„Sakykime, kad – ir tai yra dar vienas laikinas patogumas – Freudas neturėjo analitiko, kaip kad dažnai yra naivai tvirtinama. [...] Tarkime, kad šiam pradininkui, šiam vadinamajam analitinio judėjimo steigėjui buvo reikalinga papildoma analitinė sesija. Tokiu atveju šis to, kas nebuvo išanalizuota, likutis, kuris analitinį judėjimą susieja su visiška jo išorybe, nebus kaip siena, nebus riba aplink tai, kas psichoanalitiška, tai, prie ko psichoanalizė kaip teorija ir praktika, deja, nebūtų turėjusi prieigos, tarsi būtų likę žemių, kurių ji dar nebūtų užkariavusi. Nieko panašaus. Šis neišanalizuotas likutis bus, bus buvęs tai, ant ko ir aplink ką analitinis judėjimas dėstysis ir mobilizuosis: viskas bus buvę suręsta ir apskaičiuota taip, kad šis neišanalizuotas elementas būtų paveldėtas, apsaugotas, perduotas jo nepažeidus, deramai paliktas testamentu, įtvirtintas, encistuotas, užkriptuotas. Būtent šis likutis struktūruoja visą analitinį judėjimą ir jo architektūrą.“[1]

 

– Jacques Derrida

 

​

Apmąstymus, kuriais noriu su jumis pasidalinti, įkvėpė serija pastebėjimų apie tai, kaip psichoanalitikai yra linkę elgtis viešai. Kai kažkas sutrikdo jų rutiną, jie, jei galima taip išsireikšti, nenustygsta vietoje, įsitraukia į diskusijas. Taip nutinka, kai horizonte pasirodo apsišaukėlis, kuris analitikams sukelia tikrų tikriausią nerimą. Jie šios figūros tiesiog negali palikti ramybėje ir nedelsdami šį blogą vidinį objektą simboliškai užkardo, pareikšdami, kad jis nėra perėjęs procedūrų, kurias, norint tapti analitiku, pereiti yra būtina. Vis dėlto net esant įsitikinus, kad su apsišaukėliu buvo susidorota, nerimas neišblėsta ir pakreipia diskusiją prie klausimo, kokios procedūros apskritai subjektui leidžia tapti analitiku. Išdėstę visus po ranka esančius kriterijus, analitikai galiausiai sutaria – ir toks atsakymas visus daugmaž tenkina – kad analitiku tampama baigus savo paties analizę.

 

Tačiau būna, kad diskusija šioje vietoje nepasibaigia, nes analitikai susivokia, kad tai, kas buvo palaikyta galutiniu paaiškinimu, įtikina ne iki galo: net ir su iš pirmo žvilgsnio sklandžiai pereita analize vis dėlto gali būti kažkas ne taip. Analizė galėjo būti atlikta abejotinos reputacijos analitiko, būti tik formali, atlikta nusižengus tam tikroms taisyklėms arba apie ją apskritai nieko negalima pasakyti. Trumpai tariant, jau praktikuojančius ir bendruomenės pripažintus analitikus užvaldo abejonės.

 

Visgi sekant tokių diskusijų gija sunku nusikratyti jausmu, kad analitikus toliau šia tema diskutuoti verčia tai, kad dabar, pasirodžius apsišaukėliui, jie ne tik susiduria su klausimu, bet ir patys atsiduria svarstyme, tarytum šią akimirką kiekvienas jų nesąmoningai suabejotų, ar jie iš tiesų yra analitikai, ar jie patys yra perėję visas jų šitaip pabrėžiamas procedūras. Tarsi jie būtų ilgą laiką įtarę, kad su kiekvieno subjekto – taip pat ir jų pačių – analize yra „kažkas ne taip“. Taigi pats analitikas palaiko save apsišaukėliu. Būtent tai paakina jį imti karštligiškai persvarstyti visus formalius kriterijus, tarsi jam reikėtų įsitikinti, kad jis iš tiesų yra tuo, kas esąs, ir žino, ką visa tai reiškia. Ši būtinybė byloja apie sunkumus, su kuriais subjektas susiduria sąveikaudamas su analitine pozicija kaip tokia.

 

Kiti mano pastebėjimai nurodo situacijas, kai psichoanalitikai mano turį atlikti vadinamąjį prisistatymo veiksmą, kuris kartais pusiau juokais, pusiau rimtai yra pavadinamas coming-out. Čia kalbama apie momentą, kai subjektas nusprendžia pranešti, kad pradeda praktikuoti klinikinę analizę, kad nuo šiol priima analizantus. Šį aktą akivaizdžiai lydi nerimastingumas, kuris priverčia subjektą į savo prisistatymo gestą pažvelgti su ironija, kuri yra aptinkama prisistatymo tekste. Rodos, ir šiuo atveju analitikas tai, ką daro, jaučia darąs nerimtai, tarsi elgtųsi kaip nors nepadoriai. Taigi jis ima kvestionuoti save patį.

 

Tolesni mano pastebėjimai yra susiję su atvejais, kai analitikai nusprendžia įsteigti bendruomenę. Nerimas tokiose situacijose dažniausiai siejasi su grupinės identifikacijos klausimu, tarsi šios identifikacijos žymė bylotų, kad su grupės nariais yra kažkas ne taip, kad buvimas psichoanalitiku yra kažkas nepriimtina. Kartais šis nerimas analitikus pastūmėja pasielgti labai neįprastai. Aptikau tinklapį psichoanalitikų bendruomenės, kurios nariai su pasididžiavimu pareiškė, kad minėta problema joje yra išspręsta: bendruomenėje vietoje vieno buvo paskirti du kažkokios gudrios schemos pagrindu vienas kitą keičiantys vadovai. Galima tik spėlioti, kodėl analitikai padarė prielaidą, kad identifikuotis galima tik su vienu lyderiu, kad dviejų lyderių paskyrimas gali padėti šią „problemą“ išspręsti. Šie pastebėjimai man sukėlė žemiau aptarsimas mintis.

​

***

​

Psichoanalizė prasideda nuo spragos, kuri yra atrandama tame, ką Jacques’as Lacanas pavadino Freudo geismu. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad apie Freudo geismą čia kalbama ne kaip apie privatų geismą, nes čia reikalą turime su psichoanalizės projekte esančiu struktūriniu elementu, kuris yra nepašalinamas. Ir dar vienas patikslinimas: mane čia labiausiai domina ne tai, kas paprastai yra vadinama Freudo geismo „substancija“, t. y. ne fantazminis šį geismą palaikantis scenarijus, o į jį įtraukta neartikuliuojama spraga. Žemiau paaiškinsiu, kodėl šią perskyrą daryti būtina, kai yra siekiama mąstyti apie Freudo geismą.

 

Pirmiausia reikia pasakyti, kad minėta spraga nėra tiesiog lokalizuota Freudo geisme. Freudo geismas (the desire) nuo šios spragos yra priverstas prasidėti – lygiai taip pat paragrafas prasideda nuo įtraukos. Freudas ne šiaip sukūrė psichoanalizę, bet į jos šerdį įdėjo geismo principą.[2] Tai reiškia, kad bet kuris į šios disciplinos teritoriją įžengti siekiantis subjektas būtinai turi pristatyti savo paties geismą. Tačiau tuo pat metu toks subjektas savo veiksmus privalo priderinti prie specifinio ego idealo. Tad į psichoanalizę įsitraukusiam subjektui yra ne tik pasakoma, kas yra psichoanalizė; jis taip pat yra supažindinamas su tam tikru šiai disciplinai būdingu standartu, bylojančiu, kad psichoanalizė negali būti bet kokia.

 

Kitaip tariant, į psichoanalizės šerdį įdėdamas geismą, Freudas ne tik pasakė, kad ši disciplina turi būti tam tikra, kad jos kontekste nedera elgtis bet kaip, bet dar ir parodė, kaip su šiuo geismu reikėtų elgtis. Ego idealas yra tai, kas verčia psichoanalitikus skųstis, kad jų kolegų modus operandi nesiekia tam tikro lygio. Analitikai nepasitenkinimą tokiais atvejais reiškia todėl, kad būtent taip psichoanalizėje įrašytą geismą traktavo pats Freudas, kuris, kvestionuodamas savo sekėjų teorinę veiklą ir jų taikomus klinikinius metodus, pats pristatė atskirą geismo vaizdinį. Freudas į psichoanalizės geismą žiūrėjo su aukščiausio laipsnio pavydu ir tai analitikus verčia būti lygiai tokiems pat pavydiems.

 

Ego idealas psichoanalitikams turėtų tarnauti kaip kompasas, kaip kelrodė žvaigždė, kuri neleistų jiems išklysti iš froidiškojo kelio. Vis dėlto ego idealas yra ir didelių problemų šaltinis. Freudo geisme esanti spraga psichoanalitikus pasmerkė amžinai netikrumo būsenai: jie niekada negali pasakyti, ar jų veiksmai atitinka iš šio geismo sklindantį ego idealą. Pastarasis verčia juos užsiimti nuolatiniu psichoanalitinių žinių persvarstymu (plačiausio masto analitinių žinių reegzaminaciją atliko Lacanas), kad galėtų būti ramūs, jog asimiliuodami ego idealą jie nepraleido kažko kertinio.

 

Šios spragos šviesoje galima kvestionuoti bet kokį aktą, ar jis būtų klinikinio, ar teorinio pobūdžio. Ir „galima“ čia nenurodo kažkokio tam tikrą laiką neaktyviu išliekančio neišnaudoto potencialo, kaip nereiškia tai ir nieko, kas galėtų nutikti ar nenutikti konkrečiam analitikui. „Galima“ čia byloja apie tai, kas veikia nuo pat pradžių: jei apie kokį nors analitiko aktą galima svarstyti, tai jis visuomet yra svarstomas.

 

Visgi tai, kad psichoanalitikas negali remtis niekuo, išskyrus Freudo geismu, pasirodo, yra esminė aplinkybė. Tik Freudo geismas leidžia suprasti, kas vyksta psichoanalizėje, ir tik ego idealas kaip šio geismo atvaizdas, kaip būdas šį geismą traktuoti, leidžia subjektui susivokti, ar jis, kaip psichoanalitikas su savo analitiko geismu, veikia lygyje, kuriame veikti reikalauja psichoanalizė. Beje, tai liečia ne tik tuos, kurie laiko save „Freudo įpėdiniais“, tas pat galioja ir vadinamiesiems atskalūnams. Jungizmo pagrindas irgi yra Freudo geismas, kurį Jungas traktavo savaip. Dėl šios priežasties nėra tokio dalyko kaip Jungo geismas, kurio būtų galima pavydėti, tad „grįžimas prie Jungo“ irgi nėra galimas.

 

Tačiau mano minėta neužpildoma spraga, tai, kad Freudo geismas būtinai apima kažką nežinoma, paverčia šį geismą tuo, kuo remtis yra neįmanoma. Kitaip tariant, Freudo geismas yra ir įmanomybės, ir neįmanomybės sąlyga. Būtent šios (ne)įmanomybės akivaizdoje privalo veikti į analizės teritoriją įžengęs subjektas, nes ši neįmanomybė yra ne taškas, kuriame viskas baigiasi, o viso to, kas vyksta psichoanalizėje, pradžios sąlyga. Subjektas imasi įvairių veiksmų, kad galėtų su šia (ne)įmanomybe susigyventi. Psichoanalitikas yra subjektas, kuris pripranta prie (ne)įmanomybės būti psichoanalitiku, o psichoanalizė – tai projektas, kuris bando išlikti esant jo paties (ne)įmanomybės sąlygai.

 

Kartais ši psichoanalizės pamatuose glūdinti ambivalencija psichoanalitikus paskatina atramos ieškoti kitur, pavyzdžiui, universiteto diskurse. Tačiau tokiu atveju iš psichoanalizės teritorijos nėra išeinama, todėl tokie veiksmai irgi gali būti įtariami. Tam tikra prasme tokių poelgių imlumas abejonėms yra teigiamas dalykas, nes neleidžia universitetui psichoanalizės aproprijuoti. Psichoanalitinės žinios į universiteto žinias transformuojamos nesileidžia būtent dėl Freudo geismo nepanaikinamumo. Norėčiau tarti keletą žodžių šiuo klausimu.

 

Kuo universiteto žinios skiriasi nuo psichoanalitinių žinių (jei Lacano XVII-ajame seminare pateiktų schemų nelaikysime išsemiančių viską, ką šiuo klausimu galima pasakyti)? Visi žino šią Lacano papasakotą (ir kai kurių teisėtai mitologine laikomą) istoriją: iš tarno pavogtos ir į pono žinias transformuotos žinios tapo moderniojo mokslo ir universiteto diskurso pagrindu. Lacanas sako, kad dėl kažkokios neaiškios priežasties tarno žinios poną ima trikdyti, ir čia svarbų vaidmenį atlieka filosofija. Kažkokiu būdu Ponas – nebūtinai kaip konkretus asmuo, o tiesiog kaip struktūrinė instancija – pajungė žinias specifinei procedūrai. Žinioms tapus Pono žiniomis, jos buvo padalytos į teisėtą ir neteisėtą dalis bei centralizuotos, o tai leido rastis moderniajam universitetui su jo siekiu sukurti nuoseklią švietimo programą.

 

Tikriausia kiekvienam iš jūsų yra aišku, kaip įprastai yra legitimuojamos mokslinės žinios. Tai yra atliekama sudarinėjant literatūros sąrašus, remiantis autoritetingais pirminiais šaltiniais, dėstant argumentus pagal tam tikrą tvarką, išsakomas mintis sutvirtinant empiriniais duomenimis ir t. t. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas šiuo atveju yra subjekto įgautų žinių sertifikavimas sutvarkant būtinus dokumentus. Visos šios procedūros sklandžiai veikia pono žinių teritorijoje, bet psichoanalizės kontekste jos yra paprasčiausiai neveiksnios. Tad bibliografijos sudarymas nedaro jokio poveikio, kaip neveikia ir, sakykime, empirinio pobūdžio įrodymai (daugių daugiausia jie veikia kitokiu būdu, kurį aptarsiu kiek vėliau). Kai tik analitikas bando kažką pasakyti nurodydamas, tarkime, į Lacaną, iškart galima tarti, kad jo prieiga prie Lacano nėra lakaniška. Tas pat pasakytina ir apie klinikinius duomenis, kuriuos galima prilyginti empiriniams įrodymams: visuomet yra galimybė pareikšti, kad analitikas nesuvaldė klinikinės medžiagos, kad jo analitinis geismas ir analitinis jo ego idealas yra nepakankami, kad jo analitinės interpretacijos yra įtartinos, ne iki galo analitinės, jam netgi gali būti pasakyta, kad tokių interpretacijų iš analitiko apskritai nebuvo galima tikėtis.

 

Kad nei literatūros sąrašas, nei argumentacijos tikslumas neveikia taip, kaip buvo tikėtasi, patyrė jau pats Freudas. Nepaisant to, kad jis „Toteme ir tabu“ apžvelgė labai daug literatūros ir pasirėmė pačiais autoritetingiausiais mokslininkais, knyga vis viena tapo vienu labiausiai abejotinų jo veikalų. Be kita ko, griebtis literatūros apžvalgos Freudą labiausiai paskatino tai, kad žinios, kurias jis pasiūlė to meto visuomenei, buvo pernelyg įtartinos ir problemiškos – publika nieko nelaukusi savo abejones išreiškė pačia radikaliausia forma. Tas pat pasakytina ir apie įrodymus: visiškai nesvarbu, kokius jų – pavyzdžiui, skirtus parodyti, kad egzistuoja nesąmoningoji sfera – Freudas savo raštuose pateikė, nes vien tik būtinybė juos pateikti byloja apie visišką nesėkmę (tie Freudo pateikti įrodymai bent jau neveikė taip, kaip įrodymai veikia moksle). Todėl Lacanas beveik niekuomet į nieką nereferuoja ir nesistengia savo idėjų pagrįsti moksliškai. Kitaip tariant, psichoanalitikas gali kuo nors remtis, bet gali ir nesiremti niekuo – tai paprasčiausiai neturi jokios reikšmės.

 

Nesunku pamatyti, kad psichoanalizėje nėra žinių centralizacijos. Psichoanalizės vadovėlis, net jeigu jį rekomenduoja autoritetas, tėra dar viena – ir, matyt, ne pati įdomiausia ir tikrai neprivaloma – knyga apie psichoanalizę. Toks vadovėlis įprastai tėra nenuoseklus nesugretinamų doktrinų rinkinys. Centralizacijos stoka taip pat reiškia, kad nėra autoriteto, į kurį psichoanalitikas galėtų kreiptis, kad įteisintų žinias, kuriomis vadovaujasi siekdamas legitimuoti savo poziciją ir iš jos kylančius veiksmus.

 

Kitaip nei universiteto diskursas, analitiko diskursas veikti pradeda nuo tos akimirkos, kai subjektas pristato savo geismą, pristato save kaip geidžiantį subjektą. Tai yra psichoanalitinės klinikos pagrindas.

 

Visgi bet kuris geismas yra nuo pat pradžių kvestionuotinas dėl Freudo geisme esančios spragos, kuri neleidžia pasakyti, kaip ego idealas turėtų veikti šį kartą. Taip pat, kalbant apie ego idealą ir lygį, kuriame jis reikalauja veikti, reikia pasakyti, kad neteisėta yra ne tai, kas neatitinka ego idealo. Tai, kas ego idealo neatitinka, niekada netampa psichoanalitinių žinių dalimi. Kaip psichoanalizės kontekste žinių legitimavimo procedūros, tarkime, pirminių šaltinių citavimas, vis dėlto galėtų veikti?

 

Geriausiai tai iliustracija VI-ajame seminare Lacano aptartas analitikės Ellos Sharpe analizanto atvejis. Nesileisiu į detales ir eisiu tiesiai prie Lacano išvadų. Reikšmingiausias Lacano pataisymas susijęs su vieta, kurioje Sharpe sako, kad subjektas savo falą palaikė pavojingu objektu. Lacanas teigia, kad šį momentą reikėtų aptarti kitame lygmenyje, kuriame falas yra signifikantas, ir ne bet koks signifikantas, o subjekto geismo signifikantas. Kitaip tariant, analizantas slėpė ne organą, o savo geismą per se. Dar daugiau, reikalą čia turime ne tiesiog su geismu, bet su pačiu jo egzistavimu: analizantas vengė pristatyti save kaip geidžiantį subjektą. Taigi, siekdamas išlaikyti savo kaip subjekto poziciją ir tuo pačiu pasilaikyti savo geismą sau, jis sugalvojo gudrybę, ėmė mėgdžioti šunį. Sakydamas „au au au“ jis slėpėsi už kito signifikanto. Analizantas papasakojo vieną savo fantaziją. Jis yra kambaryje, kuriame neturėtų būti. Į kambarį kažkas gali užeiti ir jį pamatyti, bet jeigu taip nutiktų, jis galėtų suloti, kad įsibrovėlis pamanytų, jog kambaryje yra ne jis, o tik šuo. Taip subjektas, jo geismas, faktas, kad jis yra geidžianti būtybė, gali išlikti šešėlyje.[3]

 

Esminis skirtumas tarp į universiteto ir analitinį diskursus transformuotų pono žinių yra tas, kad iš pirmųjų yra pašalintas geismas. Dėl šios priežasties universiteto diskurse signifikantai gali būti kombinuojami neįtraukiant subjektyvios stokos, signifikantų žaismas ten vyksta tarytum savaime, jo nediktuojant niekieno geismui. Vienintelis šiuo atveju subjektui liekantis dalykas yra pasitenkinimas, kuris ištinka jį tuomet, kai signifikantai sukrenta į jiems skirtas vietas.

 

Kitaip nei mokslinės žinios, psichoanalitinės žinios be geismo funkcionuoti negali, t. y. subjektyvios stokos matmuo yra įgimtas psichoanalitinei signifikantų kombinatorikai, jis inherentiškas psichoanalizės signifikantų grandinei (S₂). „Au au au“ veiksmui gali prilygti universiteto diskursui būdingos žinių įteisinimo procedūros: referavimas į autoritetingą šaltinį yra slėpimasis už kito signifikanto, susilaikymas nuo savo geismo pristatymo, kai ateina laikas priimti teorinį sprendimą.

 

Psichoanalitinių seansų metu kartais suloja ir analitikai, pavyzdžiui, kai jie aiškina, kad analizantas veikia Lacano schemos L pagrindu. Tokiu atveju jie schema L naudojasi kaip kito signifikantu, taigi analitikas čia yra ne prie ko, jis tik naudojasi tuo, ką parašė Lacanas, jo paties čia nėra. Taip elgtis analitiką stumia ta pati Freudo geisme esanti spraga, kuri verčia analitiką galvoti, kad geismas, kurį jis gali pristatyti – tiek teorinėje, tiek klinikinėje veikloje – nebus pakankamas palyginus jį su Freudo geismu. Jis abejoja, ar jo žodžiai yra pakankami dėl Freudo geismo atsiradusios disciplinos rėmuose, jam neduoda ramybės mintis, kad jis veikia ne tame lygyje, kuriame turėtų veikti analitikas.

 

Be kita ko, Freudo geisme esanti spraga leidžia suabejoti ir tuo, ką sakė pats Freudas. Tai buvo ne kartą padaryta. Ne vienas analitikas, tarp jų ir pats Lacanas, pareiškė, kad kai kurie Freudo sprendimai buvo padaryti ne tame lygyje, kurį jis pats siekė palaikyti. Freudo geismo spraga leido Lacanui persvarstyti froidiškas žinias – jis atmetė ne vieną Freudo pasiūlytą sąvoką. Pirmiausia Lacanas atsisakė abiejų Freudo įvestų struktūrinių modelių kaip trinarių rinkinių ir pasiūlė savo paties topiką.

 

Dėl Freudo geismo spragos tiek pats Freudas, tiek Lacanas buvo priversti pakartotinai peržvelgti savo teorijas. Vos jų aplinka aproprijuodavo jų įvestus signifikantus, šie bemat tapdavo geidžiančio subjekto nebuvimą indikuojančiais kito signifikantais. Būtent dėl šios priežasties, o ne dėl vadinamosios kūrybinės minties evoliucijos ar natūralaus minties vystymosi, jie privalėjo nuolat įvedinėti vis daugiau naujų signifikantų.

 

Freudo geisme esanti spraga leidžia kvestionuoti ne tik tai, kas buvo pasakyta Freudo, bet ir tai, kas buvo pareikšta apie pačią Freudo geismo substanciją. Dėl to mūsų diskusiją kreipia spraga, nuo kurios prasideda Freudo geismas, o ne tai, kas šį geismą sudaro.

 

Čia norėčiau nurodyti į Serge’o Cottet knygą „Freudas ir analitiko geismas“,[4] kurioje autorius bando parodyti, koks buvo Freudo geismas. Kad tai padarytų, Cottet analizuoja Freudo veikalus, visų pirma tuos, kuriuose Freudas aprašo klinikinius atvejus. Taigi, nagrinėdamas priežastis, lėmusias tai, kad Freudas apleido ar pakoregavo tam tikras anksčiau jo paties naudotas analitines priemones, Cottet skaitytojo dėmesį atkreipia į keletą Freudo teiginių, kuriais jis kalba apie iššūkį ištraukti iš subjekto kažką tokio, ko nežino nei analitikas, nei pacientas. Autorius daro išvadą, kad Freudas geidė įsiskverbti į paslaptį anapus kalbos.

 

Negalima nepastebėti, kad Cottet aiškinimas menkai primena analitinį priėjimą prie subjekto šnekos. Jis verčiau elgiasi kaip grožinį kūrinį nagrinėjantis literatūros kritikas: Cottet interpretacija nesiskiria nuo tų, kuriomis siekiama parodyti, ką norėjo pasakyti autorius ar kokia yra personažo veiksmų reikšmė. Jo studijoje Freudas pasirodo būtent kaip toks personažas: kažkokios paslapties įminimas yra pristatomas kaip galutinė jo žodžių ir veiksmų reikšmė.

 

Tokią Cottet prieigą pateisinti galime tik tardami, kad toks skaitymo būdas daugeliui yra ne šiaip pirminis, bet vienintelis prieinamas. Taip mes mokykloje išmokstame skaityti grožinius tekstus. Tačiau reikia pasakyti, kad, pabaigęs mokyklą, subjektas retai susiduria su tekstu, kuris reikalautų kitokios prieigos. Jei toks tekstas po ranka kartais ir pasimaišo, tai subjektas nežino, kaip su juo dorotis, ir dejuoja, kad jam nėra aišku, ką autorius norėjo pasakyti. Tai yra viskas, ką subjektas tokiais atvejais yra pajėgus padaryti.

 

Visgi Cottet, būdamas analitiku, galėjo susiprasti, kad jo prieiga yra nevisai analitinė, kad jo padaryta išvada yra ne analitinio lygio sprendimas. Tačiau jis čia ne atsisako veikti analitiniame diskurse, o nepristato savo geismo, atsisako pristatyti save kaip geidžiantį subjektą, kas pareikalautų ne paisyti Freudo žodžių ir jo veiksmų reikšmės, o jo tekstus traktuoti kitokiu būdu. Tokia alternatyvi prieiga yra pasiekiama Lacanui, kurio niekada nedomino tai, ką Freudas norėjo pasakyti, tarkime, ką jis turėjo galvoje rašydamas knygą apie juokelius. Išvados, kurias knygos pabaigoje, manydamas, kad jos apvainikuoja jo darbą, pateikia Freudas, Lacano dėmesio nepatraukia. Užuot skaitęs Freudą paskyriui ir bandydamas įminti vadinamąjį autoriaus ketinimą, Lacanas jo tekstą suskaido į fragmentus ir kai kurias jo sekas įtraukia į savo jau išvystytą konceptualinį aparatą (taip jis, įtraukdamas ją į savo signifikantų koncepciją, pasisavino Freudo aptartą istoriją apie „familionarumą“). Tokiu gestu Lacanas parodė, kad paties Freudo ketinimai jo nedomina, pavyzdžiui, jam nerūpi knygos pabaigoje Freudo aprašytas humoristinio malonumo mechanizmas, kurio artikuliavimas, rodos, buvo pagrindinis Freudo tikslas. Lacanas, remdamasis savo geismu, sukonstruoja savo paties juokelių veikimo teoriją. Kad tai padarytų, jis turėjo kliautis ne įteisintais skaitymo būdais, o savo paties geismu, kurio pagrindu yra konstruojama teorija.

 

Taigi tai, kas yra pasakoma apie Freudo geismo substanciją, jo turinį, gali būti lygiai taip pat kvestionuojama, o tai reiškia, kad tai yra kvestionuojama nuo pat pradžių, ir kvestionuojama dėl Freudo geisme esančios spragos. Todėl aš ir sakiau, kad ši spraga, šis tarpas eina pirma to, kas šį geismą sudaro.

 

Būtent ši spraga lemia analitikų nenorą pernelyg viešintis. Jie negali pamiršti to, kaip savo geismą traktavo pats Freudas, kuris trukdė analitikams psichoanalizės teritorijoje siekti pripažinimo. Štai kodėl analitikai, bent jau dauguma jų, laikosi atokiai, nerodo teorinių ambicijų, nesiryžta išrasti savo konceptų, viešai beveik nekalba apie savo klinikinius atvejus (taip vyksta ne dėl etinių sumetimų) ir mažai kalba apie savo pačių analizes. Visgi tuo pačiu, kad būtų tikri, jog analitinis geismas buvo paveldėtas be trikdžių, jie braižo giminės medžius, kurie rodo, kas ką analizavo.

 

Nuolat peržiūrėti analitines žinias ieškant to, kas buvo pražiopsota, verčia tas pats elementas. Vis dėlto tai, kas buvo pražiopsota, buvo ne pražiopsota, o praleista – svarbus čia yra praleidimas, neužpildoma nepanaikinamame geisme esanti spraga.

​

​

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​

Nuotrauka: Kenneth Josephson

​

 

[1] Jacques Derrida, La Carte Postale: De Socrate à Freud et au-delà, Paris: Aubier-Flammarion, 1980, p. 547.​

[2] Tiesą sakant, psichoanalizė nėra vienintelis projektas, į kurį yra įrašytas nepanaikinamas steigėjo geismas. Prie šio tipo projektų priskirtinas ir marksizmas, nes marksistai Marxo geismo atžvilgiu pavydi ne mažiau nei psichoanalitikai – Freudo.​

[3] Jacques Lacan, Desire and its Interpretation, Cambridge: Polity Press, 2021, p. 149.​

[4] Serge Cottet, Freud and the Desire of the Psychoanalyst, New York: Routledge, 2012.