​Pokolonijinėse studijose falinė funkcija įprastai yra siejama su genitalumu, kuris ten yra laikomas galios instrumentu, viešpatavimo priemone. Nuolatinis priešinimasis šiam viešpatavimui yra galingas įkvėpimo šaltinis aktyvizmui už lyčių lygybę. Vis dėlto šios grumtynės yra nuo pat pradžių apribotos, nes tokiam aktyvizmui inherentiškas resentimentas genitalinio normatyvumo atžvilgiu nepaiso kitos genitalumo pusės, kuri neturi nieko bendra su viešpatavimu ir galia. Čia kalbama apie suvaržymą, kuris yra susijęs su praradimo funkcija.

 

Šį praradimą ir jo pasireiškimus detaliai nagrinėja lakaniškosios krypties teoretikai. Svarbiausia jo apraiška yra prieigos prie mėgavimosi (jouissance) reguliavimo politika. Atvirkščiai nei teigia prieš lyčių nelygybę kovojantys subjektai, genitalumas reiškia ne įgalinimą, o santykių nutraukimą su visais geismo objektais, kurie nepriklauso simboliniam registrui. Kitaip tariant, genitaliniam subjektui nėra prieinami objektai, kurie neturi signifikanto statuso. Būtent dėl to ir randasi tiek vyriškajai, tiek moteriškajai genitalinėms pozicijoms būdingas jouissance nepriteklius.

 

Čia kyla emancipacinė pagunda, kuri pirmiausia radosi feministinio judėjimo kontekste, bet vėliau išsikerojo taip, kad aktyvizmo už lyčių lygybę aplinkoje sukėlė svyravimus ir galiausiai lėmė susiskaldymą. Taip radosi judėjimas už naująjį subjektyvumą, judėjimas, kurio tikslas yra nutraukti konkurenciją tarp lyčių, pašalinant pačią fiksaciją į lytį. Šį judėjimą vertinti yra sunku, nes, nors jis tvirtina esąs labai maištinga, perversmą sąlygojanti intervencija į seksualinę sritį, jo šalininkai neturi instrumento, kuriuo galėtų pamatuoti savo intervencijos gylį. Nuostabu tai, kad queer teorija, rodos, visiškai nepaiso seksualumo. Laisvas tapatybės pasirinkimas, binarinių opozicijų įveikimas, heteronormatyvinių hierarchijų panaikinimas... – šis gatavų idealų rinkinys liudija, kad queer teorija iš esmės nieko netyrinėja, o tik kelia reikalavimus. Retorika, į kurią tie reikalavimai yra įvilkti, byloja, kad queer teorijoje yra visiškai nesirūpinama tuo, kokią poziciją queer subjektas užima tame, ką Jacques’as Lacanas vadina „Kito geismu“. Koks yra aktyvistų sukonstruoto queer subjektyvumo vaidmuo seksualiniame fantazme? Ką tiksliai subjektyvumo pasirinkimas įneša į sceną, kurioje geismas jau veikia?

 

Šių problemų analizė atveria sritį, prie kurios kritinės lyčių studijos praktiškai dar nėra prisilietusios. Iš lyčių studijų kyla praktika, kuri yra sutelkta į viešo pasisakymo procedūrą. Šią praktiką bendriausiai būtų galima designuoti atsiskleidimo (coming-out) terminu. Dėl šio termino performatyvumo jo išsakymas gali suveikti kaip politinis gestas, tačiau jis mums nieko nepasako apie tai, kas atsiskleidimo akimirką vyksta subjekto geisme.

 

Kad situacija taptų aiškesnė, privalu grįžti prie atvejo, kurį būtų galima traktuoti kaip šiuolaikinės seksualinės ir lytinės transgresijos prototipą. Kalbu apie Idos Bauer, kuriai Freudas suteikė Doros vardą, analizę. Sakoma, kad Freudas siekė išgydyti Dorą nuo ją kamavusio homoseksualaus potraukio tėvo meilužei ir nuo konkurencijos su tėvu, nes merginos homoseksualumas tebuvo simptominis, t. y. iš esmės ji buvo visiškai heteroseksuali. Dėl šios priežasties pokolonijinės kritikos laikotarpiu Dora buvo priglausta homoseksualią jos geismo prigimtį legitimuoti reikalavusio feminizmo. Šis prieglobstis virto platforma serijai politinių reikalavimų: Doros homoseksualumo pripažinimas ne tik atvėrė galimybę pagaliau pasipriešinti heteronormatyvumui, bet dar ir leido susidoroti su mažesnio masto priespauda, t. y. su užgauliu moteriškojo homoseksualumo nepaisymu iš vyrų pusės. Bet kuriuo atveju, jei Doros geismas pasirodytų esąs homoseksualios prigimties, įvairiausio plauko aktyvistai už lyčių lygybę švęstų pergalę, o Freudas ir jo analizė drauge su pasenusiu vyriškojo šovinizmo ir heteroseksizmo pasauliu būtų sutriuškinti.

 

Vis dėlto Freudo darbo su Dora rezultatas toli gražu nebuvo heteronormatyviojo idealo patvirtinimas. Nepaisant Doros (nors ir viktoriško) pasiryžimo sunaikinti heteronormatyvųjį genitalumą ir visas jo privilegijas, kaip parodė jos analizė, ją vis dėlto domino vyro vaizdinys, kuriam ji, manydama, kad tas vyras yra apribotas ir bejėgis, siekė pasitarnauti savo pačios geismu. Kitaip tariant, kaip (ne paneigdamas Freudo darbo rezultatus, o juos apvainikuodamas) sako Lacanas, Dora buvo suinteresuota praradimu, kuris yra inherentiškas genitalinio subjekto pozicijai. Jei ne šis praradimas, Dorai jos pačios geismas būtų netekęs patrauklumo, būtų nustojęs ją dominti. Jos isterinio simptomo centre glūdėjo ne protestas prieš tėvo galią, o siekis paremti tėvo geismą srityje, kurioje ši galia pavirsta ja disponuojančiojo silpnybe. Net ir gana sėkmingo romano su savo meiluže atveju Doros tėvas dėl savo genitalinės pozicijos ribotumo nepajėgė išgauti tokio jouissance, kokiu jį galėjo aprūpinti jo dukra, stipriai troškusi tą jouissance jam suteikti.

 

Būtent tokia išvada verčia kvestionuoti plačiai nuskambėjusį ryšių, į kuriuos Dora tariamai buvo įsitraukusi, homoseksualumą. Doros atvejis nėra tas atvejis, kai santykiai, kurie pirmiausia kilo iš meilės tėvui, isteriniame simptome galiausiai vėl susiveda į tėvo figūrą, tad yra visiškai heteroseksualūs ir todėl teisėtai gali būti gydytojo pajungti normalizacijos procedūrai. Doros atvejis byloja ką kita: drauge su jos potraukiu tėvo meilužei (kurio Freudas visai neketino numalšinti) geismo klausimas pereina į naują režimą, kuriame subjekto, kuris tą potraukį patiria, lytis nebeturi lemiamos reikšmės. Nėra jokių abejonių, kad Doros fantazme homoseksualumas turėjo savo vietą, tačiau, į situaciją žvelgiant analitiškai, tampa akivaizdu, kad jos homoseksualumas buvo ne moteriškas, o vyriškas. Iš tiesų Dorą, nepriklausomai nuo jos „seksualinės orientacijos“, domino projektas, kuriame vyras gauna prieigą prie jouissance. Žvelgiant iš analitiės perspektyvos, tai tegali reikšti vyro homoseksualizaciją, nes visais kitais atvejais vyriškasis jouissance yra varžomas santuokinių reikalavimų.

 

Tai verčia suabejoti filosofinėmis ir meninėmis feministinio judėjimo iniciatyvomis, kuriomis buvo bandyta išlaisvinti moteriškąjį homoseksualumą. Tas iniciatyvas vainikavo įvairialypė sėkmė, bet jų humanistiniai siekiai konfrontavo su psichoanalitinių tyrinėjimų išvadomis. Psichoanalizėje homoseksualumo klausimas nėra įkrautas tomis kultūrinėmis-politinėmis reikšmėmis, kuriomis jis yra prisotinamas intelektualinėje terpėje. Psichoanalizės kontekste homoseksualumo problematika pavirsta fantazmo ribų tikslinimo instrumentu. Kad ir kaip toks teiginys prieštarautų švietėjiškai tolerancijai, psichoanalizė rodo, kad moteriškasis homoseksualumas subjekto geisme nėra aptinkamas – aišku, tai nereiškia, kad jo nėra realybėje. Jau patys pirmieji Freudo tyrinėjimai parodė, kad iš fantazmo prie moteriškojo seksualumo tiesiogiai prieiti yra neįmanoma – moteriškasis seksualumas simboliniame registre nepalieka jokių pėdsakų. Jei guviausi feminizmo protai, kad galėtų moteriškąjį seksualumą išlaisvinti iš patriarchato gniaužtų ir taip paversti jį pilnateisiu reiškiniu, pasinaudojo būtent šia ypatybe [tuo, kad moteriškasis seksualumas neturi vietos patriarchaliniame simboliniame registre], tai tebuvo taktinio atsiskyrimo gestas, kuris nė nesuvirpino pamatų, ant kurių stovi subjekto geismas. Tai feministiniam judėjimui kelia problemų, kurios, nepaisant šio judėjimo laimėjimų, šiandien tampa vis labiau matomos.

 

Tai, kad su tokiomis problemomis feministinis judėjimas išties susiduria, liudija tam tikri šiuolaikinės kultūros reiškiniai. Tarkime, klinicistai ir pačios feministės pastebi, kad moteriškosios pozicijos nepaiso ir ją menkina daugiausia ne vyrai, o šiuolaikinės moterys, ypač tos, kurios, rinkdamosi objektą, yra linkusios į tam tikrą transgresyvumą. Kuo labiau moteriškasis geismas remiasi fantazmu (per tokius užsiėmimus kaip literatūrinė ar žaidybinė veikla, per eksperimentavimą su savo tapatybe ir t. t.), tuo stipresnis tampa imperatyvas moteriškojo geismo vienaip ar kitaip atsisakyti, jei yra siekiama išgauti jouissance ir įeiti į santykį.

 

Šis paradoksalus momentas radikaliojo judėjimo už moterų teises (šio judėjimo tikslas pradžioje buvo priešingas) stovykloje kelia gilių nesusipratimų. Bet jeigu bekompromisė radikaliojo feminizmo pozicija šiandien prielankumo nesulaukia nei iš konservatyviosios publikos, nei iš to paties queer judėjimo, tai šito priežastis yra ne tai, kad moteriškasis fantazmas yra slopinamas ir todėl negali tapti geismo pamatu anapus patriarchalinės tvarkos, o tai, kad radikaliojo feminizmo pozicija iš principo stokoja fantazmo – iš radikaliojo feminizmo pozicijos geisti yra neįmanoma.

 

Kaip ir bet koks kitas geismas, moteriškasis geismas su feminizmo užmojais niekur nesutampa, tačiau taip yra ne dėl patriarchato visagalybės, o todėl, kad tiek moteriškąjį, tiek vyriškąjį subjektą domina tariamai anapus genitalinio režimo esanti vyriškosios struktūros dalis. Tačiau ta dalis nėra lokalizuota anapus vyriškumo apskritai, nes, kaip rodo Doros atvejis, vyriškumas yra konstituojamas neįmanomo jouissance, kurio vyras stokoja, o tai jį padaro patrauklų abiems lytims. 

 

Nors intelektualinėje terpėje vyriškumas yra laikomas galios konstruktu, psichoanalitinis žvilgsnis byloja, kad viskas vyksta kitoje scenoje, ten, kur subjekto jouissance tampa įmanomas dėl vyriškajame homoseksualume glūdinčios neįmanomybės. Todėl vyriškasis homoseksualumas ne slopina moteriškąjį, o padeda jam realizuotis.

 

Reikia pasakyti, kad tas pats vyksta ir queer teorijoje, kur manoma, kad kiekvienas subjektas gali laisvai išsirinkti jo skonį atitinkančią lytinę tapatybę ar net jos nebuvimą. Neįmanoma nepastebėti, kad queer judėjimui yra labai svarbi ta Vaizduotės registro dalis, kuri padaro vyrą patrauklų dėl jo stokos. Kuo labiau queer teorijoje yra atmetama tai, kas joje yra klaidingai suprantama kaip rigidiška binarinė opozicija vyras / moteris, tuo labiau išryškėja balansavimo ant klibančio genitalinės plotmės krašto funkcija, kurią Lacanas žymi simboliu -φ [minus fi]. Nepaisant to, kokią lytinę tapatybę išsirinko queer subjektas, toks pasirinkimas visuomet vyksta balansuojant ant minėtos genitalumo ribos. Santykis su vyriškąja stoka – o tai nėra Freudo įvestas klasikinis isterinis penio pavydas (Penisneid) – yra tai, su kuo queer subjektyvumas turi reikalą kiekviename savo vystymosi etape. Queer subjektyvumas formuojasi pereidamas tuos pačius etapus, kuriuos pereina isterinis subjektas, palaipsniui suvokdamas, kad Ponas yra kastruotas. Dėl šios priežasties turime teigti, kad Pono kastracija yra queer teorijos idealas.

 

Tad queer judėjimas ne kovoja su genitalumu ir heteronormatyvumu, o išnaudoja iš vyriškosios stokos kylantį jouissance idealą, kuris yra heteronormatyvumo atsiradimo sąlyga. Šis suinteresuotumas vyriškąja funkcija, kuri queer teorijoje yra nusakoma negatyviais terminais, yra persmelkęs pokolonijinį fantazmą. Paradoksalu, bet šiuo požiūriu queer judėjimui pavyksta pasiekti tai, prie ko ilgam laikui buvo apsistojęs literatūrinis modernizmas, kurį taip pat stipriai traukė vyriškosios stokos funkcija. Fanfiction literatūra, kuri yra vienas queer subjektyvumo (ypač moteriškojo) šaltinių ir kurios pagrindas yra iš įsivaizduojamo meilės santykio tarp dviejų heteroseksualių vyrų – moderniosios literatūros ar kino veikėjų – išgaunamas jouissance, rodo, kuria kryptimi juda šiuolaikinio subjekto geismas. Deklaracijomis apie laisvą seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pasirinkimą užsimaskavusiam geismui yra inherentiškas aporetinis elementas, nuolat atsinaujinanti kliūtis, kurios pašalinti negali niekas, įskaitant ir „teisę į alternatyvų pasirinkimą“.

 

 

Iš rusų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​