top of page

PSICHOANALITIKAS SVARSTYME

f6a4a623a4ba8ccf1b56460504e6a229.jpg

„Sakykime, kad – ir tai dar vienas laikinas patogumas – Freudas neturėjo analitiko. Šitai netgi dažnai kartojama su dideliu naivumu. Tarkime, kad šiam pradininkui, šiam taip vadinamam analitinio judėjimo steigėjui prisireikė papildomo tranšo. Taigi šis neišanalizuotas likutis, kuris analizę galop susieja su visiška analitinės aplinkos anapusybe, nebus kaip siena, nebus riba aplink psichoanalizę. Būtent šis neišanalizuotas likutis bus, bus buvęs tai, ant ko ir aplink ką analitinis judėjimas dėstysis ir mobilizuosis: viskas bus buvę sukonstruota ir apskaičiuota taip, kad šis neišanalizuotas elementas būtų paveldėtas, apsaugotas, perduotas jo nepažeidus, deramai paliktas testamentu, įtvirtintas, encistuotas, užkriptuotas. Būtent šitai judėjimui ir jo architektūrai struktūriškumo ir teikia.“

 

– Jacques Derrida[1]

 

Apmąstymus, kuriais noriu su jumis pasidalinti, įkvėpė serija pastebėjimų apie tai, kaip psichoanalitikai linkę elgtis viešai. Kai kažkas sutrikdo jų rutiną, jie, jei galima šitaip išsireikšti, nenustygsta vietoje, įprastai įsitraukia į įvairias viešas diskusijas.

 

Šitaip nutinka, kai horizonte pasirodo apsišaukėlis, kas tarp analitikų iššaukia tikrų tikriausią nerimą: jie šios figūros tiesiog negali palikti ramybėje ir nedelsdami šį blogą vidinį objektą simboliškai aptveria, pareikšdami, kad jis nėra perėjęs procedūrų, kurias, norint tapti analitiku, pereiti privalu. Vis dėlto net jiems manant, kad tvora pakankamai tvirta, nerimas neišblėsta ir pakreipia diskusiją prie klausimo, kokios gi procedūros subjekto tapimą analitiku lemia apskritai. Išdėstę visus po ranka esančius kriterijus ir reikalavimus, jie galiausiai sutaria – ir toks atsakymas visus daugmaž tenkina, – kad pakanka analizę pereiti pačiam.

 

Tačiau būna, kad diskusija čia nepasibaigia, nes analitikai susivokia, kad tai, kas buvo palaikyta galutiniu paaiškinimu, įtikina ne iki galo: atrandama, kad net ir su regimai sklandžiai pereita analize vis dėlto gali būti kažkas ne taip, – pavyzdžiui, ji galėjo būti atlikta abejotinos reputacijos asmens, būti tik formali, pravesta pažeidus tam tikras taisykles ar, kaip dažniausiai ir nutinka, apie ją apskritai beveik niekas nežinoma. Trumpai tariant, jau praktikuojančius ir bendruomenės pripažintus analitikus apima abejonės.

 

Visgi, sekant tokių diskusijų gija, sunku nusikratyti jausmu, kad analitikus toliau apie šitai diskutuoti verčia tai, kad dabar, pasirodžius apsišaukėliui, jie ne tik susiduria su klausimu, bet ir patys atsiduria svarstyme, tarytum šią akimirką kiekvienas jų nesąmoningai suabejotų, ar jie – analitikai, ar jie patys yra perėję visas jų šitaip pabrėžiamas procedūras. Tarsi jie būtų ilgą laiką įtarę, kad su kiekvieno subjekto – taip pat ir jų pačių – analize yra „kažkas ne taip“. Taigi pats analitikas palaiko save apsišaukėliu. Būtent šitai paakina jį imti karštligiškai persvarstinėti visus formaliuosius kriterijus, tarsi jam reikėtų įsitikinti, ar jis iš tiesų yra tuo, kuo yra, ir žino, ką visa tai reiškia. Ši būtinybė byloja apie keblumus, su kuriais subjektas susiduria sąveikaudamas su analitine pozicija kaip tokia.

 

Kiti mano pastebėjimai nurodo į situacijas, kai psichoanalitikai mano turį atlikti taip vadinamą prisistatymo veiksmą – kartais pusiau juokais, pusiau rimtai jis pavadinamas coming-out, – t. y. momentą, kai subjektas nusprendžia pranešti, kad pradeda priiminėti analizantus. Šį aktą lydi akivaizdus nerimastingumas, kuris verčia subjektą prisistatymo tekstą papildyti keista ironija paties akto atžvilgiu, kaip nors jį apžaisti. Rodos, ir šiuo atveju analitikas tai, ką daro, jaučia darąs nerimtai, tarsi elgtųsi nepadoriai. Taigi jis ima kvestionuoti save patį.

 

Tolesni mano pastebėjimai susiję su atvejais, kai analitikai nusprendžia įsteigti bendruomenę. Nerimas tokiose situacijose dažniausiai siejasi su grupinės identifikacijos klausimu, tarsi šios identifikacijos žymė bylotų, kad su grupės nariais yra kažkas ne taip, kad buvimas psichoanalitiku yra kažkas nepriimtina. Kartais šis nerimas analitikus pastūmėja pasielgti labai neįprastai. Kartą aptikau tinklapį psichoanalitikų bendruomenės, kurios atstovai su pasididžiavimu pareiškė, kad su čia aptariamu keblumu joje yra susidorota: joje vietoje vieno buvo paskirti du kažkokios gudrios schemos pagrindu vienas kitą keičiantys vadovai. Galima tik spėlioti, kodėl šios grupės analitikai pamanė, kad galima tik viena identifikacija su vienu lyderiu ir kad dviejų vadovų paskyrimas gali padėti šią „problemą“ išspręsti. Šie pastebėjimai man sukėlė toliau aptarsimas mintis.

***

Psichoanalizė prasideda nuo pralaidos, ir ši pralaida lokalizuota tame, kas po Lacano mokymo vadinama Freudo geismu. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad apie jį čia kalbama ne kokio nors privataus geismo prasme: reikalą šiuo atveju turime su psichoanalizės projekte patalpintu nepašalinamu struktūriniu elementu. Ir dar vienas patikslinimas: mane čia pirmiausia domina ne tai, kas paprastai vadinama šio geismo „substancija“, t. y. ne fantazminis šį geismą palaikantis scenarijus; man rūpi į šį geismą įtraukta neartikuliuojama pralaida. Žemiau paaiškinsiu, kodėl, mąstant apie Freudo geismą, šią perskyrą daryti būtina.

 

Pirmiausia reikia pasakyti, kad minėta pralaida nėra tiesiog lokalizuota Freudo geisme: būtent nuo jos šis geismas (the desire), kaip kad paragrafas pradedamas nuo įtraukos, yra priverstas prasidėti. Freudas ne šiaip sukūrė psichoanalizę; disciplinos šerdyje jis patalpino geismo principą[2]. Tai reiškia, kad bet kuris į šią teritoriją įžengti siekiantis subjektas privalo pateikti savo geismą; bet tuo pačiu savo veiksmus jam būtina pritaikyti prie specifinio ego idealo. Tad į psichoanalizę įsitraukiančiam subjektui ne tik pasakoma, kas yra psichoanalizė; jis taip pat supažindinamas su tam tikru nuo jos neatskiriamu standartu, bylojančiu, kad psichoanalizė negali būti bet kokia.

 

Kitaip tariant, psichoanalizės šerdyje patalpindamas geismą, Freudas ne tik pasakė, kad ši disciplina turėtų būti tam tikra, kad jos kontekste nedera elgtis bet kaip; jis taip pat parodė, kaip su šiuo geismu dera tvarkytis. Ego idealas yra tai, kas verčia psichoanalitikus skųstis, kad jų kolegų modus operandi nesiekia tam tikro lygio. Analitikai nepasitenkinimą tokiais atvejais reiškia todėl, kad būtent šitaip su psichoanalizės pamate įrašytu geismu tvarkėsi pats Freudas: kvestionuodamas teorinius savo sekėjų tyrinėjimus ir jų klinikinius metodus, jis pats pristatė savitą geismo vaizdinį. Freudas su psichoanalizėje įrašytu geismu dorojosi su aukščiausio laipsnio pavydu, ir nuo to laiko šitai analitikus verčia būti tokiems pavydiems, koks pavydus buvo Freudas.

 

Šis ego idealas psichoanalitikams turėtų tarnauti kaip kompasas, kaip kelrodė žvaigždė, neleidžianti jiems išklysti iš froidiškojo kelio; bet tuo pačiu jis yra ir neišvengiamo keblumo šaltinis. Reikalas tame, kad Freudo geisme esanti pralaida psichoanalitikus palieka amžinoje netikrumo būsenoje: jie niekada negali pasakyti, ar jų veiksmai atitinka iš šio geismo sklindantį ego idealą. Pastarasis verčia juos užsiimti nuolatiniu psichoanalitinių žinių persvarstymu (plačiausio masto analitinių žinių reegzaminaciją atliko Lacanas), kad būtų ramūs, jog šio ego idealo asimiliacijos procese nepraleido kažko kertinio.

 

Šios pralaidos šviesoje galima kvestionuoti bet kokį aktą, ar jis būtų klinikinio, ar teorinio pobūdžio. Ir „galima“ čia nenurodo į kažkokį tam tikrą laiką neaktyviu išliekantį neišnaudotą potencialą, kaip nereiškia jis ir nieko, kas galėtų nutikti ar nenutikti konkrečiam analitikui. „Galima“ čia byloja apie nuo pradžių savo efektus produkuojantį dalyką: jei koks nors analitiko aktas gali būti svarstomas, tai jis visuomet yra svarstyme.

 

Visgi pasirodo, kad psichoanalitiko negalėjimas remtis niekuo, išskyrus Freudo geismą, yra esminė aplinkybė. Tik Freudo geismas leidžia suprasti, kas vyksta psichoanalizėje, ir tik ego idealas kaip šio geismo atvaizdas, kaip tvarkymosi su šiuo geismu būdas, leidžia subjektui susivokti, ar jis, kaip psichoanalitikas su savo analitiko geismu, veikia lygyje, kurio reikalauja psichoanalizė. Šitai liečia ne tik tuos, kurie laiko save „Freudo įpėdiniais“; tai galioja ir taip vadinamiesiems „apostatams“. Pagaliau jungizmo pagrindas irgi yra Freudo geismas, su kuriuo Jungas tvarkėsi savitu būdu. Dėl to nėra tokio dalyko kaip Jungo geismas, kurio būtų galima pavydėti, tad „grįžimas prie Jungo“ irgi nėra galimas.

 

Tačiau dėl mano minėtos neužpildomos pralaidos, dėl to, kad šiame geisme visuomet įtraukta kažkas nežinoma, neįmanoma juo remtis. Kitaip tariant, Freudo geismas yra kartu ir įmanomybės, ir neįmanomybės sąlyga. Galiausiai būtent šios (ne)įmanomybės akivaizdoje į analizės teritoriją įėjęs subjektas ir turi veikti, nes ši neįmanomybė yra ne taškas, kuriame viskas baigiasi, o visa ko pradžios sąlyga. Tai, ką čia apžvelginėjame, yra įvairūs būdai, kuriuos subjektas įvaldo, kad galėtų su šia (ne)įmanomybe susigyventi. Psichoanalitikas yra subjektas, kuris susigyvena su (ne)įmanomybe būti psichoanalitiku, o psichoanalizė – tai projektas, siekiantis išlikti esant jos pačios (ne)įmanomybės sąlygai.

 

Kartais ši sąlygų lygmenyje glūdinti ambivalencija psichoanalitikus verčia atramos ieškoti kitur, pavyzdžiui, akademiniame diskurse. Tačiau, kadangi tokie aktai vyksta irgi psichoanalizės teritorijoje, jie taip pat gali būti bemat užklausti. Tam tikra prasme tokių aktų imlumas abejonėms yra teigiamas dalykas, nes tarnauja kaip neišvengiama kliūtis, neleidžianti universitetui psichoanalizės apropriuoti. Psichoanalitinės žinios į akademines žinias transformuojamos nesileidžia būtent dėl Freudo geismo nepanaikinamumo. Keletą žodžių norėčiau tarti būtent šiuo klausimu.

 

Koks skirtumas tarp akademinių ir psichoanalitinių žinių (jei Lacano XVII-ajame seminare pateiktų schemų nelaikysime išsemiančių viską, ką šiuo klausimu galima pasakyti)? Visi žino šią Lacano papasakotą (ir kai kurių teisėtai laikomą mitologine) istoriją: iš tarno pavogtos ir į pono žinias transformuotos žinios tapo moderniojo mokslo ir akademinio diskurso pagrindu. Lacanas sako, kad dėl kažkokios neaiškios priežasties tarno žinios poną ima trikdyti, ir čia svarbų vaidmenį atlieka filosofija. Kažkokiu būdu Ponas – nebūtinai kaip konkretus žmogus, o tiesiog kaip struktūrinė instancija – pajungė žinias specifinės transformacijos procedūrai. Žinioms tapus Pono žinioms, jos buvo padalytos į teisėtą ir neteisėtą dalis; taip pat jos buvo centralizuotos, o tai leido rastis moderniajam universitetui su savo pastangomis sukurti vientisą švietimo programą.

 

Kaip įprastai legitimuojamos mokslinės žinios, tikriausiai žinoma kiekvienam jūsų: tai atliekama sudarinėjant literatūros sąrašus, remiantis autoritetingais pirminiais šaltiniais, laikantis specifinės argumentavimo tvarkos, įskaitant ir to, ką norima pasakyti, grindimą empirine medžiaga. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas šiuo atveju yra švietimo sertifikavimas, mokymo metu subjekto įgautų žinių įteisinimas, sutvarkant tam tikrus dokumentus. Visos šios procedūros sklandžiai veikia pono žinių teritorijoje, bet psichoanalizės kontekste jos paprasčiausiai neveiksnios. Tad bibliografijos sudarymas nedaro jokio poveikio, kaip neveikia ir, sakykime, empirinio pobūdžio įrodymai (daugių daugiausiai jie veikia kitokiu būdu, kurį aptarsiu kiek vėliau). Kai tik analitikas bando kažką artikuliuoti referuodamas, tarkime, į Lacaną, randasi galimybė pasakyti, kad jis su Lacanu tvarkosi ne lakaniškojo diskurso lygmenyje. Tas pats pasakytina ir apie klinikinius duomenis, kuriuos čia galima prilyginti empiriniams įrodymams: visuomet yra galimybė pareikšti, kad analitikas klinikinės medžiagos nesuvaldė, kad jo analitinis geismas ir analitinis jo ego idealas yra nepakankami; jo analitinės interpretacijos svarstytinos kaip ne iki galo analitinės; jam netgi gali būti pasakyta, kad tokių interpretacijų iš analitiko apskritai niekas nesitikėjo.

 

Kad nei bibliografija, nei argumentacijos tikslumas neveikia taip, kaip buvo tikėtasi, patyrė jau pats Freudas. Kad ir kokį didžiulį kiekį literatūros „Toteme ir tabu“ jis apžvelgė, kokiais pripažintais autoriais jis pasirėmė, knyga vis viena tapo vienu labiausiai abejotinų jo darbų. Be kita ko, griebtis literatūros apžvalgos Freudą labiausiai paskatino tai, kad jo viešuomenei siūlomos žinios buvo pernelyg įtartinos ir problemiškos, – gilų įtarimą parodžiusi publika su atsaku neuždelsė. Tas pat pasakytina ir apie įrodymus: kokius jų – pavyzdžiui, skirtus parodyti, kad egzistuoja nesąmoningoji sfera – Freudas savo raštuose bepateikinėjo, jau pati būtinybė juos pateikti byloja apie visišką nesėkmę (jie bent jau neveikė taip, kaip įrodymai veikia moksle). Todėl Lacanas beveik niekuomet į nieką nenurodo ir nesistengia kažko įrodyti moksliškai. Kitaip tariant, psichoanalitikas gali kuo nors remtis, bet gali ir nesiremti niekuo, – ši procedūra paprasčiausiai neturi reikšmės.

 

Nesunku pamatyti, kad psichoanalizėje nėra žinių centralizacijos: psichoanalizės vadovėlis, net jei parekomenduotas autoriteto, tėra dar viena – ir, matyt, ne pati įdomiausia ir tikrai neprivaloma – knyga apie psichoanalizę. Vadovėlis įprastai tėra nenuoseklus nesugretinamų doktrinų rinkinys. Centralizacijos stoka taip pat reiškia nebuvimą autoriteto, į kurį psichoanalitikas galėtų kreiptis, kad įteisintu žinias, kuriomis vadovaujasi siekdamas legitimuoti savo poziciją ir iš jos sekančius veiksmus.

 

Kitaip nei akademinis diskursas, analitiko diskursas veikti pradeda nuo akimirkos, kai subjektas pateikia savo geismą, taigi ir pristato save kaip geidžiantį. Psichoanalitinė klinika ir teorija turi tik vieną pagrindą: subjektas privalo pateikti savo geismą.

 

Visgi bet kuris geismas yra nuo pat pradžių kvestionuojamas dėl Freudo geisme esančios pralaidos, kuri neleidžia pasakyti, kaip ego idealas turėtų veikti šį kartą. Taip pat, kalbant apie ego idealą ir jam derantį lygį, reikia pasakyti, kad neteisėta nėra tai, kas neatitinka ego idealo; tai, kas ego idealo neatitinka, paprasčiausiai netampa psichoanalitinių žinių dalimi. Kaip gi psichoanalizės kontekste žinių legitimavimo procedūros, sakykime, pirminių šaltinių citavimas, vis dėlto galėtų veikti?

 

Geriausia šito iliustracija yra VI-ajame seminare Lacano aptartas analitikės Ellos Sharpe analizanto atvejis. Nesileisiu į detales ir eisiu tiesiai prie Lacano išvadų. Reikšmingiausias Lacano pataisymas yra susijęs su vieta, kurioje Sharpe sako, kad subjektas savo falą palaikė pavojingu objektu. Lacanas teigia, kad šis momentas turėtų būti aptarinėjamas kitame lygmenyje, kuriame falas yra signifikantas, ir ne bet koks, o subjekto geismo signifikantas. Kitaip tariant, analizantas slėpė ne organą, o geismą per se. Dar daugiau, reikalą čia turime ne tiesiog su geismu, bet su pačia jo egzistencija: analizantas laikėsti taip, kad nereikėtų pristatyti savęs kaip geidžiančio subjekto. Taigi, siekdamas išlaikyti savo kaip subjekto poziciją ir tuo pačiu pasilaikyti savo geismą sau, Sharpe analizantas sugalvojo štai tokią gudrybę: jis ėmė mėgdžioti šunį. Sakydamas „auauau“ jis galėjo pasislėpti po kito signifikantu, rodančiu, kad jo čia nėra. Taip pat jis nupasakojo savo fantaziją: jis kambaryje, kuriame būti neturėtų; į kambarį kažkas gali įeiti ir jį pamanyti; tokiu atveju jis galėtų suloti, kad įsibrovėlis pamanytų, jog čia tik šuo. Šitaip subjektas, jo geismas, tai, kad jis yra geidžiantis subjektas, išlieka šešėlyje[3].

 

Pono ir akademinio diskurso žinios iš esmės skiriasi tuo, kad iš pirmųjų yra pašalintas geismas. Dėl šios priežasties akademiniame diskurse signifikantai gali būti kombinuojami neįtraukiant subjektyviosios stokos. Signifikantų žaismas ten vyksta tarytum savaime, jo nediktuojant niekieno geismui. Vienintelis šiuo atveju subjektui liekantis dalykas yra pasitenkinimas, ištinkantis jį tuomet, kai signifikantai sukrenta į jiems skirtas vietas.

 

Kitaip nei mokslinių žinių atveju, psichoanalitinių žinių funkcionavimui reikalingas geismas: subjektyviosios stokos matmuo yra įgimtas į psichoanalitinį S₂ įeinančiai signifikantų kombinatorikai. Taigi „auauau“ vaidmenį gali atlikti tai, kas akademiniame diskurse funkcionuoja kaip žinių įteisinimo procedūra: nurodymas į autoritetingą šaltinį reiškia slėpimąsi už kito signifikanto, susilaikymą nuo savo geismo pateikimo priimant tam tikrą teorinį sprendimą.

 

„Auauau“ sesijų metu – pavyzdžiui, manydami, kad analizanto santykiai veikia L schemos principu – kartais pasako ir analitikai. Tokiu atveju jie L schema naudojasi kaip kito signifikantu, kuris byloja, kad analitikas čia ne prie ko, kad jis tik naudojasi tuo, ką parašė Lacanas, taigi jo paties čia nėra. Šitaip elgtis analitiką verčia ta pati neužpildoma Freudo geismo pralaida, priverčianti jį manyti, kad geismas, kurį jis gali pateikti, – tiek teorinio, tiek klinikinio darbo kontekste – nesieks Freudo geismo lygio. Jo neramina, ar jo žodžiai pritinka partikuliaraus Freudo geismo sukurtos psichoanalizės kontekste ir ar jis veikia lygyje, kuriame turėtų veikti analitikas.

 

Be kita ko, Freudo geisme esanti pralaida leidžia suabejoti ir tuo, ką sakė pats Freudas, ir padaryta tai buvo ne kartą. Daugelis, tarp jų ir Lacanas, pareiškė, kad kai kurie analitiniai Freudo sprendimai buvo padaryti ne tame lygyje, kurį jis pats paklojo kaip psichoanalizės pagrindą. Pralaida leido Lacanui psichoanalitines žinias persvarstyti pradedant nuo daugelio froidiškųjų konceptų atmetimo: pavyzdžiui, pirmiausia jis atmetė abidvi froidiškąsias topikas kaip rinkinius, kuriuose tarpusavyje sąveikauja trys nariai, ir pasiūlė savo paties topiką.

 

Dėl šios pralaidos Freudas ir Lacanas buvo priversti nepaliaujamai peržvelginėti savo teorijas. Vos jų aplinkai apropriavus jų įvestus signifikantus šie bemat tapdavo geidžiančio subjekto nebuvimą indikuojančiais kito signifikantais. Būtent dėl šios priežasties – o ne dėl vadinamosios kūrybinės minties evoliucijos ar natūralaus minties vystymosi – jie privalėjo nuolatos įvedinėti vis daugiau naujų signifikantų.

 

Freudo geisme esanti pralaida įgalina kvestionuoti ne tik tai, kas buvo pasakyta Freudo, bet ir tai, kas buvo pareikšta apie pačią Freudo geismo substanciją. Dėl to mūsų diskusiją kreipia pralaida, nuo kurios prasideda Freudo geismas, o ne tai, kas, taip sakant, šį geismą sudaro.

 

Čia norėčiau pasitelkti darbą, Serge‘o Cottet knygą „Freudas ir analitiko geismas“[4], kuriame svarstoma, koks buvo Freudo geismas. Cottet siekia išanalizuoti Freudo veikalus – visų pirma tuos, kuriuose aptariami klinikiniai atvejai – ir analizės būdu suprasti, koks buvo Freudo geismas. Taigi, nagrinėdamas priežastis, lėmusias tai, kad Freudas apleido ar pakoregavo tam tikras anksčiau naudotas analitines priemones, Cottet atkreipia skaitytojo dėmesį į keletą Freudo teiginių, kuriais jis kalba apie iššūkį ištraukti iš subjekto kažką tokio, ko nežino nei analitikas, nei pacientas. Autorius daro išvadą, kad Freudas geidė įsiskverbti į paslaptį anapus kalbos.

 

Negalima nepastebėti, kad Cottet aiškinimas analitinę tvarkymosi su subjekto šneka prieigą primena menkai. Jis verčiau elgiasi kaip grožinį kūrinį nagrinėjantis literatūros kritikas. Cottet interpretacija nesiskiria nuo tų, kuriomis siekiama parodyti, ką norėjo pasakyti autorius ar kokia yra personažo veiksmų reikšmė. Jo studijoje Freudas pasirodo būtent kaip toks personažas: kažkokios paslapties įminimas pristatomas kaip jo žodžių ir veiksmų reikšmė.

 

Cottet pateisinti galime tik tardami, kad toks skaitymo būdas daugeliui yra ne šiaip pirminis, bet vienintelis prieinamas. Šitaip mokykloje išmokstama skaityti grožinius tekstus. Tačiau, baigęs mokyklą, subjektas retai susiduria su tekstu, kuris reikalautų kitokio skaitymo. Jei toks tekstas po ranka ir pasimaišo, tai subjektas nežino, kaip su juo dorotis, ir bėdojasi, kad jam neaišku, ką autorius norėjo pasakyti, – tai viskas, ką subjektas pajėgus tokiais atvejais padaryti.

 

Visgi, būdamas analitiku, Cottet galėjo susiprasti, kad jo prieiga – nevisai analitinė, kad tokia išvada – ne analitinio lygio sprendimas. Tačiau Cottet čia ne atsisako veikti analitiniame diskurse, o nepateikia savo geismo, atsisako pristatyti save kaip geidžiantį subjektą, kas pareikalautų ne paisyti Freudo žodžių ir jo veiksmų reikšmės, o su jo tekstais tvarkytis kitokiu būdu, kuris, pavyzdžiui, prieinamas Lacanui. Pastarojo niekada nedomino tai, ką Freudas norėjo pasakyti, – tarkime, ką jis turėjo galvoje rašydamas knygą apie sąmojus. Išvados, kurias knygos pabaigoje – manydamas, kad jos apvainikuoja visą jo darbą – padaro Freudas, Lacano dėmesio nepatraukia. Užuot skaitęs Freudą paskyriui ir bandydamas įminti taip vadinamąjį autoriaus ketinimą, Lacanas jo tekstą suskaido į fragmentus ir kai kurias jo sekas įtraukia į jau išvystytą savo konceptualinį aparatą (šitaip jis, įtraukdamas ją į savo signifikantų koncepciją, pasisavino Freudo aptartą istoriją apie „familionarumą“). Tokiu gestu Lacanas parodė, kad paties Freudo ketinimai jam nėra aktualūs: pavyzdžiui, jam nerūpi knygos pabaigoje Freudo aprašytas humoristinio malonumo mechanizmas, kurio artikuliavimas, rodos, buvo pagrindinis Freudo tikslas. Lacanas, remdamasis savo paties geismu, sukonstruoja savitą sąmojų veikimo teoriją. Tačiau šitai padaryti reiškia remtis ne įteisintais skaitymo būdais, o savo paties geismu, kurio pagrindu teorija ir yra konstruojama.

 

Taigi Freudo geismas, artikuliuotas jo substancijos požiūriu, taip pat gali būti kvestionuojamas, o tai reiškia, kad jis kvestionuojamas nuo pradžių, ir kvestionuojamas jame pačiame esančios pralaidos, – todėl aš ir sakiau, kad ši pralaida eina pirma to, kas šį geismą sudaro.

 

Būtent ši pralaida lemia analitikų nenorą pernelyg viešintis. Jie negali pamiršti, kaip su savo geismu tvarkėsi pats Freudas: jis trukdė analitikams psichoanalizės teritorijoje siekti pripažinimo. Štai kodėl analitikai, bent jau dauguma jų, laikosi atokiai, nerodo ambicijų išradinėti konceptus, menkai viešai aptarinėja savo atvejus (šitai lemia ne nusistovėjusi etika) ir mažai kalba apie savo pačių analizes. Visgi tuo pačiu, kad būtų tikri, jog analitinis geismas buvo paveldėtas be trikdžių, jie užsiima kas ką analizavo rodančių giminės medžių braižymu.

 

Nuolat revizuoti analitines žinias ieškant to, kas buvo pražiūrėta (упущено), verčia vienas ir tas pats elementas. Vis dėlto tai buvo ne pražiūrėjimas, o praleidimas (пропускание), neužpildoma nepanaikinamame geisme esanti pralaida.

rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

Nuotrauka: Kenneth Josephson

 

[1] Jacques Derrida, La Carte Postale, 1980, p. 547.

[2] Tiesą sakant, psichoanalizė nėra vienintelis projektas, į kurį įrašytas neišnaikinamas steigėjo geismas. Prie šio tipo projektų priskirtinas ir marksizmas: marksistai Marxo geismo atžvilgiu pavydi ne mažiau nei psichoanalitikai – Freudo.

[3] Jacques Lacan, Desire and its Interpretation (trans. Bruce Fink), p. 149.

[4] Serge Cottet, Freud and the Desire of the Psychoanalyst, 2012.

bottom of page