Aleksandro Smulianskio pranešimas, skaitytas konferencijoje „Psichoanalizė šiuolaikybėje: iššūkiai ir horizontai“ 2026 m. vasario 25 d.

 

​

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad psichoanalitikas ne tik socialiniame, bet ir intelektualiniame lauke šiandien vis dar yra atstumtasis. Būtent todėl yra reikalingos tokios konferencijos kaip ši.

​

Šiandien socialiniuose tinkluose – šiuo atveju ypač iliustratyvu yra tai, kas vyksta Facebook platformoje – yra pasiskirstoma į tuos, kurie kalba apie politiką, ir tuos, kurie kalba apie psichoanalizę – net ir tais atvejais, kai diskusijose dalyvauja tie patys vartotojai[1]. Skaitant įrašus apie psichoanalizę susidaro įspūdis, kad diskutuojama uždaroje grupėje – tuose įrašuose kalbama išimtinai apie psichoanalizės reikalus. Lygiai taip pat neįmanoma net įsivaizduoti, kad universiteto darbuotojas, politologas ar ekonomistas, formuodamas savo pasisakymą, pasiremtų psichoanalitiku – ši aplinkybė stebina, žinant, kokia visaėdė yra intelektualinė mašinerija, t. y. ji, rodos, yra pajėgi perdirbti viską.

​

Manau, kad jau yra galimybė pasakyti, kodėl apie psichoanalitiko egzistavimą viešųjų diskusijų lauke yra nutylima. Visų pirma, priežastimi laikau tai, kad psichoanalitikas yra istoriškai naujas objektas. Čia akcentuoti reikėtų terminą „objektas“, nes jį vartoju profesine reikšme, t. y. kalbu apie daugiau ar mažiau griežtą psichoanalitinį objekto sąvokos supratimą. Žiūrint psichoanalitiškai, objektas nėra veikėjas ar socialinis vaidmuo – su šiais jis nesutampa ir daugeliu atvejų netgi nesusikerta. Norėčiau pateikti pavyzdį, kuris pademonstruotų tai su visa iliustratyvia jėga. Kalbu apie vaiko reiškinį.

​

Akivaizdu, kad šiandien su vaiku kažkas vyksta, t. y. jis tampa kažkuo kitu, arba yra kitaip atpažįstamas, taip pat ir socialinių santykių lauke. Šis pokytis visų pirma yra susijęs su tuo, kad vaiko vietoje atsirado kitas objektas. Galima sakyti, kad sąlyginai labiau tradicinėse visuomenėse vaiko susilaukimas prilygo kauliuko metimui: jei pasisekdavo, tokiu aktu tėvai kažką išlošdavo. Tuo metu šiuolaikinėje visuomenėje vaikas, objektas, kuris susiformavo ten, kur radosi mokslinis diskursas, yra šiam diskursui priešinga melancholijos vieta. Kitaip tariant, vaikas šiandien atstoja tai, kas, kaip atrodo naujomis aplinkybėmis veikiančiam subjektui, buvo prarasta, atsiradus moksliniam diskursui – manoma, kad pusiausvyrą šiuo atveju atstatyti galima tik pasitelkus vaiką.

​

Tai, kas čia buvo pasakyta, verčia mus bent jau persvarstyti tas naivias politines prielaidas, kurių pagrindu vyksta kova tarp biofilų – čia nevartoju termino „prolaiferiai“, nes jis nepriklauso analitinei sferai, t. y. jis priklauso sferai, kurioje šis fenomenas yra tik aprašomas, kai tuo metu mums reikia jį paaiškinti ­– ir vadinamosios sąmoningos tėvystės propaguotojų. Tokius disputus laikau naiviais, nes juose išsakomus argumentus liberalieji kritikai nuolat priima už gryną pinigą: tarsi vaikų gimdymą būtų galima reguliuoti, bet konservatyviosios ar fundamentalistinės jėgos piktavališkai užkerta tam kelią, tuo pačiu atimdamos iš žmonijos ateitį, kurioje ši klestėtų. Vis dėlto laisvę mylintis liberalas tiek nuo savo varžovo, tiek nuo savęs slepia tai, kad apskritai nėra pajėgus kažką reguliuoti, nes jį, kaip ir be išimties kiekvieną šiuolaikybės subjektą, motyvuoja santykis su vaiku kaip su objektu, kurio reikšmė yra pasikeitusi ir kuris šiandien tėvuose ir viešojoje erdvėje iššaukia visiškai kitokius impulsus ir sukelia kitokius slopinimus nei anksčiau.

​

Visų pirma, kaip naujas istorinis objektas, vaikas yra tai, kas negali ir neturi mirti; jo mirtis yra neįsivaizduojama ir yra tapusi savotišku negatyviu šiuolaikybės absoliutu, neįmanoma ir katastrofiška pasekme. Atsižvelgiant į šias naujas aplinkybes, nėra nieko nuostabaus tame, kad toks objektas, šiuolaikinis vaikas tampa vis didesne retenybe, t. y. vaikai kaip objektinė daugybė juda link išnykimo – bent jau mokslinio diskurso visuomenėse. Žinoma, ji išnykimo link juda ne absoliutaus vaikų skaičiaus sumažėjimo, bet gigantiško kiekvieno vaiko-objekto sureikšminimo prasme – šis sureikšminimas koreliuoja su tuo, kad su šiuo objektu darosi sunku tvarkytis, taip pat kalbant ir apie jo reprodukavimą kiekvienoje konkrečioje šeimoje. Kitaip tariant, mums atrodo, kad mes atsakingai planuojame tėvystę ir kažką reguliuojame, bet iš tikrųjų tėvo pareigas vykdantis subjektas šiandien yra motyvuotas santykyje su vaiku – kuris, vėlgi, yra tapęs kitokiu objektu nei tradicinėse visuomenėse – atsiradusios melancholijos ir baimės. Būtent dėl šios priežasties šiuolaikiniai tėvai dažnai vos teišdrįsta turėti vieną ar du vaikus, su kuriais santykyje jie patiria nuolatinę alinančią baimę ir gilią kaltę dėl kiekvienos atžalos atžvilgiu padarytos klaidos. Tikriausiai būtų nelengva prieštarauti teiginiui, kad tai, kas šiuo atveju vyksta, nėra reguliavimas.

​

Būtent šiame kontekste galime išgirsti pagrįstus radikaliojo feminizmo atstovių įspėjimus apie tai, kad šiuolaikybės aplinkybėmis tėvystė – visų pirma kalbant apie motiną – gali tikrąja šio žodžio reikšme sunaikinti tą, kuris atlieka tėvo vaidmenį – viena motina su tėvystės keliamais reikalavimais susitvarkyti nėra pajėgi. Tėvystė subjektą gali sunaikinti morališkai, sukeldama pogimdyminę depresiją, ar netgi fiziškai, tarkime, iššaukdama pogimdyminę psichozę.

​

Tokioje situacijoje šiuolaikinis subjektas atsidūrė ne todėl, kad tapo švelnesnis; taip pat tai nėra tiesiog kapitalizmo pasekmė, jei svarstytume vien apie socioekonominę šio reiškinio pusę. Vėlgi, šiuo atveju svarbu kalbėti apie tai, kad vaiko asmenyje pasikeitė objektas: dabar vaikas, nepaisant to, kad, žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, jo biologinė ir šeiminė pozicijos nėra pakitusios, kaip nėra pakitęs ir jo socialinis vaidmuo, vis dėlto toli gražu nėra toks pat objektas, kaip anksčiau. Būtent dėl šios priežasties jo atžvilgiu neveikia jokios anksčiau – tarkime, ikiurbanistiniu laikotarpiu – taikytos priemonės. Todėl konservatorių taikomos strategijos, kuriomis jie tikisi užtildyti tas pačias radikaliąsias feministes, prie nieko neprives.

​

Vaikas naujojo objekto pavidalu visiškai realiai išsekina motiną: jis negali nustoti verkti arba atsitraukti nuo krūties; jam negalima pliaukštelėti, nesužalojant jo psichiškai; jam neišeina „laiku“ pradėti šnekėti ir socializuotis. Bendrai tariant, neurotinės prielaidos šiuolaikinio vaiko gyvenime yra aptinkamos gerokai anksčiau. Kaip bebūtų keista, visiškai tokie pat procesai kaip ir vaiko atveju vyksta ir tokioje iš pirmo žvilgsnio priešingoje srityje kaip eutanazija – visgi šį momentą praleisiu, nes užėmiau daug laiko, nors kaltas dėl to esu ne aš [nuoroda į techninius trikdžius].

​

Man buvo svarbu jums parodyti, kaip būtų galima apibrėžti objektą psichoanalitiškai; taip pat norėjau pademonstruoti, kuo toks objektas skiriasi nuo socialinės funkcijos ir socialinio vaidmens. Dabar pagaliau galime užduoti sau klausimą: koks objektas yra psichoanalitikas? Manau, kad bent daliai jūsų nepasakysiu nieko nauja, pareikšdamas, kad psichoanalitikas visų pirma ir išimtinai yra priešinimosi objektas.

​

Kaip taisyklė, terminas „priešinimasis“ turi du reikšminius atspalvius, yra aiškinamas dviem kryptimis. Šios dvi aiškinimo kryptys atsispindi perskyroje tarp psichoanalizės ir socialinių mokslų, kurių atžvilgiu, noriu priminti, psichoanalizė yra atstumtoji. Jei politizuotoje socialinėje plotmėje priešinimasis veikia kaip besąlyginė pilietinė vertybė, tai psichoanalizėje jis nurodo psichoanalitinio proceso lygmeniu inicijuojamą atsakymą / nepatenkinimą [отказ]. Priešinimasis yra tai, kas psichoanalizėje sukuria tam tikras kliūtis, su kuriomis pats psichoanalitinis procesas gali susitvarkyti arba ne, t. y. rezultatas šiuo atveju nėra iš anksto nuspėjamas. Šia prasme priešinimosi išdava psichoanalizėje visuomet yra ne šiaip neaiški, bet taip pat ir, jei galvotume apie priešinimosi reikšmę apskritai, abejotina: kai jis randasi, tai neabejotinai rodo, kad vyksta analitinis procesas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad priešinimasis yra šio proceso sąjungininkas.

​

Lygiai tokioje pat delikačioje situacijoje yra atsiduriama tuomet, kai priešinimąsi apibrėžti bandoma nurodant jo objektą. Ką reiškia būti priešinimosi objektu: iššaukti priešinimąsi ar pačiam jį sugeneruoti? Lacanas, kartą pareiškęs, kad vienintelis psichoanalizėje aptinkamas priešinimasis yra psichoanalitiko priešinimasis, iš tiesų nesiekė suabsoliutinti vieno tipo priešinimosi – jis tik akcentavo tą krypties neaiškumą, kuris yra įžvelgiamas pačioje priešinimosi gramatikoje ir tame, kaip su juo yra tvarkomasi objektiniu lygmeniu. Kitaip tariant, išlieka neaišku, ar priešinimasis yra sukeliamas kažkieno, ar jis randasi kaip atsakas į kažką – apskritai neaiški yra priešinimosi kryptis, jo vektorius. Kaip ten bebūtų, už analizės ribų, t. y. socialinėje aplinkoje, psichoanalitikas išlieka tokiu pat priešinimosi objektu, kokiu yra ir pačiame psichoanalitiniame kontekste. Būtent tai paaiškina, kodėl psichoanalizė yra laikoma svetima, kodėl ji yra atskirta nuo socialinių mokslų – nors niekam neapsiverstų liežuvis atvirai pareikšti, kad psichoanalizė, kalbant apie jos teoriją, nėra socialinis mokslas.

​

Šiaip ar taip, priešinimosi psichoanalizei ar psichoanalizės inicijuoto priešinimosi ženklai yra aiškiai matomi. Kaskart klausantis dar vienos diskusijos apie socialinį psichoanalizės vaidmenį – tokiose diskusijose psichoanalizė iš kairuoliškosios perspektyvos paprastai yra kaltinama tuo, kad ji latentiniame lygmenyje skatina subjektą būti socialiai ir politiškai pasyviu, atpratina jį nuo rezistencinių praktikų ir lojalumo, taip tariamai parodydama, kad už visų tokių veiklų slypi beprotybė ir korupcija... Kaskart išgirdus tokias kalbas, norisi pasakyti, kad tokia psichoanalizės kritika yra puikus priešinimosi psichoanalizei pavyzdys: šiuo atveju mes reikalą turime su aktyvisto racionalizacijomis, kurios yra nukreiptos į psichoanalizę ir kurias sukelia negalėjimas pripažinti, kad taip kritikuojant yra priešinamasi. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad nurodyti tokius priešinimosi požymius būtų nesąžininga, jei tuo pačiu neparodytume, kad psichoanalizės priešinimasis yra dvikryptis: pats psichoanalitikas į nepsichoanalitikų – mokytojų, menininkų, aktyvistų – terpę perkelia psichoanalizės institucinius prieštaravimus.

​

Galima paklausti, kas tokiame objekte kaip psichoanalitikas iššaukia priešinimąsi, kas konkrečiai jį sukelia. Vėlgi, mano požiūriu, į šį klausimą yra pakankamai akivaizdus psichoanalitinis atsakymas: priešinimasis, kurį iššaukia psichoanalizė, yra susijęs su psichoanalitiko kaip to, kuris tyli, objektiškumu. Nėra prasmės ir netgi techninių galimybių svarstyti apie tylėjimo reikšmę psichoanalizėje, tuo labiau, kad tai yra daroma labai dažnai, netgi neleistinai dažnai, galiausiai pažeidžiant psichoanalitikui keliamą reikalavimą būnant socialinėje arenoje susiturėti. Kitaip tariant, psichoanalitiko figūroje priešinimąsi iššaukti gali tai, kad jam yra leidžiama – nors nėra aišku, kokia instancija tą leidimą jam išdavė – nereikšti savo nuomonės – jam netgi yra uždrausta tai daryti. Čia kalbama apie tylėjimą, kurį psichoanalitikas praktikuoja tam tikrų socialinių veiksmų ar politinių įvykių, kurie tarytum nepalieka galimybės nepasisakyti, akivaizdoje.

​

Vadinu tai poreikiu pasisakyti, akcentuodamas terminą „poreikis“. Kartą šį poreikį prilyginau kitiems psichoanalizėje išskiriamiems poreikiams, tarp kurių yra ir labiausiai primygtiniai, neatidėliotini, pasireiškiantys analiniame registre. Analiniam registrui priskyriau šnekos produkciją, tačiau ne bet kokios šnekos, t. y. ne tos šnekos, kuri yra produkuojama tuomet, kai yra šnekučiuojamasi, skaitoma paskaita ar kai kalbame nenoriai, iš mandagumo ar todėl, kad to reikalauja profesiniai įsipareigojimai. Tačiau yra ir kitokio pobūdžio šneka, ta, kurios neišeina sulaikyti, kuri iškyla tuomet, kai mus kažkas paskatina pasisakyti, pavyzdžiui, pareikšti savo nuomonę socialiniuose tinkluose. Tokiais atvejais pasidaro paprasčiausiai neįmanoma nuslopinti impulsą, todėl imama šnekėti dėl gryno poreikio pasisakyti, poreikio, kurio patenkinimo pasekmės yra nevienareikšmės.

​

Būtent nuo tokio poreikio patenkinimo susilaiko psichoanalitikas, ir būtent todėl – nors ne tik todėl; visgi atrodo, kad ši priežastis yra pagrindinė – psichoanalitikas nepsichoanalitikų bendruomenėje tampa priešinimosi objektu. Būtent dėl to, kaip jau minėjau, psichoanalitikas yra atstumtojo pozicijoje, iš kurios, rodos, niekada neišeis. Vėlgi, kalbant apie šią konferenciją, ji yra būtina, nes psichoanalitikų įtraukimas į intelektualų bendruomenę vienaip ar kitaip turi įvykti. Visgi akivaizdu, kad negalime kalbėti apie tai, kaip konkrečiai psichoanalitikas į tą bendruomenę bus įtrauktas, t. y. mes negalime psichoanalitiku kliautis taip, kaip yra kliaunamasi kitais socialiniais ar aktyvistiniais projektais. Jei psichoanalitiko įtraukimas įvyktų, jis atrodytų visiškai kitaip nei kad jį įsivaizduoja pats psichoanalitikas. Pilnavertis psichoanalitiko įtraukimas niekada nebus įmanomas, nes psichoanalitikas kaip objektas išsiskiria tuo, kad jis neturi nuomonės apie tai, apie ką pasisako intelektualas ar humanitaras – psichoanalitikas tokiose situacijose niekada nepasisakys. Dėl šios priežasties, jei kelias į intelektualinę terpę jam, kaip atskiram tyrėjui, ir nėra užkirstas, tai būtent kaip objektas toje terpėje jis jausis nepatogiai dėl tam tikrų tos terpės ypatybių. Taigi darau išvadą, kad tol, kol psichoanalizėje bus laikomasi tam tikros su abstinencija susijusios tvarkos, pilnas psichoanalitiko įtraukimas į intelektualų bendruomenę išliks neįmanomas.

 

[1] Šioje vietoje Smulianskis kalba apie dvi struktūrines pozicijas, t. y. intelektualo, to, kuris viešojoje erdvėje diskutuoja apie politiką, ir psichoanalitiko. Tame pačiame socialinių tinklų vartotojuje šios dvi pozicijos niekada nesusilieja: jei yra dalyvaujama intelektualinėje-politinėje diskusijoje, tai nėra dalyvaujama psichoanalitinėje diskusijoje, ir atvirkščiai ­– nors tas pats subjektas skirtingu metu gali dalyvauti ir intelektualinėje, ir psichoanalitinėje diskusijose.

​
 

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​