad Dievas vengė atsakinėti į Jobo klausimus; Jobas tylėjo todėl, kad nebyliu solidarumo gestu parodė suvokęs dieviškąjį bejėgiškumą. Dievas nei teisingas, nei neteisingas, Jis tiesiog bejėgis. Staiga Jobas suprato, kad per jo negandas buvo baudžiamas ne jis, o Dievas, ir kad pastarasis graudžiai neišlaikė bandymo. Dar tikslesnės išraiškos poreikis gundo surizikuoti situaciją perskaityti radikaliai anachronistiškai: Jobas numatė paties Dievo ateities kančią – „Šiandien kenčiu aš, rytoj kentės tavo paties sūnus ir niekas negalės jo kančios nutraukti. Tai, ką matai manyje dabar, yra tavosios kančios prefigūracija!“
Taigi, jei norime palaikyti krikščioniškosios patirties gyvastį, atsispirkime potraukiui išvalyti ją nuo visų „problemiškų“ eilučių. Būtent jos yra ta netveriamo tikrojo gyvenimo įtampas krikščionybei teikianti medžiaga.
Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas
Pirmą kartą publikuota Demos
[1] Lietuviškame maldos variante ši eilutė skamba „ir neleisk mūsų gundyti“ (vert. past.).
[3] Søren Kierkegaard, Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 1995, p. 185.
[4] Ze – vietoje „ji“ ar „jis“ vartojamas įvardis, kuriuo nurodoma į asmenį, nesitapatinantį nė su viena iš lyčių (vert. past.).